Filmo verta kaunietės istorija: pusę gyvenimo buvo narkomanė, o dabar iš liūno traukia kitus

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

25-erius metus atidavusi narkotikams, kaunietė Alma išsivadavo iš kvaišalų liūno. Dabar iš jo moteris vaizdingoje vietoje atsidariusiame reabilitacijos centre padeda kitiems.

Gyvenimas kitu ritmu

Jau kurį laiką Alma Sadauskienė savo rytus pradeda puodeliu juodos kavos ir žvilgsniu pro langą į vieną iš dviejų ežerų, esančių netoli jos sodybos Lazdijuose, Padumblių kaime.

"Dabar aš matau metų laikus. Matau, kaip jie vienas kitą keičia. Anksčiau to nebuvo, – moteris pasakojo, kad pastaruoju metu visai kitokiu ritmu slenka, o gal, greičiau, lekia ir jos dienos. – Būna, užmiegu su telefonu. Su juo ir keliuosi. Ryte patikrinu kaip pasiruošta dienai ir einu žadinti savo vaikų.

Veisiejų regioniniame parke duris atvėrusio reabilitacijos centro "Gyvenimo raktas" vadovė Alma vaikais vadina ne tik du savo sūnus, bet ir čia apsistojusius žmones, kovojančius su įvairiomis priklausomybėmis: narkotikais, alkoholiu, lošimu. 7 val. ryto, anot kaunietės, miškuose dar tamsu, todėl centro gyventojams ji leidžia pamiegoti pusvalandžiu ilgiau. Tada visus verčia iš lovų, o po rytinių vonios ritualų veda sportuoti į lauką.

"Kai reabilitacijos centrą supa tokia nuostabi aplinka, gėda būtų sportuoti kažkur užsidarius", – A.Sadauskienė vardijo tolesnę dienotvarkę. Be pusryčių, pietų ir vakarienės, joje – rytinė terapija, dvylikos žingsnių programos paskaitos ir vakariniai pokalbiai, kurių metu centro gyventojai apibendrina besibaigiančią dieną. Kartu su jais dirba kelis kartus čia atvykstanti psichologė ir pati Alma.

"Žmonėms kur kas paprasčiau priimti informaciją ne iš to, kuris varto vadovėlius, o iš to, kuris ir pats murgdėsi liūne", – A.Sadauskienė džiaugėsi, kad jai iš pastarojo pavyko išbristi.

Būdama 40-ies Alma į save negalėjo žiūrėti, o dabar ji save pamilo iš naujo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Buitinė narkomanė

Būdama septyniolikos Alma ištekėjo už Kauno Daktarų gaujos nario Alvydo Mučinsko, pravarde Mačalka. Manė, kad tai didžiausia jos gyvenimo meilė. Tikėjo, kad nusikalstamas pasaulis panašus į siužetus iš kino juostų. Deja, viskas pasirodė kitaip. Gyvendama su Alvydu ji matė visko – muštynių, kraujo, nešvarios vyro veiklos ir narkotikų, kuriuos jo bičiuliai vartodavo norėdami atsipalaiduoti. Tiesa, tuomet moteris jų nesuprato. Manė, kad narkomanai – silpnavaliai, menkystos, nesugebantys rasti kitų būdų išsivaduoti nuo įtampos.

"Vieną dieną mano vyras dingo ir aš likau su savo pirmagimiu", – netekusi sutuoktinio, A.Sadauskienė esą ir ėmė vartoti narkotikus.

Pradedant aguonomis, baigiant tuo metu itin populiariu džefu – lengvu mišiniu, ruoštu iš efedrino. Alma ne tik pati vartojo narkotikus, bet ir juos pardavinėjo kitiems. Žinojo vietų, kur kvaišalų įsigyti ir kaip saugiai, nepakliūvant į pareigūnų rankas, juos perleisti kitiems.

Po septynerių metų ji ir vėl ištekėjo. Antrasis vyras taip pat buvo iš kriminalinio pasaulio.

"Jis irgi vartojo narkotikus, bet buvo išmintingas vartotojas. Aš – buitinė", – A.Sadauskienė pasakojo, nesisvaiginusi tik abejų nėštumų metų. Gimus antram sūnui, ji dar labiau įklimpo į kvaišalų liūną, o dėl narkotikų dozės buvo pasiruošusi padaryti bet ką.

"Nebuvau geras žmogus. Apgaudinėjau, manipuliavau kitais, tačiau šioks toks baimės jausmas visuomet būdavo. Ypač dėl vaikų. Nenorėjau, kad juos iš manęs atimtų, – už besąlygišką paramą savo mamai lenkėsi pašnekovė. – Ji augino mano vaikus. Baisu net pagalvoti, kiek turėjo iškęsti… Kaip dabar pamenu, kaskart manęs prašydavo baigti vartoti narkotikus, o aš jai vis žadėdavau tai padaryti kitą pirmadienį arba kitais metais."

Pradėjo atidavinėti skolas

Būdama 42-ejų Alma pateko į Panevėžio moterų kalėjimą. Už prekybą narkotikais tąkart ji buvo nuteista kalėti daugiau nei ketverius metus.

"Kaip man kažkada pasakė vienas tardytojas iš Alytaus: Alma, jei nori versti naują gyvenimo puslapį, turi atiduoti senojo skolas", – kad ir kaip norėjo atsikratyti ankstesnio gyvenimo šešėlio, Panevėžyje moteriai to nepavyko padaryti.

Kalėdama ji ir toliau vartojo narkotikus, kurių, anot jos, nesunkiai galima gauti bet kurioje įkalinimo įstaigoje.

"Beje, kalėdama aš susiradau trečią vyrą ir už jo ištekėjau. Tuo metu man jis labai patiko. Susirašinėjome, susirašinėjome ir įvyko vestuvės. Aš jį pažinojau dar tada, kai buvau susituokusi, bet tuomet tarp mūsų nieko nebuvo. Aš ne tokia, kad santuokos metu dar kažką regzčiau", – A.Sadauskienė pasakojo, kad trečioji jos santuoka nutrūko 2017-aisiais. Alytaus pataisos namuose kalėjęs vyras buvo užmuštas, o ji trečią kartą liko našle.

Žmonėms kur kas paprasčiau priimti informaciją ne iš to, kuris varto vadovėlius, o iš to, kuris ir pats murgdėsi liūne.

Išėjusi iš įkalinimo įstaigos moteris nebegrįžo į Vilijampolę, kurioje, kaip pasakojo ji pati, žino kiekvieną gatvelę ir puikiai pamena kiekvieno kiemo šuns vardą. Kartu su mama ji persikėlė į Šilainius, negana to, nusprendė mesti narkotikus. Sūnūs šiam žingsniui tik dar labiau pastūmėjo.

"Vyresnis sūnus prašė tai padaryti ne tik dėl savęs pačios, bet ir dėl anūkės. Ne kartą pabrėžė, kad jai reikia neapsvaigusios močiutės", – taip, anot A.Sadauskienės, ji atsidūrė Ignalinos rajone, Meikštų dvare. Pradžia buvo sunki. Gyvenimas suformavo aštrų charakterį, todėl pirmąjį mėnesį Alma bandė priešintis reabilitacijos centro taisyklėms. Negalėjo patikėti, kad laikas, praleistas čia, duos bent kokios naudos. Abstinencija jos viduje kėlė tikras audras.

"Mane erzino viskas – vanduo, oras, besišypsantys žmonės. Esu be galo dėkinga dvaro vadovui Mindaugui. Jis mane atvedė į blaivybę. Kažkada pastatė prieš veidrodį ir sako: pažiūrėk į save, Alma. Ką tu gyvenime pasiekei? Neturi nei namų, nei išsilavinimo ir viskas per narkotikus", – moteris skaičiavo, kad Meikštų dvare ji praleido metus ir aštuonis mėnesius.

Atsilaikė pagundoms

Dėl besivelkančio istorijos šleifo iš Meikštų dvaro Alma ir vėl iškeliavo į pataisos namus. Šįsyk narkotikų vilionėms ji nepasidavė. Priešingai – įkalinimo įstaigoje, anot pašnekovės, prasidėjo dar spartesnis išsivalymo procesas. Moteris ten ėmė skaityti knygas, lankė reabilitacijos grupę, o vietoje paskirtų trejų su puse metų, už gerą elgesį įkalinimo įstaigą paliko anksčiau.

"Būnant pataisos namuose labai įstrigo vienoje knygoje perskaityta mintis, kad vienas žmogus pro kalėjimo grotas mato mėšlą, kitas – žvaigždes. Jas tą kartą aš ir pasirinkau", – savo išsivadavimo iš narkotikų istoriją pasakojo A.Sadauskienė.

Reabilitacijos centre moteris laukia visų tų, kuriems nepakanka jėgų išsivaduoti nuo priklausomybių. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Darsyk išėjusi į laisvę, Alma darė viską, kad jos gyvenimas taptų geresnis. Nors jau šešerius metus nebuvo ragavusi narkotikų – testavosi, įsidarbino, susirado globėją. Lankė įvairius kursus, pasinėrė į anoniminių narkomanų judėjimą, baigė priklausomybių ligų konsultanto mokslus, o galiausiai atidarė reabilitacijos centrą "Gyvenimo raktas". Jame moteris bando traukti žmones iš to paties liūno, kuriame buvo 25-erius metus ir moko pačių elementariausių dalykų, kuriuos jie užmiršo.

"Nekalbu apie buitį… Priklausomybių turintiems žmonėms svarbu, kad apie juos galvotų, bet patys jie to nedaro. Pamiršta paskambinti vaikams ar mamai ir pasakyti, kaip smarkiai juos myli", – moteris pasakojo, kad ji šių dalykų jau išmoko. – Ne tik to. Aš ir vėl noriu būti graži, noriu puoštis. Vaikštau į parduotuves. Tiesa, čia vėl yra priklausomybė."

Nors vienas iš šimto

Šiuo metu moters įkurtame reabilitacijos centre apsistoję dešimt priklausomybes turinčių žmonių. Vos prieš kelias dienas į šeimą įsiliejo dar viena gyventoja – moteris su dviem vaikais ir priklausomybe nuo alkoholio. Kaip seksis naujokei ir visiems kitiems čia apsistojusiesiems moteris negali prognozuoti, nes reabilitacijos namai – ne poilsio, kur personalas tenkina kiekvieną pageidavimą.

"O ir darbas nelengvas, nes ant pečių gula didelė atsakomybė, – A.Sadauskienė pabrėžė, kad ir koks būtų didelis jos vaidmuo, svarbiausia čia yra kiekvieno darbas su savimi. – Būna, atvažiuoja žmogus, turintis vieną motyvą, bet pradėjus blaivėti tie motyvai keičiasi."

Kiek būti reabilitacijos centre, sprendžia kiekvienas asmeniškai, tačiau optimalus laikas, anot vadovės, yra maždaug metai.

"Kai kurie žmonės išgirdę nusistebi: metai? Bet pamiršta, kiek metų jie atidavė kitoms priklausomybėms. Aš dažnai taikau tokį metodą – siūlau pabūti vieną dieną ir tik tada išeiti. Daug kam tas "tik šiandien" padeda. Pirmosios dvi savaitės būna sunkiausios – arba žmogus išbūna, arba ne. Žinote, visi narkomanai galvoja, kad jie susitvarkys patys, bet taip nebūna. Dabar man 50 metų, ir aš tik dabar pradedu gyventi. Buvo laikas, kai aš dariau blogus darbus. Dabar atėjo metas daryti gerus", – pokalbį viltingai baigė A.Sadauskienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Linkėjimas

Linkėjimas portretas
Neskaityk, Alma, komentarų. Eik savo keliu laimingai

Sania

Sania portretas
Norint padėti kitiems, reikia bent pačia nevartoti. O ji buchalina kasdien ir to nepripažįsta. Kasdienis reabilitantų žeminimas, demotivavimas. Pas ją katorga o ne reabilitacija.

Saulius

Saulius portretas
12 metu negeriu, bet saves pasveikusiu nelaikau, kaip vienas žmogus pasakė, raugintas agurkas niekada netaps žaliu.
VISI KOMENTARAI 30
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių