Jautri pirmoji kelionė į Lietuvą: žinau, kad čia dar tikrai sugrįšiu

Išskirtinė akimirka

Nors vyras užaugo ir iki šiol gyvena už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, nebuvo nė dienos, kad apie ją negirdėtų iš artimųjų lūpų. Netylantys prisiminimai tikriausiai lėmė ir tai, kad jis iki šiol nepamiršo lietuvių kalbos ir rašto.

Šių metų spalio pradžioje lėktuvui, skridusiam iš Čikagos, nutūpus sostinėje, Ričardas pasakojo buvęs pasiruošęs iš anksto – į kišenes įsidėjo ne vieną nosinaitę, jei prireiktų nusišluostyti ašaras, užvaldžius emocijoms – juk susitikimas su Lietuva pirmasis.

Tačiau, nors vyro akys išlipus iš lėktuvo ir sudrėko, o veide buvo matyti jaudulys, išduoda Ričardo sužadėtinė Loreta, apsiverkti, kaip pats šmaikštauja, jis nesuspėjo. Noras, žengus pirmuosius žingsnius ant Lietuvos žemės, žvilgsniu aprėpti kone kiekvieną tėvų gimtosios šalies kampelį, buvo stipresnis už ašaras.

Ričardas su sužadėtine Loreta daugiausia laiko praleido Kaune.

Išblaškyti po pasaulį

"Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mano tėvai ir seneliai iš tėvo pusės iš Vilniaus bėgo link Vokietijos, nes puolė rusai. Jie manė, kad į Lietuvą sugrįš po kelių savaičių, bet negrįžo. 1945 m. vasario 3 d. Vokietijoje, Varene-Miurice, gimiau aš. Kiek vėliau, tik kitame mieste – Augsburge į pasaulį pasibeldė mano brolis Robertas. Ketverius metus gyvenę Vokietijoje, išgirdome apie tolimą tėvo dėdę, kuris pakvietė mus atvykti pas jį į Čikagą. Laivu iki Niujorko plaukėme penkias dienas, o dar vieną keliavome iki Čikagos traukiniu", – į prisiminimus leidosi vyras.

Kalbėdamas apie pirmuosius artimųjų įspūdžius pastarojoje šalyje, pašnekovas neslėpė – mamai Felicijai Čikaga iš karto nepatiko dėl didelio skaičiaus čia gyvenančių žmonių, perdėto aplinkos triukšmo ir nešvaros. O tėvas Algirdas, priešingai, miestu žavėjosi. Šeima apsigyveno kukliame bute, tačiau vos po metų čia Ričardo tėvas išėjo gyventi pas kitą moterį, palikdamas jau tris savo vaikus augti tik su motina. Užklupusios negandos moters neišmušė iš pusiausvyros – Ričiardą, vidurinėlį Robertą ir jaunėlę Gailę ji ir toliau augino Čikagoje, nors sunkiai dirbti fabrike ir teko vienai, kad vaikams nieko netrūktų.

Lietuvių kalbos nepamiršo

Čikagoje kartu su daugeliu kitų lietuvių vaikais Ričardas lankė katalikų parapijos mokyklą. Čia, prisiminė jis, išmoko kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes po vieną valandą kasdien pamokos vykdavo lietuvių kalba. "Tada mus vadindavo dipukais – žmonėmis be krašto (desplaced persons – angl.)", – tarsteli pašnekovas.

Vėliau jis kibo į mokslus Šv.Ignaco jėzuitų gimnazijoje, o šeštadieniais mokėsi Čikagos lituanistinėje mokykloje. Po to studijavo anglų kalbą ir literatūrą Lojolos universitete. Dar vėliau sekė pedagogikos magistro studijos De Paul universitete. "Taip pat studijų metais buvau lietuvių studentų koorporacijos "Gintaras" pirmininkas ir dešimt metų – jūrų skautas. Todėl iki šiol kalbu lietuviškai, tik kartais man pritrūksta žodžių", – šyptelėjo jis.

Dirbo "Chicago Tribune"

Kalbėdamas apie darbus, kuriuos jam teko dirbti, vyras pasakojo, kad pirmoji rimta jo darbovietė buvo "City News Bureau of Chicago" – miesto žinių kompanija, ruošusi įsitvirtinimo dirvą jauniesiems reporteriams. Vėliau Ričardas čia užėmė radijo ir televizijos redaktoriaus postą. Taip pat dirbo įvairiuose priemiesčių laikraščiuose ir visame pasaulyje žinomame dienraštyje "Chicago Tribune".

Mes, reporteriai, kaip gydytojai – kai šaukia, turime pasirodyti, jei neateisime į darbą, mums parodys duris.

Pasiteiravus, ar lietuviškų šaknų turinčiam Ričardui reikėjo įveikti tam tikrus išbandymus norint įsidarbinti Čikagos žiniasklaidoje, jis pastebėjo, kad Amerikoje visai nesvarbu, kokia tavo tautybė. Svarbiausia – nepriekaištinga biografija ir sugebėjimas atlikti darbą profesionaliai. Tiesa, pašnekovas atviravo – žiniasklaidoje dirbo tik septynerius metus, o vėliau dėl labai žemiškų priežasčių pasuko kita veiklos kryptimi.

"Dirbdamas reporteriu negalėdavau dalyvauti draugų vestuvėse ir kitose šventėse ar nueiti kartu į paplūdimį – praradau daug malonių akimirkų, nes, mes, reporteriai, kaip gydytojai – kai šaukia, turime pasirodyti, jei neateisime į darbą, mums parodys duris", – atviravo jis.

Nusprendęs palikti reporterio darbą, Ričardas po to dar 39 metus dirbo valstybinėse Čikagos mokyklose anglų kalbos ir istorijos mokytoju – mokydavo vargingų šeimų vaikus. Be to, kelerius metus jis ėjo direktoriaus pareigas šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje.

Sutiko ir pamilo lietuvę

Maždaug prieš aštuonerius metus, kai Ričardas skyrėsi su žmona, JAV gyvenančia čeke, su kuria susilaukė dviejų atžalų – Jono ir Olivijos, nelengvo periodo širdies sopulius jis gydėsi padedant kunigui ir psichologui bendruose susitikimuose kalbėdamasis su kitais, išgyvenančiais tokį pat sunkų etapą.

Būtent čia jis pirmąsyk sutiko lietuvę, žinomą Čikagos dainininkę Loretą Janulevičiūtę, su kuria visai neseniai susižadėjo. Tačiau tarpusavio ryšį jie pradėjo puoselėti ne iš karto. Minėti pagalbos sunkiu momentu susitikimai baigėsi ir kiekvienas iš jų vėl paniro į savo kasdieniškas veiklas. Tačiau per praėjusias šv.Kalėdas, sako jie, įvyko stebuklas.

"Kartu su mano sūnumi ir draugais šventėme Kalėdas, o jie užsiminė, kad kaimynystėje gyvena labai nuostabus vienišas žmogus, gimęs ne Lietuvoje, bet lietuvis. Man kažkodėl toptelėjo mintis, kad tą žmogų jau pažįstu, nes Ričardo gimimo istoriją prisiminiau iš jo pasakojimų tada, prieš aštuonerius metus. Netrukus po to nusprendžiau surengti savo jubiliejinį gimtadienį ir į jį pakviesti artimuosius bei draugus. Vienų iš jų paprašiau, kad pakviestų ir tą vienišą savo kaimyną, apie kurį jie man tiek daug kalbėjo per Kalėdas. Ir jis atėjo!" – šyptelėjo Loreta.

"Atėjau, o su savimi atsinešiau atviruką, kuriame užrašiau: "Loretai. Su gimtadieniu. Dainuokit ir šokit. Ričardas Mačiulis". Bet aš dar nežinojau, kad tai ta pati moteris, kurią sutikau tada, prieš aštuonerius metus. Pamenu, Loreta priėjo prie durų, o aš jos nepažinęs sakau: "Panele, ar jūs galėtumėte šį voką perduoti Loretai?" O ji man sako: "Aš – Loreta!", – atviravo pašnekovas, o Loreta netrukus pridūrė: "Aš jį pažinau, o jis manęs – ne", – ir kartu nusijuokė.

Per gimtadienį šiek tiek šnektelėję, jie vienas kito balsą vėl išgirdo tik po kelių savaičių, nes tik tada Ričardas prisipažino išdrįsęs paskambinti Loretai ir padėkoti už tai, kad ji pakvietė jį į savo šventę. Keletą dienų bendravę telefonu, jie žengė žingsnį ir susitiko vėl. "Kai pamačiau Loretą einančią link automobilio, ji taip gražiai atrodė, kad aš įsistebeilijęs, vos neužvažiavau ant šaligatvio", – humoro nestokojo pašnekovas.

Lietuvą įsivaizdavo kitokią

Didžiąją dalį metų Čikagoje gyvenęs ir apie Lietuvą kasdien girdėdavęs iš artimų žmonių pasakojimų ar matydavęs vaizdus nespalvotose to meto nuotraukose, Ričardas šmaikštavo: "Maniau, kad Lietuvoje viskas tik juoda ir balta, na, dar kartais pilka. Tokias spalvas matydavau nuotraukose. Tačiau, kai lėktuvas nusileido Vilniuje, supratau, kad ir čia viskas spalvota", – juokėsi jis.

Vyras neslėpė, kad kelionė į Lietuvą – Loretos nuopelnas. Būtent ji paskatino jį atvykti, aplankyti sužadėtinės tėvus ir nuvykti į Panevėžį – Ričardo mamos Felicijos gimtąjį miestą, kur amžinojo poilsio atgulė jo seneliai ir mama.

"Mačiau senelių kapą, namelį, kuriame augo mano mama, ir bažnyčią. Maniau, kad tą dieną verksiu, bet neverkiau, tikriausiai dėl to, kad nebuvau vienas ir visada jutau Loretos palaikymą. Į šias kapines dar grįšiu – gal net kitąmet", – emocijų vyras.

Užtruko du mėnesius

Panevėžys buvo pirmoji, tačiau ne vienintelė du mėnesius trukusios viešnagės Lietuvoje stotelė. Pora svečiavosi Kryžių kalne netoli Šiaulių. Vieta, Ričardą gerokai apstulbino savo didybe su daugybe kryžių bei rožinių. "Čia jų net ne tūkstančiai, o milijonai", – nuostabos neslėpė vyras. Taip pat jie jau apsilankė Druskininkuose – Loretos tėvo gimtinėje, Birštone ir Vilniuje bei Trakuose.

Tačiau didžiąją laiko dalį Loreta ir Ričardas leido tyrinėdami kiekvieną kertelę Kaune. "Su gide buvome Pažaislio vienuolyne ir Kauno pilyje. Labai patiko teritorijoje esantis "Gėdos stulpas" – nusifotografavome ten įkišę galvas ir rankas. Karo muziejus taip pat paliko didelį įspūdį. Aplankėme kelias miesto šventoves – Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, Vytauto bažnyčią, žvelgėme į panoramą nuo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios stogo. Santakoje apžiūrėjome paminklą popiežiui Jonui Pauliui II. Burlaiviu plaukėme per Kauno marias. Labai nustebino Kauno "Akropolis", nors Čikagoje daug įvairiausių prekybos centrų – tokio nėra arba aš nemačiau", – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Pora stebėjo ir "Žalgirio" krepšinio rungtynes Kauno "Žalgirio" arenoje. Čia įsiliejęs į skanduojančių sirgalių būrį, Ričardas pirmąsyk išgirdo šūkį "Žalia–balta!" Jis pasakojo suklusęs ir ne iš karto supratęs, kas vyksta.

"Man pasigirdo, kad visi šaukia "Valgyk žalią", pamaniau, kad tai kažkoks pokštas, bet šalia sėdintis vyras paaiškino, ką visa tai reiškia", – prisiminęs šyptelėjo jis.

Maniau, kad tą dieną verksiu, bet neverkiau, tikriausiai dėl to, kad nebuvau vienas ir visada jutau Loretos palaikymą.

Pagyrų Ričardas negailėjo ir Kauno senamiesčiui, čia, sako jis, dėmesį patraukė senoviniais akmenimis grįsta Vilniaus gatvė, skirta pėstiesiems. Tokios Čikagoje esą nepamatysi, nes mieste dominuoja asfaltuoti keliai ir šaligatviai. Dėmesį patraukė ir tai, kad lankytinose Kauno vietose modernumas susipina su senoviniais elementais, o visur, kur žengsi, – švaru ir gana ramu.

"Man labai patiko išmarginti Kauno troleibusai – jų čia yra visokių! Kadangi Lietuvoje praleidau nemažai laiko, jaučiausi kaip lietuvis – ne tik svečias iš Amerikos! Sutiktiems žmonėms jau nebesakiau, kad šioje šalyje esu pirmą kartą", – atviravo jis.

Paklaustas, kokius įspūdžius apie Lietuvą grįžęs į Čikagą pasakos artimiesiems ir draugams, Ričardas prasitarė, kad jau daug ką spėjo papasakoti raštu – išsiuntė jiems atvirukus. Į Čikagą jiedu su Loreta nuskraidino Lietuvos vėliavą, o vaikams ir anūkams – įvairiausių suvenyrų.

"Mano visos Kalėdų dovanos pirktos Kaune. Kylant lėktuvui, nebus liūdna, nes žinau, kad į Lietuvą dar sugrįšiu", – baigdamas pokalbį šyptelėjo pašnekovas.