V. Skučaitė: į Sibirą važiavau su daina

P.Skučas – gaisrininkas

Kitą rytą gyvenvietės komendantas ir ūkio reikalų vedėjas priminė, kad būsime čia iki gyvenimo pabaigos, kad be jo žinios draudžiama išeiti už gyvenvietės ribų. Paskui tremtiniai buvo parinkti į darbus. Suprantama, kiekvienas norėjo gauti darbą arčiau gyvenvietės arba joje. Tėvui pasisekė, nes Bubnys, Kaune tarnavęs gaisrinėje ir paskirtas dirbti Revučio gyvenvietės gaisrinėje, rinko dešimties vyrų komandą, į kurią pakvietė ir P.Skučą. Tėvo brolio Juozo ir tremtinio Prano Markausko šeimos buvo išvežtos įsikurti kitoje – Koliučio gyvenvietėje. Tėvo brolis ten krovė šlapias sunkias malkas į garvežius, o žmona dirbo geležinkelyje. Abu ne kartą buvo sunkiai dirbdami tuos darbus susižaloję.

Didžiausias sunkumas gaisrininkui P.Skučui buvo išmokti per minutę pakinkyti arklį, kuris veždavo didžiulę statinę su vandeniu gaisrui gesinti.

Didžiausias sunkumas gaisrininkui P.Skučui buvo išmokti per minutę pakinkyti arklį, kuris veždavo didžiulę statinę su vandeniu gaisrui gesinti. Pasak tėvo, jis buvo įpratęs prie ūkio darbų Mauručiuose, pats kinkydavo arklius, tačiau tokių pakinktų, kaip Sibire, Lietuvoje nebuvo regėjęs. Bet po ilgų pratybų išmoko per minutę susitvarkyti su gausia kilpų ir kilpelių raizgalyne, vadinta Sibire pakinktais.

Gaisrai dažniausiai kildavo atviruose vagonuose, kuriuose buvo vežama mediena – gaisrą sukeldavo žiežirbos, lėkusios iš garvežio kamino. Tėvui per darbo dieną tekdavo po porą valandų, nepaisant baisaus šalčio, budėti ir gaisrinės stebėjimo bokštuose.

Gyvenimas lagerio zonoje

Ilgainiui mūsų šeima barake gavo teisę į dvi lovas, stovėjusias  viena šalia kitos, o daiktus susikrovė paloviuose. Viduryje barako, tarp dviejų lovų eilių, stovėjo ilgi suolai ir stalai, prie kurių tremtiniai valgė, pirkdami vietos krautuvėlėje duoną ir konservus. Tačiau labai vargino milijonai blakių, kurios neaplenkdavo nei suaugusių žmonių, nei vaikų.

Tėvai nusprendė bet kokia kaina atsikratyti blakių kaimynystės – per didelį vargą gavę du butelius degtinės ir pridėję rublių – šį kyšį įdavė komendanto pavaduotojui, prašydami leisti apsigyventi 6 kv. m sargo būdelėje, prišlietoje prie barako. Kyšis padėjo – tėvai persikraustė į tą apleistą būdelę. Tėtis ją, kaip mokėjo ir galėjo, sutvarkė, sutaisė krosnį, ir prasidėjo gyvenimas "dvare" – taip tėvas pavadino suremontuotą sargo būdelę be blakių, kurias tėvai išgujo švara ir užkamšę visas barako sienos skyles – trys laukujės sienos žiemą iš vidaus buvo padengtos šerkšnu.

Auksiniai obuoliai

Tėvai toje būdelėje turėjo daug vargo dėl mano sveikatos – kosėjau, kosėjau, kosėjau. Gyvenvietės felčerė liepė kas antrą dieną leisti vitaminą C, o tai reiškė, kad tėvai, spiginant baisiam šalčiui, turėjo nešti mane pas felčerę, kad ši suleistų ampulę su vitaminu. Mama kartais nupirkdavo kiaušinių iš vietos gyventojų – šis auksinis produktas buvo skirtas tik man. Kaip ir sunkiai gaunamas ir juolab įperkamas obuolys, už kurį tėvai mokėjo anuomet penkis rublius – siaubingai didelę sumą. Mat iš tėvo atlyginimo už darbą gaisrinėje per mėnesį buvo galima nupirkti tik kelias dešimtis obuolių.

Vien obuolių buvo maža, kad mano organizmas ir prakiurę plaučiai sustiprėtų – reikėjo medaus, sviesto. Mama pardavė atsivežtą iš Lietuvos savo geros kokybės žieminį paltą vieno iš lagerio viršininkų žmonai ir pirko už gautus pinigus reikalingus produktus bei vaistus.

Komendantas ne savo noru

Mūsų lagerio zona buvo aptverta aukšta spygliuota tvora, nes čia gyveno ir kaliniai, saugomi ginkluotų kareivių. Tėtis užrašuose pažymėjo, kad lagerio komendantas visur labai vertino ne tik tvarką, bet ir švarą. Kartą jis užsuko į mūsų "dvarą" ir buvo tiesiog priblokštas joje karaliavusios tvarkos. Tėvai su komendantu pagaliau rado bendrą kalbą. Mat jis čia dirbo ne savo noru – jį, Antrojo pasaulinio karo dalyvį, šventusį pergalę Berlyne, išsiuntė į Sibirą už tai, kad per paradą Berlyne pasakė, jog vokiška technika geresnė už rusišką. Be to, jis buvo tikras ukrainietis.

Pasinaudojęs lageryje užmegztais ryšiais, tėtis perėjo dirbti į kepyklą, kur atlyginimas buvo didesnis nei gaisrinėje, o darbas – mielesnis ir naudingas šeimai – namuose nestigo duonos. Tačiau tėvus kankino kitas rūpestis – koks jų mažosios dukrelės Birutės likimas? Ar galės mamos mama, t.y, mano močiutė Veronika atvežti mažylę į Sibirą? Ir štai mamos sesuo Petronelė Medelienė parašė laiške, kad močiutė atveš Birutę, kurią ji pusmetį augino Lietuvoje.

Pribloškė sesės grožis

Traukinys su močiute ir sese atvažiavo 1952 m. birželio 2-ąją į Rešiotų geležinkelio stotį. Sutikti atvažiuojančiųjų susirinko didelis pulkelis tremtinių. Buvau ir aš. Kai močiutė išlipo iš traukinio su mano sesute ant rankų, buvau priblokšta jos grožio – rausvų apvalių veidelių, mėlynų akių, putlių rankelių. Šis vaikelis iš Lietuvos kėlė visų susižavėjimą, o man – pavydą, nes buvau labai liesa ir išblyškusi. Be to, jutau, kaip sumažėjo tėvų dėmesys man, kai tuose šešiuose mūsų būsto kvadratuose atsirado mano mažoji sesė su močiute.

Kai močiutė išlipo iš traukinio su mano sesute ant rankų, buvau priblokšta jos grožio – rausvų apvalių veidelių, mėlynų akių, putlių rankelių.

Pasak tėvo, gyventi penkiese sargo būdelėje tapo neįmanoma, ir lagerio komendantas leido įsikurti vienišo palaikio namo, stovėjusio prie pat geležinkelio, viename bute. Anot tėčio, šeimos akys prašvito – tame vieno kambario bute buvo ir virtuvė, ir priemenė, ir sandėlis, o šalia namo – daržas. Kitame namo gale gyveno du senukai, kurie laikė karvę – tai mums su sesute buvo vartai į rojų. Beje, aš su sese susidraugavau greičiau, nei ji pripažino tikrąją savo mamą, tačiau po poros savaičių ir ji, mama, sesei tapo sava.

Uždirbdavau malkų

Nežinau kodėl, bet man nuo vaikystės patikdavo uniformuoti žmonės. Kadangi gyvenvietės geležinkelio stotyje matydavau su uniformine kepure ir vėliavėle rankoje budėtoją, praleidžiantį keleivinius ir prekinius traukinius, tai tėčio ilgai prašiau sau tokios pat kepurės ir vėliavėlės. Garvežio mašinistu dirbęs tremtinys Antanas Gvazdaitis išpildė mano prašymą – padovanojo raudoną geležinkelininko uniforminę kepurę ir geltoną vėliavėlę.

Mano džiaugsmui nebuvo ribų – be mano "leidimo" nepravažiuodavo nė vienas traukinys, išskyrus, žinoma, naktinius. Pravažiuojančių traukinių mašinistai mane pažindavo, o likimo broliai, dirbę mašinistais garvežių, tempusių pilnus atvirus vagonus supjautų rąstų, sulėtindavo greitį prie mūsų palaikio namelio ir išmesdavo ne vieną pliauską iš skirtų garvežiui užkurti. Anot tėvų, aš tokiu būdu labai padėjau jiems pasirengti žiemai – jiems reikėjo mažiau vargti, tempiant malkas rogutėmis iš taigos.

