Dvasininkas: net pyktis reikia su meile

Ariandos ir Sergejaus Krasnopiorovų šeima – išskirtinė. Vyras – Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas. Pora vasarį sūpuos jau trečiąjį sūnų ir stengiasi pamiršti praėjusiais metais patirtą sukrečiančią nelaimę. Tačiau ją priima kaip Dievo meilės įrodymą.

Širvintų gatvėje, šalia Šv.Nikolajaus Stebukladario cerkvės, esančiame jaukiame būste gyvenantys Krasnopiorovai čia atsikraustė iš Vilniaus prieš trejus metus, kai Sergejų savo įpėdiniu prieš mirtį pasirinko ankstesnysis Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas Joanas Fiodorovas.

Sutuoktiniai susipažino, kai Ariandai buvo vos septyniolika metų. Dabar pora augina ketverių metų Pėtrą ir dvejų Artemijų. Užsukus į svečius, berniukai dūko visą pokalbio laiką. Nežinodamas net neįtartum, kad mažasis neseniai patyrė itin sunkią galvos traumą, beveik savaitę buvo be sąmonės, o vėliau sekė daugiau kaip pusmetis reabilitacijos.

Krasnopiorovai neslėpė: užgriuvusi nelaimė supurtė ne tik šeimą, bet ir visą bendruomenę. "Svarbiausia, kad būtų meilė ir taika", – akcentavo S.Krasnopiorovas.

– Svarbiausia sentikių metų šventė – Kalėdos, kurios švenčiamos šiandien. Esate neeilinė šeima, Sergejus – dvasininkas. Kaip ruošėtės šioms šventėms?

S.K.: Kartu su vaikais prieš Naujuosius metus papuošėme eglutę. Jeigu ne vaikai, ją puoštume tik Kalėdų išvakarėse. Kalėdoms į svečius atvažiuos seneliai. O kol kas pasninkaujame. Iš viso prieš Kalėdas – 40 dienų pasninko.

– Kaip pasninko sekasi laikytis berniukams?

S.K. Jie pasninkauja taip: žiūri, ką mes valgome. Mes valgome kopūstus, ir jie nori.

Sučirškia durų skambutis. Kažkuris sentikių bendruomenės narys su dvasininku nori pasitarti dėl pamaldų už mirusįjį. S.Krasnopiorovas mūsų trumpam atsiprašo, pokalbį tęsiame tik su jo žmona.

– Kokie pirmi įspūdžiai Kaune? Ištekėjote jauna, negana to, kad už dvasininko, kurių gyvenimo būdas labai skiriasi nuo eilinių žmonių, bet dar ir teko persikraustyti į kitą miestą.

A.K.: Kai atvažiuoji į naują vietą, iš pradžių visada sunkoka. Reikia priprasti ir prie žmonių, ir prie jų tradicijų. Reikėjo, kad ir žmonės prie mūsų priprastų. Vienos cerkvės tradicijos truputėlį skiriasi nuo kitos. Dar ir dabar kasdien ką nors naujo sužinau (juokiasi).

– Kuo užsiimate? Kokios jūsų pareigos bendruomenėje?

– Ji mano padėjėja, – įsiterpia grįžęs Sergejus.

A.K.: Svarbiausia – palaikyti namų tvarką, prižiūrėti vaikus.

S.K.: Jeigu manęs nėra, pavyzdžiui, kai laikau pamaldas, ji atsiliepia į bendruomenės narių skambučius.