V. Skučaitė: į Sibirą važiavau su daina

Lagerio moterų išpuolis

Su bulvėmis susijęs kitas įvykis. Valdyba, kurioje dirbo tėtis, savo tarnautojams davė žemės už 10 km nuo namų. Tad ten pasodintų bulvių priežiūra buvo varginanti dėl didelio atstumo. Kartą tėtis nusprendė sutrumpinti kelią iki savo bulvių eidamas per kaimyninį lauką, kuris priklausė moterų lageriui.

Staiga tėtis pastebėjo, kad lagerio bulves kaupusios moterys ėmė supti jį iš visų pusių. Nujausdamas kažką negero, tėtis pasileido bėgti, o iš lagerio stebėjimo bokštelio tuo metu pasigirdo šūvis. Jis buvo skirtas kalinėms. Mat sargybinis žinojo, ką galėjo padaryti su vienišu vyriškiu ilgai vyro nemačiusios kalinės. Tik vėliau tėtis suprato, kad tame bulvių lauke gyvas tikrai nebūtų likęs.

Vištos po virtuvės stalu

Prisimenu, kad žiemą virtuvėje, po stalu, pas mus gyveno vištos. Tėtis padarė po stalu porą stalčių, o stalo apačią apkalė plonais pagaliukais. Saulei šviečiant, kai vištos kuisdavosi į stalčius pribertose pjuvenose, virtuvėje buvo galima pamatyti tarsi aukso dulkių debesį. Bet brangiau už tą tariamą auksą buvo kiaušiniai, kurių buvo galima pasiimti neišeinant žiemą į beprotišką šaltį.

Atsimenu ir mūsų kalytę Kaštanką, kuri vasarą gindavo mus su sese nuo vietos gyventojų Samorodovų pikto gaidžio. Tiesa, per kažkokį nesusipratimą šunelis yra įkandęs man į riešą – randas išlikęs iki šiol. Kitas randas išlikęs kaktoje, kai, siausdama su sese ir bėgdama apie apvalų stalą kambaryje, pyliau kakta į stalo kojos briauną.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Sibire tėvai nusipirko paršiuką, kurį su sese mes labai mylėjome. Mama leisdavo nunešti jam ėdesio, dalyvaudavome jį prausiant. Per porą mėnesių paršiukas paaugo, "suvyriškėjo", mums su sese tebesimpatizavo – kriuksėdavo, vizgindavo savo uodegytę mus pamatęs.

Mano dviratukas

Mokyklą žiemą pasiekdavau slidėmis. Mokykla, mano galva, buvo didelė, ir dabar nesuprantu, kaip ten mokiniai nesupainiodavo savo pagrindinio transporto per pusnis – slidžių. Mokykloje mokiausi labai gerai. Atsimenu, kartais nueidavau pažiūrėti į garbės lentą, kurioje buvo dedamos pirmūnų nuotraukos. Negalėjau suprasti, kodėl ten manęs nėra, – juk buvau pirmūnė. Tėvai man paaiškino: "Kaip ten atsiras tavo nuotrauka, jei, visų pirma, niekas tavęs jos neprašė, o, antra, neužmiršk, kad esi tik tremtinė."

Aplinkinių namų mergaitės ateidavo žaisti pas mus arba mes su sese eidavome pas jas. Kai močiutė atsiuntė mums jos pačios siūtų lėlių iš Lietuvos, kaimynų mergaičių buvo neįmanoma atsiginti – tokios gražios buvo tos lėlės. O man labiau rūpėjo dviratukas, kuriuo važinėjo vieno kariškio dukra (su ja, Galina Nidbailova, mokiausi vienoje klasėje). Jos tėvai sugebėjo Sibire gauti ir nupirkti dukrelei dviratuką, kurio jai labai pavydėjau, tačiau už jokius pinigus ji negalėjo turėti tokių lėlių, kokios buvo pas mus. Tad aš pasinaudojau šia situacija – Galina duodavo man dviratuką, o aš jai – lėlytę. Taip išmokau važinėti Sibire dviratuku.

Dainuoju iki šiol

Tos dainos žodžius ir melodiją, kaip ir savo trečiojo gimtadienio dainą iš tremties vagono, atsimenu iki šiol ir kartais padainuoju draugams mažoje kompanijoje.

