J. Blažytė: mano karjera – tik pasekmė

Kovo 6-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyksiančių iškilmių metu bus paskelbta "Metų kaunietė 2019"

Renginio mecenato – koncerno "Vikonda" valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dalydamasi asmenine patirtimi, akcentavo, kad svarbu ne neturėti baimių, abejonių, o būtina turėti tikslus – didelius, grandiozinius ir net nepasiekiamus.

Anot jos, reikėtų vengti pataikauti visuomenės stereotipams, o išmokti mėgautis gyvenimu su visomis jo sėkmėmis ir nesėkmėmis.

Be to, svarbu siekti ne karjeros, o tiesiog ieškoti patinkančios ir atsiskleisti leidžiančios veiklos.

"Niekaip nenoriu moterims linkėti karjeros šuolių. Noriu linkėti tik prasmingos, mylimos ir džiaugsmą teikiančios veiklos. Toks buvo ir mano pačios kelias: dirbau mėgstamą darbą, nuolatos siekiau žinių ir tobulėjimo, o visa mano karjera tebuvo tik to kelio pasekmė", – interviu "Kauno dienai" teigė J.Blažytė.

– Metų kaunietės rinkimai, šiemet vykstantys jau aštuntą kartą, parodė, kad Kaune – daugybė šaunių, veiklių, atsidavusių visuomenei, talentingų moterų. Kaip manote, kokia yra svarbiausia sąlyga, kad visuomenėje tokių moterų tik daugėtų? – pasiteiravome J.Blažytės.

– Žmogaus pasaulėžiūra ir supratimas apie savo vietą ir misiją pasaulyje formuojasi dar vaikystėje. Todėl, norint, kad tokių moterų (ir kodėl tik moterų, juk veiklūs ir atsidavę visuomenei vyrai taip pat reikalingi) būtų daugiau, reikia aukštyn kojomis versti visą švietimo sistemą. Tai yra pirmiausia ugdyti asmenybines kompetencijas, tokias, kaip tikslų siekimas, atsakomybės už savo gyvenimą suvokimas, mokėjimas harmoningai bendrauti su aplinka ir t.t. Šios kompetencijos yra pamatas, ant kurio, mano supratimu, turėtų būti lipdomos visos kitos profesinės kompetencijos.

– Pati esate lyderė, vadovė, tačiau versle vadovaujančiuose postuose moterų yra kur kas mažiau nei vyrų. Kaip manote, kodėl? Ar apylygis vyrų ir moterų vadovų skaičius duotų ką nors gero, ar apskritai reikia verslo ar kurios nors kitos srities visuomenę skirstyti pagal lytį ir lyginti?

– Vadovaujantis postas, skirtingai nei visi kiti, yra toks, į kurį reikia nerti visu kūnu ir siela. Vyrui tai padaryti paprasčiau, nes visą šeimos ūkio ir vaikų priežiūrą jis gali patikėti žmonai. Ir toks šeimos modelis yra amžių patvirtintas ir gerai veikiantis. O kaip tai padaryti turinčiai šeimą ir vaikus moteriai? Palikti vaikų auklėjimo ir namų ūkio reikalus nedirbančiam vyrui? Bet čia jau atsiranda vyriškumo ir moteriškumo dilemos. Todėl moteriai lyderei reikia turėti daugiau gebėjimų nei lyderiui vyrui. Moteris turi mokėti organizuoti ne tik organizacijos veiklą, bet ir darnų šeimos gyvenimą. Jei moteris plėšosi tarp savo darbovietės ir šeimos – čia jau ne lyderystė, o kančia. Manau, labai negerai, kai vaikai kasdien mato piktą ir nuo per didelės atsakomybės naštos pervargusią mamą – taip formuojasi požiūris, kad į gyvenimą ateinama vien tik vargti ir kentėti.

Geriausiai yra tada, kai žmonės daro tai, kas jiems patinka ir balansuoja savo darbinę–asmeninę veiklą taip, kaip jiems tuo metu yra geriausia. O blogiausia yra pataikauti visuomenės stereotipams, kurių kasdien vis daugėja. Štai dabar kažkas susigalvojo, kad moterų ir vyrų vadovaujančiuose postuose turi būti po lygiai. Paskui vėl kažkas kažką sugalvos... O galiausiai, remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad moteriai reikalingi ne postai, o veikla, kurioje ji skleistųsi ir žydėtų. Tada moterys bus gražios ir laimingos – tokios, kokios dabar dalyvauja Metų kaunietės rinkimuose.