Močiutės indėlis

Močiutė Veronika Genienė, atvažiavusi į Sibirą, ne tik prižiūrėjo savo anūkes, bet ir daug siuvo, nes puikiai išmanė šį amatą. Žinoma, siuvo ne iš naujų medžiagų, o persiūdavo senus drabužius. Žodžiu, labai pravertė mamos apdairumas pasiimti į Sibirą siuvimo mašiną, kuri sėkmingai grįžo ir į Lietuvą.

Mūsų gyvenvietėje beveik nebuvo jokio kultūrinio gyvenimo. Tiesa, sename vagone, uždengus galinę jo sieną paklode, kelis kartus buvo rodomi, matyt, trofėjiniai filmai, nes tėvo užrašuose minimi "Raudona ir juoda" bei "Gylys".

Lietuviai atokesniuose gyvenvietės namuose švęsdavo savo religines ar valstybines šventes. Būdavo ir liūdnų progų – laidotuvių. Tėvai dalyvavo laidojant mokytoją Bagočienę, senutę Gvazdaitienę ir kitus tremtinius, kurių artimieji labai prižiūrėjo jų kapus ir pačias lietuvių kapines, pačių aptvertas tvora.

Bijodami, kad čia netektų palaidoti sunegalavusios močiutės, išlydėjome ją 1953-iųjų rudenį iš Rešiotų geležinkelio stoties į Lietuvą. Mes su sesute labai ilgėjomės močiutės – ji mums sekė daug pasakų, siuvo drabužius, kepė blynus, mokė dainelių.

Išmaniosios blakės

Kai lagerio komendantas buvo perkeltas į didesnę gyvenvietę – Žemutinę (Nižniaja) Pojmą, tėvas gavo jo pasiūlymą ten dirbti kapitalinių ir paprastesnių darbų techniku, remontuojant gyvenamuosius ir valdiškus namus. Tėvai nedelsdami persikraustė į gyvenvietę Žemutinė Pojma, apsigyveno Ščetinkino gatvės 32-ojo namo vieno kambario bute, kur blakių buvo tiek daug, jog nakčiai lovų kojas tėvai įstatydavo į indus su vandeniu. Tačiau blakės pergudravo naujus buto šeimininkus – sienomis pasiekdavo lubas ir nuo jų masiškai krisdavo ant miegančių žmonių – čia jos baliavodavo visą naktį, siurbdamos mūsų kraują.

Po ilgos tėvų kovos už buto švarą ir sandarumą šias mūsų kankintojas pavyko įveikti. Kitas didelis buites sunkumas – vanduo, kurį tėvai turėjo atsinešti iš toli gyvenvietėje buvusio šulinio. Tėtis įsigudrino parsinešti iškart keturis kibirus vandens – du pakabindavo ant naščių ir du paimdavo į rankas.

Mačiau tikrą cirką

Valdybos, kurioje dirbo tėvas, pastatas buvo medinis, dviejų aukštų. Stovėjo gyvenvietės centre. Ten dirbo apie 200 tarnautojų, tarp kurių buvo ir tremtinių. Tame pastate buvo ir didelė salė, skirta įvairiems renginiams. Atsimenu, mačiau ten dainininkus, cirko artistus, atvykusius iš Krasnojarsko. Veikė tame pastate ir maisto produktų parduotuvė, skirta tik valdybos darbuotojams. Tad atsimenu ten nupirktus didžiulius melsvos spalvos cukraus gabalus, kuriuose tėtis namuose smulkindavo kirvuku.

Tuo metu gyvenvietėje Žemutinė Pojma buvo daugiau kaip dvi dešimtys gatvių, gyveno apie 10 tūkst. žmonių, veikė duonos kepykla, gaisrinė, geležinkelio mechaninės dirbtuvės, pirtis, vidurinė mokykla ir kt.

Likau gyva

Gyvenvietėje buvo kalinių, vadintų blatnaisiais, lageris. Tie blatnieji, gavę leidimą, išeidavo į gyvenvietę pamedžioti, t.y. gudrumu paimti iš sutikto žmogaus drabužius ir atiduoti juos savo draugams, pasirengusiems bėgti iš lagerio. Žodžiu, tai buvo pavojingi žmonės, kuriuos reikėjo mokėti atpažinti ir nepatekti į jų pinkles.

Ilgainiui tėvai pradėjo gauti neregėtos išvaizdos vokus, kuriuose buvo laiškai iš užsienyje gyvenančių giminaičių. Gaudavome laiškų ir iš Lietuvos. Mama, rašydama atsakymus, atsimenu, vis verkdavo ir būtinai įdėdavo į voką sudžiovintą Sibiro gėlelės žiedą. 1956 m. pavasarį, nepaisant gerų gyvenimo permainų, susirgau plaučių tuberkulioze. Ši diagnozė anuomet Sibire buvo tolygi mirties nuosprendžiui. Padėjo vaistai, kuriuos siuntė močiutė Veronika ir net giminaičiai iš Kanados, JAV. Ir likau gyva. Kas pažinojo mane Sibire, žiūrėjo kaip į stebuklą.

Gudragalvė karvė Mania

Viena to stebuklo – pasveikimo – priežasčių buvo mūsų karvė Mania, kurią įsigijome priešpaskutiniais gyvenimo metais Sibire. Kadangi gyvenome prie taigos, šalia jos ganiavos netrūko.

Mūsų Mania drauge su kitomis karvėmis eidavo į tas ganiavas per geležinkelį. Mūsiškė buvo gudragalvė – dėl kraujasiurbių moškių antplūdžio pietų metu, kai šių vabzdžių ore būdavo daugiausia, Mania eidavo prie geležinkelio arba net į patį depą, kur ją visi pažinojo. O eidavo todėl, kad toms moškėms nepatikdavo važiuojančių garvežių dundesys ir dūmai. Beje, ne viena neapdairi karvė, kuri taip mėgino išvengti tų baisių moškių, eidama per geležinkelį, buvo suvažinėta, o mūsų Manė – ne.

Kadangi tėtis pastatė Maniai šiltą tvartą (apie tai vietinių gyventojų karvės galėjo tik pasvajoti – jos šaldavo visą žiemą aptvare tik su stogu), Mania duodavo dešimt kartų daugiau pieno nei vietos gyventojų.

Kantriai laukdavome tėvų

Dalį pieno tėvai parduodavo, iš kitos dalies mama virdavo varinecą (šimtą kartų skanesnį už kefyrą ar jogurtą be priedų), kurį nešdavo į turgų parduoti. Tas mamos gaminys taip patikdavo vietos gyventojams, kad jie ateidavo jo pirkti pas mus į butą. Be to, galėjome iki soties gerti pieno, turėjome savo sviesto, varškės, grietinės.

Mama net nemėgino karvei aiškinti, kad negalima ėsti tos žolės – ji to nesuprato rusiškai, o juolab – lietuviškai.

Žodžiui, sulig karvės atsiradimu šeimos narių akys prašviesėjo, nepaisant sunkaus, tiesiog alinančio tėvų darbo vasarą, kai reikėdavo už keliolikos kilometrų nuo namų, taigoje, paruošti žiemai karvei šieno. Jo parsiveždavo iš pelkėtų vietų tik tuomet, kai ledas sukaustydavo kemsynus.

Atsimenu, kad vasarą iki vidunakčio laukdavome sutūpusios ant laiptų į butą, grįžtančių tėvų po žolės pjovimo ar šieno vartymo taigos laukymėse. Kieme stovėdavo ir laukdavo šeimininkų iš ganyklų pati parėjusi Mania. Beje, meškinių česnakų derėjimo metu ji prisišveisdavo šios sodrios kvapnios žolės, ir pieną, trenkiantį česnaku, mama turėdavo išpilti laukan. Mama net nemėgino karvei aiškinti, kad negalima ėsti tos žolės – ji to nesuprato rusiškai, o juolab – lietuviškai.

Neįprastas bulviasodis

Prie mūsų namo (jame gyveno trys šeimos) buvo nemažas nedirbtos žemės plotas, kurį tėvai per kelerius metus pavertė derlingu daržu. Vietos gyventojai jį vadino sad Mariji Petrovny (liet. Marijos Petrovnos sodas. Petrovna – Petro dukra, t.y. mamos tėvavardis rusiškai). Mat jame, be krapų ir kitų prieskoninių augalų (sėklų atsiųsdavo močiutė iš Lietuvos), augo ir pomidorai bei agurkai, kuriuos, norint užauginti, visą birželį kiekvieną vakarą reikėjo dangstyti nuo šalnų įvairiais skudurais ir pan.

Atsimenu, tėvai važiavo ieškoti bulvių sodinimui, tačiau, įveikę 150 km, tegavo jų kibirą. Tuomet nusprendė storai nulupti bulves (jas vėliau suvalgėme) ir sukarpyti lupenas taip, kad kiekvienoje atkarpoje būtų po akutę. Ir, visų kaimynų nuostabai, vasarą suvešėjo bulvienojai iki juosmens, o bulvės išaugo kaip klumpės. Ir kur neaugs, jei buvo pasodintos, išplėšus prie namų velėną ir kelmus, į visiškai nenaudotą žemę.