J. Vileišis – primirštas Kauno veidas

Didelis dėmesys ugniagesiams padėjo stipriai sumažinti gaisrų  Kaune – juk nuo jų labiausiai kentėjo vargingiausi visuomenės sluoksniai. Miesto modernėjimą nulėmė ir glaudūs ryšiai su užsienio miestų savivaldybėmis, kuriuos J.Vileišis sėkmingai plėtojo, nes mokėjo ne vieną užsienio kalbą. 1924 m. jis įkūrė Lietuvos miestų ir miestelių sąjungą, kur pirmu smuiku griežė Kaunas.

Yra garsi patarlė: pasakyk, kokie tavo draugai, ir pasakysiu, kas tu. J.Vileišis, dirbdamas Kaune, surinko išties stiprią specialistų komandą. Tarp jų matome tokius Lietuvos valstybingumui nusipelniusius asmenis ir senus Vileišio bendraminčius kaip Vasario 16-osios akto signatarą Steponą Kairį, iš Kauno savivaldybės tiesiai į prezidento postą pakliuvusį Kazį Grinių, daugkartinį ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių, vieną garsiausių Lietuvos mokslininkų ir visuomenininkų Mykolą Riomerį.

Puikūs jo santykiai buvo ir su žydų tautine bendruomene: artimai bendradarbiavo su savivaldybės mokyklų gydytoju Lazariu Epšteinu, finansų patarėju Joseliu Roginskiu, ypač artimai – su valdybos sekretoriumi Augustinu Isaku. Visi šie žmonės padėjo Kaunui sparčiai siekti gerovės ir klestėjimo.

Idėjų svarba dabarčiai

J.Vileišis galėtų būti puikus pavyzdys ir mūsų dienų verslininkams ar politikams. Tai buvo žmogus, mokėjęs suderinti asmeninę sėkmę ir paramą silpnesniam. Buvo turtingas, tačiau visada sugebėjo užjausti kenčiantį, nepasiturintį, tam skyrė daug lėšų, laiko ir energijos. Tai buvo jautrios, socialiai atsakingos pasaulėžiūros žmogus.

Politinės intrigos, įsigalėjusio tautininkų režimo nenoras matyti svarbiame poste visuomenėje didelę įtaką turintį asmenį lėmė, kad 1931 m. J.Vileišis buvo priverstas užleisti burmistro postą Juozui Vokietaičiui. 1934 m. J.Vileišis vėl tapo Kauno miesto tarybos nariu.

Simboliška, kad, 1938 m. Kauno savivaldybei keliant klausimą dėl naujos rotušės statybų, J.Vileišis ugningai pasipriešino šiam sumanymui. Jo nuomone, Kaunas jau turėjo savo rotušę su šimtametėmis tradicijomis. Tai dar kartą liudija, kad J.Vileišis, kurį galime drąsiai laikyti vienu iš mūsų moderniosios valstybės architektų, puoselėjo ne tik Kauno miestą, bet ir vieną svarbiausių jo simbolių – Kauno rotušę, kurią mėgo meiliai vadinti Baltąja gulbe. Dar 1922 m. J.Vileišis ėmėsi iniciatyvos ją restauruoti ir baltai nudažyti, sugrąžinti į bokštą Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių išvežtą laikrodį. Būtent šiame pastate, kur dirbo J.Vileišis, gimė visos geriausios Kauno miestui idėjos, kurias jis sėkmingai įgyvendino.

Prabėgo 95 metai nuo tos dienos, kai J.Vileišis pradėjo vadovauti Kauno miestui. Jis buvo ne tik pirmasis, bet ir ilgiausiai bei našiausiai dirbęs laikinosios sostinės burmistras. Labai svarbu, kad ir šiandienis kaunietis bei miesto svečias tai žinotų. Titaniškus J.Vileišio darbus Kaunui geriausiai primintų jam skirta memorialinė lenta, tačiau tam reikalinga pilietinė iniciatyva.