– Kaip reaguojate į tai, kad Lietuvos Vyriausybėje ilgokai nebuvo nė vienos moters ministrės, o dabar – vos viena? Ar iš to galima ką nors spręsti apie mūsų šalį, mūsų politiką?

– Iš to apie mūsų šalį galima pasakyti tik tai, kad turime daug stiprių vyrų, kurie pasiryžę ant savo pečių nešti atsakomybės naštą. Tiesa, kaip jiems tai sekasi ar nesiseka, čia jau kitas klausimas. Nežinau, kas sugalvojo tą fix idėją, kad Vyriausybėje turi būti lygus vyrų ir moterų skaičius. Bet Vyriausybė juk ne koks šokių būrelis, kuris geriausiai veikia tada, kai lygus berniukų ir mergaičių skaičius. Vyriausybėje turi būti kaupiami geriausi šalies protai ir stipriausios kompetencijos, o ne kažkokie vyriškų ir moteriškų kūnų lygybės koeficientai.

Mūsų šalyje įtvirtinti absoliučios vyrų ir moterų lygybės įstatymai, todėl visos moterys turi absoliučiai vienodas su vyrais galimybes tapti ir ministrėmis ir prezidentėmis. Ir tampa. Tai kam čia pūsti tą nelygybės burbulą tuščioje vietoje?

– Neretai žmones nuo savo idėjų įgyvendinimo stabdo nesėkmės baimė. Kaip jums pavyko ją nugalėti, jeigu tokia buvo?

– Baimė buvo ir aš jos niekada nenugalėjau. Tiesiog mano idėjos ir mano gyvenimo tikslai man buvo įdomesni už mano baimes. Labai skeptiškai žiūriu į tuos visus patarimus a la kaip nugalėti baimes, kaip nugalėti save ir t.t. Nereikia nieko nugalėti. Reikia turėti tikslus – didelius, grandiozinius ir net nepasiekiamus. Reikia išmokti mėgautis gyvenimu su visomis jo sėkmėmis ir nesėkmėmis. Nežinau, ar pasaulio istorijoje buvo koks nors verslas, kuris niekada nebuvo patyręs kokios nors nesėkmės. Na, o jei taip bijoma nesėkmių, tai apskritai geriau yra nekišti nosies iš namų. Bet ir sėdint namuose gali ištikti kokia nors nesėkmė. Pavyzdžiui, ant galvos nukristi paveikslas.

– Dar viena priežasčių, stabdančių kai kurias moteris, baimė, kad negalės šeimai, vaikams skirti pakankamai laiko. Kaip jums pavyko derinti verslą ir motinystę? Ar ko nors gailitės?

– Kaip minėjau, moteris lyderė moka organizuoti ne tik savo verslą, bet ir asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad man pavyko viską suorganizuoti tobulai, bet kažkiek pavyko. Visus buitinius ir ūkinius darbus mano namuose nudirbdavo samdyti pagalbininkai. Mano laikas buvo skirtas tik bendravimui su vaikais. Aš tikrai negalėjau savo dukroms pasiūlyti pačios keptų pyragų, bet pasiūliau savo, kaip su gyvenimu susitvarkančios moters, pavyzdį. Žinau, kad esu savo dukroms autoritetas, todėl man nereikia baimintis, kad jos gali susirasti autoritetų, kaip sakoma, iš gatvės. Mano dukros žino, kad atėjusios pas mane pasiguosti dėl kokios nors nesėkmės, išgirs ne paguodą, o klausimą: "Na, pagalvokim, ką, susiklosčius tokiai situacijai, galime padaryti geriausio?" Visus gyvenimo uždavinius sprendžiame taip, tarsi spręstume versle iškylančias problemas.

Vyriausybė juk ne koks šokių būrelis, kuris geriausia veikia tada, kai yra lygus berniukų ir mergaičių skaičius.

– Ar pritartumėte, kad moterims siekti karjeros, savo tikslo pasirinktose srityse šiais laikais jau yra tokios pat galimybės kaip ir vyrams, – tereikia ryžtis? Ar jūs kada nors esate susidūrusi su situacija, kad jums buvo sunkiau vien todėl, kad esate moteris?

– Noras siekti karjeros kyla iš vidinės tuštybės. Iš vidinės pilnatvės kyla poreikis dirbti mėgstamą darbą ir užsiimti mėgstama veikla. Todėl niekaip nenoriu moterims linkėti karjeros šuolių. Noriu linkėti tik prasmingos, mylimos ir džiaugsmą teikiančios veiklos. Toks buvo ir mano pačios kelias: dirbau mėgstamą darbą, nuolatos siekiau žinių ir tobulėjimo, o visa mano karjera tebuvo tik to kelio pasekmė. Ar man buvo sunkiau, kad esu moteris? Atvirkščiai, turėjau nemažai privilegijų dėl to, kad esu moteris. Pavyzdžiui, nelabai atsimenu, ar pietaudama su kokiu nors vyriškos lyties atstovu, esu kada nors pati apmokėjusi savo sąskaitą.

– Esate sakiusi, kad vargas ir skurdas yra žmonių mąstyme, todėl koncentruojatės ne į finansinę paramą, o į pagalbą siekti išsilavinimo. Kaip manote, kodėl švietimas vis dar nėra užkeltas ant to verto pjedestalo?

– Turbūt todėl, kad švietimui ant to pjedestalo kol kas nėra vietos. Ant pjedestalo šiuo metu Lietuvoje karaliauja kovos dėl valdžios ir dėl įtakos, o švietimo sistema yra tik pėstininkas didžiosiose politinių šachmatų partijose. Be to, vyraujantis skurdas mąstyme niekaip nepajėgus sugeneruoti idėjos, kad švietimo sistemos pagrindinis tikslas būtų konkurencingos asmenybės ugdymas, o ne einamųjų socialinių problemų sprendimas. Todėl regionuose metų metus išlaikomos pustuštės mokyklos… Ir tik tam, kad būtų išlaikytos darbo vietas sargams ir ūkvedžiams. Praėję metai Lietuvoje buvo tikri mokytojų ir dėstytojų gelbėjimo nuo skurdo metai. Net ir vadinamasis šalies elitas organizavo streikus ir ministerijų šturmus, skirtus protestui prieš skurdžius mokytojų atlyginimus, bet niekas neorganizavo streikų, skirtų protestui prieš skurdžias ir šio meto laikmečio neatitinkančias mokymo programas. Skurdus mąstymas nėra pajėgus sugeneruoti turtingų idėjų, reikalingų pažangiai švietimo sistemai sukurti.

– Daug veiklių moterų dirba pernelyg nesiafišuodamos. Jūs anksčiau taip pat vengdavote viešumos. Kodėl? Ar pasikeitė jūsų požiūris į viešumą?

– Jeigu buvimas viešumoje yra gyvenimo tikslas – tai čia jau labiau panašu į dėmesio trūkumą. Viešumas, mano atveju, yra ne tikslas o priemonė savirealizacijai. Jei žmogus save realizuoja, pavyzdžiui, kurdamas kokį nors produktą ar prekę, tai viešumas kaip priemonė jam kaip ir nereikalingas. Bet jeigu žmogus nori su visuomene pasidalyti savo idėjomis ar pateikti naują požiūrį visuomenei aktualiais klausimais, kaip tada apsieiti be viešumo? Na, nebent pasirašinėti slapyvardžiu kaip kokiai Šatrijos Raganai....



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
ALGI, o tu, DAUG pinigo turėdamas, karves rinktumeis?.. :/

ALGIS

ALGIS portretas
GRAŽI , SIMPATUIŠKA MOTERIŠKĖ .

Anonimas

Anonimas portretas
Tikriausiai tik Matijošaičio dėka išrinkta ,o ne kauniečių. Ko Blažytė verta ,ką ji padarė vardan Kauno žmonių? Nieko ,čia tik nesąžiningas aferistas Matijošaitis užsimanė ,prijaučiantis tokiai pačiai .
VISI KOMENTARAI 43
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių