Kaukė slepia didelę širdį: jei savyje neturėsi kito žmogaus pajutimo, nieko neišeis

Paėmusi paskolą mokslams Prancūzijoje, atgal į Lietuvą Indrė Lencevičiūtė grįžo su savuoju klounu, kuris jai padeda dirbti organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“.

Aktorystė – pirmoje vietoje

Ko gero, kiekviena profesija yra apipinta tam tikrų stereotipų. Antai, dažnas mūsų mokytoją piešia griežtu veidu ir su akiniais, čiuožiančiais nuo nosies. Dirigentą – lengvai pamišusį genijų, susivėlusiais plaukais. Tolimųjų reisų vairuotoją – besišypsantį raudonskruostį, viena ranka sukantį vairą, kita – gnybantį riebų sumuštinį. Klouną – kliūvantį, griūnantį, nuolat besijuokiantį keistuolį su storu grimo sluoksniu. Po pažinties ir pokalbio su Indre supratau, kad juokinti – nėra pagrindinė klouno misija, o po kauke arba raudona nosimi slypi gilus vidinis pasaulis.

„Kaip nusprendžiau tapti aktore?“, – I.Lencevičiūtei atsilošus kėdėje supratau, kad mudviejų laukia įdomus pokalbis. Pirmiausia jis nukėlė į vidurinę mokyklą, kai trypčiodami pasirinkimo kryžkelėje moksleiviai sprendžia, mestis į kairę, kur nori tėvai, ar į dešinę, kur šaukia širdis. Indrė dėl savojo pasirinkimo buvo užtikrinta visu 100 procentų.

Svajonė: žmonės, Indrės manymu, labai mažai žino apie klounadą, todėl ji būtų laiminga galėdama plačiau pristatyti šį žanrą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Pirmoje vietoje rašiau aktorinį, likusias penkiolika vietų pildė mama“, – matydama liepsnojančias dukters akis, mama, anot I.Lencevičiūtės, niekada neprieštaravo dėl pasirinkto kelio. Priešingai – palaikė kiekvieną Indrės žingsnį, buvo ir yra ištikimiausia jos talento gerbėja. Svajonė kaunietę nuvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tiesiai po režisieriaus Gintaro Varno sparnu.

„Mes buvome pirmieji „varniukai“, – pašnekovė su nostalgija prisiminė studijų metus ir savo kurso bičiulius. Kartu su jais 2009-aisiais Indrė kėlė judėjimo „No Theatre“ vėliavą ir provokavo visuomenę įvairiomis scenomis netikėčiausiose vietose: miesto turgavietėse, gatvių perėjose.

Užsidėjo raudoną nosį

Kvietimai dirbti teatruose – ne prekybos centrų lankstinukai, dalijami į kairę ir dešinę, todėl jauna teatralė buvo priversta ieškoti kitų veiklų. 2013-aisiais ji sužinojo apie organizaciją „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Čia kaunietė ėmėsi socialinio darbo – lankyti mažuosius ligoniukus. Kai kas vis dar mano, kad organizacijos klounai eina linksminti ir juokauti. Vis dėlto pagrindinė jų misija yra nešti džiaugsmą ir geras emocijas ten, kur viso to labiausiai reikia.

Indrės Lencevičiūtės asmeninio archyvo nuotr

„Animacinius filmukus ar knygeles vartome trumpai, nes vieno užėjimo į palatą trukmė – kelios minutės, per kurias stengiamės pasiekti maksimumą“, – aktorė pasakojo, kad vaikus juokina linksmos gyvenimiškos situacijos.

Antai, blynus su uogiene dievinanti Lelija, kurią įkūnija Indrė, eidama pameta kepurę. Juokinga? Taip, nes taip nutinka kiekvienam. Na, gerai, gal ne kiekvienam, bet kas antram. Bent jau taip pasakytų Lelijos porininkas baltasis klounas, kuriam jų duete patikėta rimtuolio rolė. Paklausta, kaip kolegos apsisprendžia, kam ir kuo lemta būti, Indrė tikino, kad pasirinkimą diktuoja asmeninės savybės, o kartais ir paskirtas porininkas, mat vaikus klounai lanko po du.

„Jei gaunu jaunesnį partnerį, tada aš imuosi baltojo klouno vaidmens. Vis dėlto dažniau būnu raudonuoju klounu“, – kalbėjo I.Lencevičiūtė.

Klounas – nėra besišypsantis žmogus ryškiu grimu, žongliruojantis kamuoliukais ant vienaračio. Tai klišė.

Ne visi priima

Aplinka diktuoja ir kitas sąlygas. Tarkime, klounų drabužių ryškumą ar susitikimo trukmę.

„Situacijos rutuliojasi įvairiai, bet visuomet išeiname per kulminaciją, vaiką palikdami miraže“, – nepriklausoma aktorė I.Lencevičiūtė pasakojo, kad tai padaryti pavyksta ne visuomet. Kartais vos tik pravėrę duris klounai supranta, kad peržengti palatos slenksčio nepavyks. Persirengėliai raudonomis nosimis ir tai, ką jie daro, patinka ne visiems.

„Vaikas gali pasakyti „ne“ ir tai yra nuostabu, nes tu sugrąžini jam orumo jausmą. Šis jausmas ligoninėse neretai paminamas. Į palatas visi eina nesibeldę, nes reikia įstatyti kateterį, matuoti temperatūrą“, – kartais, anot teatralės, vaikų „ne“ būna linkęs keisti poziciją. Tokiais atvejais gydytojai klounai bando prakalbinti mažuosius ligoniukus ir dažniausiai jiems tai pavyksta.

„Jei palatoje yra keli vaikai ir vienas jų linkęs į kontaktą, labai dažnai įdomūs pasidarome ir kitiems. Kitaip sakant, vienas užsidega nuo kito“, – ne kartą girdėjusi klausimą, kaip jai ir kolegoms viskas taip lengvai pavyksta, teatralė nusišypsojo.

Kiekvienas užėjimas į palatą – visiška improvizacija, tačiau kelias iki sklandžios mizanscenos be išankstinio pasirengimo yra ilgas. Indrei tam prireikė bemaž dešimties metų.

Paskola mokslui

Baigusi bakalaurą, paskui įgijusi ir magistro laipsnį, padedama gerai žinomo Čekijos klouno Gario Edwardso, Indrė pristatė solo pasirodymą apie valytoją. 50 minučių spektakliui jauną moterį įkvėpė asmeninė patirtis – sezoninis darbas užsienio kempinguose.

„Tada pasiėmiau paskolą ir išvažiavau į privačią Paryžiaus fizinio teatro mokyklą. Vykau ten nemokėdama prancūzų kalbos. Buvau įsitikinusi, o ir kiti taip sakė, kad tarptautinėje mokykloje tikrai bus kalbama angliškai. Kai įėjau į auditoriją, pirmas klausimas buvo: „Parlez-vous Français?“, – I.Lencevičiūtė pasakojo, po metų palikusi fizinio teatro mokyklą dėl kitos avantiūros.

Sužinojusi apie privačią klounų mokyklą, kaunietė žūtbūt pasišovė į ją patekti. Pradžia buvo įkvepianti – už savęs palikusi maždaug aštuonias dešimtis kandidatų, užsispyrusi kaunietė pateko į išrinktąjį dvidešimtuką.

„Tada visi gavome namų darbus“, – besiruošdama jiems, I.Lencevičiūtė dar ir dirbo. Pardavinėjo suvenyrus krautuvėlėje šalia Paryžiaus Dievo Motinos katedros, ruošė pusryčius viename iš miesto viešbučių, tvarkė kambarius. Lemtingą dieną, kai jau svajonė atrodė ranka pasiekiama, Indrė savimi suabejojo, todėl atvykusi į vietą, apsisuko ir grįžo atgal.

„Riedu sau dviračiu Paryžiaus gatvėmis, girdžiu, skamba telefonas. Atsiliepiu, o manęs klausia: Indre, kodėl jūs šiandien neatvykote į egzaminą?“, – I.Lencevičiūtė dėkojo likimui, kuris tąkart nusprendė patampyti virveles, užuot jas paleidęs.

Ieškojo savo klouno

Jau kitądien teatralė Indrė komisijai pristatė savo namų darbus, atvėrusius jai duris į stebuklingą pasaulį. Būtent taip teatralei iš Kauno atrodė klounų kalvė, į kurią ji pateko.

„Reikia tai pamatyti patiems… Na, tarkime, mokykloje yra scena, o už jos įrengti direktoriaus namai. Taip, taip, vienoje pusėje mokykla, kitoje – jo namai“, – įdomi, anot pašnekovės, buvo ne tik ją supanti aplinka, bet ir pats mokymo procesas, kuris nė iš tolo nepriminė tipiško ugdymo. Studentai alkūnėmis čia neramstė suolų, paskaitų laikas nebuvo skaičiuojamas akademinėmis valandomis, o pagrindinis užsiėmimų tikslas buvo rasti savąjį klouną. Jo studentai ieškojo ir įvairiuose renginiuose, ir gūdžiuose Normandijos miškuose.

„Klounas – nėra besišypsantis žmogus ryškiu grimu, žongliruojantis kamuoliukais ant vienaračio. Tai klišė. Klounas gali būti tragiškas. Svarbiausia, kad jis kalbėtų širdimi ir akimis“, – klausydama I.Lencevičiūtės buvau tikra, kad jai pavyko rasti savąjį klouną.

Be raudonos nosies, be peruko ir ryškių drabužių, teatralė dėmesį kaustė taip, tarsi mūsų pokalbis būtų trumpas spektaklis, kurio žiūrove man nuskilo laimė būti.

Kas toliau? Baigiamasis darbas. Vieną jo dalį sudarė spektaklis apie ekologiją, kitą – aštuonių minučių solo numeris, kurį studentė ruošė kone visus metus. Tąkart prieš dėstytojų komisiją stojo ne Indrė, o Mulen Ružo kabareto šokėja su netinkamais bateliais.