Iki šiol atsimenu Rugsėjo pirmąją antroje klasėje. Su savo mokytoja Anna Andrejevna Panumariova ėjome į spalvingą rudens mišką, kur išmokome dainuoti dainą apie išskrendančius paukščius ir krentančius medžių lapus. Tos dainos žodžius ir melodiją, kaip ir savo trečiojo gimtadienio dainą iš tremties vagono, atsimenu iki šiol ir kartais padainuoju draugams mažoje kompanijoje. Ypač, jei joje yra neabejingos dainavimui aktorė Doloresa Kazragytė, studijų draugė Regina Pupalaigytė, vaikystės draugė Alma Grigonytė-Burovienė, jaunystės draugė Birutė Tiknevičiūtė, klasės draugė Viktorija Senkutė, Jakimavičių šeima.

Sibire mokytojai dirbo labai gerai – baigusi dvi klases, nusipirkau J.Swifto "Guliverio keliones" – storą knygą, kurią buvau užsibrėžusi perskaityti vasarą, bet baigiantis vasarai išvažiavome į Lietuvą. Knygoje liko mamos įdėti džiovinti gėlių žiedeliai, kuriuos ji klijuodavo į laiškus giminėms. Tie smarkiai išblukę sausi žiedeliai tebėra toje išsaugotoje knygoje.

Nepaisė draudimo grįžti

Didžiausiu tremtinių džiaugsmo pliūpsniu pažymėta 1953 m. kovo 5-oji, kai visa SSRS verkė mirusio Stalino. Verkė ir tremtiniai bei kaliniai. Tik jie ašarojo iš džiaugsmo.

Netrukus, 1954 m., pasikeitė valdybos, kurioje dirbo tėtis, priklausomybė ir pavadinimas. Keitėsi ne tik įstaigų pavadinimai – iš laikraščių ir žurnalų, nuo tvorų pradėjo nykti Stalino portretai ir jį garbinantys žodžiai. Naujasis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą, ir tremtiniai pamažu pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau ne visiems buvo leista šį išsvajotą kraštą pasiekti.

Mūsų šeimai, kaip ir tūkstančiams kitų, buvo leista važiuoti į bet kurią respubliką. Tik ne į Lietuvą. Kai kurie tremtiniai (Bagočiai, Gaigalai, Markauskai, Čepai, Dadurkevičiai, Žemaičiai ir kiti) nepaisė to draudimo – išvažiavo būtent į Lietuvą. Daugelis išvažiavusiųjų patikėdavo savo pinigus, brangesnius išsaugotus daiktus Sibire liekantiems likimo broliams ir sesėms, kad šie vėliau juos atsiųstų į Lietuvą. Mat žmonės bijojo kelionėje visokių netikėtumų. Tad ir mūsų šeimai teko įvykdyti ne vienų išvažiavusių į Tėvynę tremtinių prašymą.

Tėvai taip pat nepaisė draudimo grįžti į Lietuvą – pradėjo pardavinėti taip sunkiai užgyventą turtą. Deja, tai buvo sunki užduotis, nes daugybė išvažiuojančiųjų iš tremties vietų siekė kuo greičiau parduoti savo turtą. Todėl tėvai pardavė daržoves darže bei gyvulius tvarte už pusę kainos. Dalį buities daiktų tėvai išsiuntė į Kauną, mamos seseriai Petronėlei Medelienei, kurios šeima sutiko priimti mus, grįžtančius iš Sibiro.

Iš Rešiotų geležinkelio stotelės išvykome 1958 m. rugpjūčio 8-ąją, o 14-osios rytą jau buvome Kaune. Su sese traukinyje pykomės – bardavomės tik rusiškai, o šiaip kalbėdavomės tarpusavyje ir su tėvais lietuviškai. Išlipę rytą iš traukinio stebėjomės, kaip aplinkui švaru, nesimato žmonių su vatufkėm (vatinukais), o bufete gausu užkandžių.

Mus, vaikus, labiausiai pribloškė asfaltas, kurio nebuvome mačiusios Sibire. Kai pasiėmę taksi – kakavos spalvos "Pobedą" – atvažiavome į Aleksotą, pas Medelius, mums buvo suteiktas švarus kambarėlis prie virtuvės. Mums tai buvo didelė drąsių žmonių Medelių dovana. Juk jie rizikavo – priėmė neturinčiuosius teisės gyventi Lietuvoje.

Pirmieji draugai, mokytojai

Tą pačią gražią 1958 m. rugpjūčio 14-ąją, kai atvažiavome į Lazdijų gatvę pas Medelius, mūsų jau laukė kaimynų vaikai: Alma Grigonytė ir Arūnas Ketrys – jiems buvo smalsu pamatyti sibiriokes. Tuoj pat susipažinome, tuoj pat susipykome dėl kažkokio niekniekio, apsimėtėme bulvėmis, tačiau ta draugystė gražiai tęsiasi iki šių dienų.

Tik dėl tuometės laikraščio vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulienės ir skyriaus vedėjos Dalios Juškienės tvirtos pozicijos pagaliau tapau šio laikraščio korespondente – vildamasi, kad rašydama istorinėmis temomis padėsiu išsaugoti istorinę atmintį.

Pradėjau lankyti Kauno 14-osios vidurinės mokyklos trečią klasę. Bendraklasiai nesityčiojo iš manęs, kad labai prastai skaičiau ir rašiau lietuviškai. Tačiau ilgainiui persilaužiau – jauna mokytoja Pažėraitė vietoje kuolo mano lietuvių kalbą pradėjo vertinti trejetu, o ketvirtoje klasėje – ketvertu ir penketu. Beje, rusų kalbos man nereikėjo mokytis bei atsakinėti – mokytojai labai lengvai rašė penketus. Tik štai rusų literatūrą reikėjo išmanyti – mokytoja Sandler buvo ypač reikli. O lietuvių kalbos ir literatūros stiprius pagrindus padėjo mokytojos Marija Žemaitytė-Maksimavičienė ir Nijolė Vaitiekūnaitė-Blažėnienė.

Rajkomas nebuvo visagalis

Kai baigusi Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete studijavau žurnalistiką, nepagalvojau, kad visą sovietmetį man, "kraugerio" gen. Kazimiero Skučo dukterėčiai, nebus leidžiama dirbti dienraščiuose ar žurnaluose – ideologiniame fronte. Tik padedant tuometės "Kauno tiesos" žurnalistei Ramutei Vaitiekūnaitei buvau priimta dirbti į avalynės fabriką "Raudonasis Spalis", kur redagavau tiesiog rankiniu būdu gaminamą laikraštėlį, rašiau kalbas įmonės vadovams ir dirbau neetatine korespondente "Kauno tiesoje".

Tačiau net ir iš tokios darbo vietos mane privertė išeiti K.Požėlos rajono partijos komitetas. Išėjau ir gavau darbą Rotušės aikštėje veikusioje profesinėje technikos mokykloje. Tiesa, man ten neleido mokyti vaikų istorijos – pasiūlė mokyti lietuvių kalbos. Bet tai buvo beviltiška dėl įvairių priežasčių. Iki šiol esu dėkinga buvusiai fabriko "Raudonasis Spalis" partinės organizacijos sekretorei Zojai Vorobej, kuri, nepabūgusi rajkomo, pakvietė mane grįžti į buvusią darbo vietą. Iš fabriko mane atleido, įtariant padėjus sąjūdininkams.

Kai Lietuvoje padvelkė permainų vėjai, į mane kreipėsi daugybė aktyviausių Kauno sąjūdininkų (apie mane jie sužinojo iš fabriko sąjūdininko Kęstučio Paukščio), kad parašyčiau jų trumpas biografijas, kurios buvo reikalingos, atrodo, rengiantis pirmiesiems laisviems rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdininkai (bene žinomiausias iš jų – signataras Aleksandras Abišala) ateidavo susitikti su manimi po vieną, po darbo valandų, kai fabriko administracija jau būdavo išėjusi. Vis dėlto kažkas įskundė mano atsargų talkininkavimą Kauno Sąjūdžiui, ir netrukus buvau atleista iš darbo.

Tremtimi pažymėta gyvenimo istorija dar negreit pasuko ramesne tėkme. Net ir 1997 m. rudenį gavus pasiūlymą dirbti dienraštyje "Kauno diena", radosi žmonių, kuriems svarbiau už mano kompetenciją buvo sovietų okupacijos subjaurota biografija. Tik dėl tuometės laikraščio vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulienės ir skyriaus vedėjos Dalios Juškienės tvirtos pozicijos pagaliau tapau šio laikraščio korespondente – vildamasi, kad rašydama istorinėmis temomis padėsiu išsaugoti istorinę atmintį.