Dvasininkas: net pyktis reikia su meile

S.K.: Meilė retai būna dėl konkrečios savybės, priežasties. Tiesiog įsimyli, ir viskas. Patys žinote. Traukia tave žmogus, ir viskas. Pajauti, kad tavo žmogus. O nežinai, kodėl būtent jis. Susituokus paaiškėjo, kad Arianda – labai gera šeimininkė. Sakiau jai, kad man labiausiai reikia padėjėjos, žmogaus, kuris mane labai gerai suprastų. Pavyzdžiui, visą dieną praleidžiu kalbėdamas ir grįžus namo iš karto nesinori bendrauti, nesinori sulaukti klausimų, kas nutiko, kodėl noriu pabūti vienas. Kartais norisi ramybės.

– O žmonai ramybės niekada neprireikia?

S.K.: Būna ir taip (juokiasi abu). Kaip ir kiekvienam žmogui, ir jai reikia ir užuojautos, ir pagyrimų, ir patarimų, kaip išspręsti nemalonią situaciją. Neretai po to klausia, iš kur žinojau, ką geriausia tokiu atveju daryti. Už ją turiu daugiau gyvenimo patirties.

– Net ir darniausioje šeimoje kyla diskusijų, nesutarimų. Kaip juos sprendžiate?

S.K.: Šnekamės, tariamės.

A.K.: Jis sako, geriau darykime taip. Aš prieštarauju, kad reikėtų elgtis kitaip. Dažniausiai paaiškėja, kad vyras vis dėlto buvo teisus.

S.K.: Būna ir taip, kad teisi vis dėlto būna žmona. Kaip ir visose šeimose. Vieną kartą nusileidžia vienas, kitą kartą – kitas. Būna, kad ir pykstamės, nors vėliau paaiškėja, kad visai nebuvo dėl ko pyktis. Po tam tikro laiko kai kurie dalykai, dėl kurių pykomės, apskritai nebeatrodo verti dėmesio. Bet tai ir yra šeima, kai kiekvienas išreiškia savo nuomonę, ir abu sutuoktiniai bendrai priima sprendimą.

– Kokie patys smagiausi prisiminimai iškyla prieš akis?

A.K.: Vestuvės, vaikų gimimas, krikštynos.

S.K.: Laukiamės trečio vaiko. Gydytojai sako, kad bus berniukas, nors broliai, ypač vyresnysis, labai laukia sesės. Jeigu ir vėl bus berniukas, sakė nenusimins ir palauks dar vieno kūdikio (juokiasi) Jeigu Dievas duos daugiau vaikų – mes tik už tai. Didelė šeima – didžiulis džiaugsmas. Nors mes abu esame iš mažų šeimų.

A.K.: Ne, vardo trečiajam dar neišrinkome. Ir nerinksime. Yra šventų vardų kalendorius, ir vardas vaikui suteikiamas pagal jo gimimo dieną. Pavyzdžiui, antrasis sūnus gimė kovo 30 d. Tos dienos kalendoriaus lapelyje buvo tik vienas vardas – Artemijus. Tokiu vardu ir pavadinome.

– Kartu jau šiek tiek pragyvenote, gražiai sutariate. Ką patartumėte jaunoms šeimoms, kad ir jų bendras gyvenimas būtų darnus?

S.K.: Kad greičiau vaikus planuotų. Nesuprantu teiginio – reikia dėl saves pagyventi. O, kai turi vaikų, tuomet jau gyveni ne dėl savęs? Aišku, vaikus auginti nėra lengva. Ir pavargstame, ir pasipykstame. Tuomet į pagalbą pasikvieskime senelius. Gal jie dienelę kitą vaikus prižiūrėtų? Bet po dienos be vaikų jau nerandu sau vietos – trūksta mažųjų. Dar sakoma, kad auginti vaikus – brangu. Tačiau tokio džiaugsmo ir pilnatvės, kuriuos jie suteikia, už jokius pinigus nenusipirksi. Per pamaldas sakau – svarbiausia, kad būtų meilė ir taika. Tada ir gyventi bus gera ir mums patiems, ir visiems aplinkiniams. Aišku, kiekvienas turime savo nuomonę, poreikius, juos reikia ginti, kovoti dėl savęs, net ir pyktis reikia su meile. Tada ir pasaulis būtų visiškai kitoks.

– Ar abu keldavotės naktį, kai berniukai dar buvo kūdikiai?

S.K.: Ne. Žmona dažniausiai greičiau išgirsdavo, kai jie imdavo verkti. Bet jeigu reikėdavo pagalbos, padėdavau.

– Tada jums bepigu kalbėti apie džiaugsmą auginti vaikus. Jau pakeliui į pasaulį trečias jūsų mažylis. Kartu važiuosite gimdyti?

S.K.: Taip. Atsiklausiau žmonos. Ji norėjo, todėl kartu buvau ir kai abu berniukai, kuriuos jau turime, gimė. Ir virkšteles nukirpau. Oi, kiek jaudulio buvo. Kai gimė pirmasis, susigraudinau. Stoviu, bėga ašara. O gydytojas klausia, kodėl nefotografuoju. Dėl emocijų protrūkio buvo net sunku įjungti fotoaparatą.

– Praėjusieji metai jums buvo labai emocingi. Kalbu apie sūnų ištikusią nelaimę.

S.K.: Balandį buvo mūsų vestuvių metinės. Jas atšventėme sodyboje prie Vilniaus. Tądien, kai jau turėjome važiuoti namo, iš ryto dar nuėjome papusryčiauti. Žmona su mažuoju nuėjo į kambarį susirinkti daiktų. Kai atsigulu miegoti, ir dabar prieš akis visada prabėga vaizdai, kai ji ant rankų atneša leisgyvį vaikelį, jo veidelis persikreipęs... Ant sūnaus užkrito televizorius. Berniukas penkias dienas buvo ištiktas komos. Vaikui dviejose vietose buvo lūžusi kaukolė. Smegenyse buvo susidarę du krešuliai. Po to visą pusmetį vyko jo reabilitacija. Visos Artemijaus funkcijos sugrįžo, bet liko šiek tiek pažeistas veido nervas, tad kiek sunkiau užsimerkia akytė ir liko asimetriški lūpyčių kampučiai.

A.K.: Kai viskas nutiko, buvau nusisukusi. Staiga išgirdau, kad kažkas nukrito. Atsisuku, o vaikas guli be sąmonės.

S.K.: Nusprendėme ne laukti greitosios automobilio, o patys vežėme į ligoninę. Mus sustabdė policija, paaiškinome situaciją. Žmona su sūnumi persėdo į pareigūnų automobilį ir šie juos nuvežė į ligoninę.

– Ar neklausėte savęs, kodėl jums, jūsų sūnui teko tokie išbandymai?

S.K.: Viskas savaime aišku už ką – už mūsų nuodėmes, tam, kad mus paauklėtų. Kaip vienas dvasininkas pasakė: tokie įvykiai parodo, kad Dievas mus tikrai myli, nes paauklėja. Nori, kad mes kai ką svarbaus suprastume, kad padarytume išvadas. Kiekvieną dieną visi darome nuodėmes, o kai kurie nustemba: juk nieko blogo nedarau. Bet kiekvienas turime, ką savyje būtų galima patobulinti. Didelės paramos sulaukėme iš bendruomenės. Patys buvome labai nustebę, kiek daug žmonių už mus ir vaikelį meldėsi. Visos didesnės sentikių bendruomenės laikė pamaldas, ir ne tik Lietuvoje. Esu visiems labai dėkingas. Duok Dieve sveikatos ir gydytojams, kurie mums padėjo.