„Gyvenau šalia Mulen Ružo. Viskas, ką ten mačiau, atrodė tobula. Taigi, į situaciją norėjau pažiūrėti iš klounados pusės“, – nors lietuviai kur kas santūresni nei prancūzai, I.Lencevičiūtė neabejojo susidorojusi su užduotimi ir įtikinusi dėstytojus.

Lanko karo pabėgėlius

Prancūzijos magija buvo stipri, tačiau namų traukos ji neįveikė. Baigusi mokslus teatralė grįžo į Kauną. Dabar kartu su aktoriumi, režisieriumi, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėju Žilvinu Beniušiu ir sėkmingu Austrijos klounados srities kūrėju Lorenzu Wenda Indrė ruošia savo naująjį solo spektaklį, kurį žiūrovai, greičiausiai, išvys jau šį rudenį.

Nepriklausoma aktorė ir toliau niekam nepriklauso. Klausydama širdies, savo laiką ji dalija veikloms, kurios jai teikia džiaugsmą, žinoma, toliau dirba organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Tiesa, lanko ne tik vaikus, bet ir neįgaliuosius, ir senjorus.

„Darbas su senoliais kitoks nei su vaikais. Vienas dėstytojas man pasakė, kad jie – tarsi krintantys lapai, todėl, atėję į slaugos namus ar socialinius dienos centrus, nesistengiame lapų kelti ir tvirtinti prie šakų. Mes lėtai krintame kartu su jais. Tada pabūname ir išeiname, – I.Lencevičiūtė pasakojo, kad laikas su senjorais eina visiškai kitu ritmu, todėl klounai nesistengia skubinti įvykių. – Ar buvo situacijų, kai neturėjau ką atsakyti senjorams? Žinoma. Puikiai pamenu, kai grįžau po studijų Prancūzijoje visa pasitikinti savimi, o vienas senukas pažiūrėjo į mane ir sako: kokias nesąmones tu čia darai? Mano partneris stovi šalia, vos sulaiko juoką matydamas mano veido išraišką, o aš nežinau, ką sakyt.“

Pastaruosius kelis mėnesius gydytojų klounų pacientų sąrašą papildė Ukrainos gyventojai. Klounai važinėja į centrus, kur renkasi karo pabėgėliai, ir bando bent akimirkai žmonių veiduose nupiešti šypsenas. Labai dažnai tai pavyksta. Pasitaiko ir kitokių emocijų.

„Vakar susitikome su ukrainiečiais ir uždainavome dainą, kurioje skambėjo žodžiai „saule, šviesk!“. Išgirdęs juos, vienas vyras pravirko. Todėl darsyk noriu pasakyti, kad mes – klounai, ne tik visą laiką juokiname, bet ir išjudiname jausmus“, – I.Lencevičiūtė džiaugėsi, kai tai pavyksta padaryti.

Tu gali būti nuostabus aktorius, bet, jei savyje neturėsi to jautrumo, kito žmogaus pajutimo, nieko neišeis.

Kruopšti atranka

Raudona nosis – privilegija. Ją gali turėti ne bet kas. Šiuo metu gydytojų klounų komandą sudaro bemaž dvidešimt aktorių.

Kiekvienam kandidatui yra keliami tam tikri reikalavimai. Atitikti juos nėra lengva. Pirmiausiai žmogus turi būti teatrališkas, gebantis valdyti savo kūną ir kokį nors muzikinį instrumentą. Indrė groja ukulėle – nedidele keturstyge gitara. Labai svarbus čia ir emocinis pasirengimas.

„Yra dar vienas dalykas, tai – empatija. Tu gali būti nuostabus aktorius, bet, jei savyje neturėsi to jautrumo, kito žmogaus pajutimo, nieko neišeis“, – reziumavusi visas išvardytas savybes, I.Lencevičiūtė pripažino, kad tapti gydytoju klounu gali toli gražu ne kiekvienas.

Magija: klounai gydytojai mažuosius gydo geromis emocijomis. (Indrės Lencevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.)

Antai, visai neseniai Kaune vyko atranka į gydytojų komandą, todėl netrukus paaiškės, kiek naujokų ją papildys. Indrė svajoja, kad ateityje Kaunas suburtų dideles ir stiprias gydytojų klounų pajėgas.

„Yra ir daugiau svajonių. Viena jų – išpopuliarinti klounados žanrą Lietuvoje“, – I.Lencevičiūtė neabejojo, kad, pažinę jį, žmonės taptų laimingesni ir kur kas laisvesni.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Danute Norgeliene

Danute Norgeliene portretas
Indrute džiaugiuosi už tave. Ir toliau siek savo svajonių!❤

Justė

Justė portretas
Malonu skaityti.

fas fas to a

fas fas to a portretas
kaip tai neraso apie klounus straipsniu eik paskaityk apie lietuvos isrinktuosius, va nesenai svarste ar leisti avim vandes atsigerti is krano restoranuose
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių