A. Bočkuvienė Babtuose užsitarnavo gyvūnų žiniuonės vardą

Aušrą Bočkuvienę, vikriai besisukančią privačioje parduotuvėje „Viskas gyvūnams“, Babtų ir aplinkinių kaimų gyventojai vadina gyvūnų žiniuone. Tai išgirdusi moteris nustemba, o paskui šypteli: pasikonsultuoti ateinama ne tik dėl augintinių bėdų. Senučiukės kartais atsineša savo vaistų ir nori pasitikslinti, ar tinkamai juos vartoja, patarimų klausia sodininkai ir daržininkai.

Dvi tiesos

Verslininkė šypteli ir išgirdusi pirmą klausimą: kada ir kaip nusprendė būti veterinare? „Klausimas iki skausmo standartinis, todėl ir atsakymas toks pats. Nors baigiau tuometę Kauno 21-ąją vidurinę mokyklą, praktiškai užaugau kaime pas močiutę, kur kontaktas su gyvūnais buvo betarpiškas. Šią specialybę rinktis ir stoti į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ragino ir mama“, – pasakojo Aušra.

Tikra tiesa, pasak pašnekovės, yra tokia: kad ir su pagyrimu baigusiai vidurinę mokyklą mergaitei, kurią augino viena išsiskyrusi mama, anuomet įstoti į mediciną šansų praktiškai nebuvo. „Sovietmečiu tam reikėjo didelių pinigų, o arčiausiai medicinos tada atrodė veterinarija. Apsispręsti man buvo labai nelengva, nes mokykloje daug dalykų sekėsi gerai. Tačiau mama, matyt, bandė atrasti, kas būtų geriausia jos vaikui, jo geram ir aprūpintam gyvenimui“, – atviravo A. Bočkuvienė.

Visada siekė maksimumo

Pasirinkusi tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją, Aušra taip pat siekė maksimumo – studijas baigė raudonu diplomu. „Galėjau stoti į Peterburgo veterinarijos akademiją, tęsti studijas, bet rinkausi šeimą, Lietuvą. Su būsimu vyru buvome grupiokai. Aš – grupės aktyvistė, o jis ramesnis, vis sukiojosi šalia. Kazys sakydavo, kad, būdamas vaikinukas iš Lietuvos kaimo, nedrįso prieiti prie energingos, šnekios ir veiklios kaunietės. Tačiau kažkaip keliai susikirto, antrame kurse pradėjome draugauti. Jį pamatę mano giminės nusprendė, kad šis bus jau tas, sakė, kad buvome panašūs. Baigę akademiją susituokėme. Jis – iš kaimo, aš – užaugusi kaime: puikus tandemas gyventi ūkiškai ir dirbti pagal profesiją. Be mūsų, grupėje susikūrė dar dvi sėkmingos šeimos“, – praeitį, atvedusią į nūdieną, prisiminė pašnekovė.

Poreikiai: žmonės užsuka ne tik apsipirkti, ypač vyresni dažnai ateina išsikalbėti, pasitarti./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Aušros vyras Kazys buvo ūkio stipendininkas. Jį vienodai traukė ir žemės ūkio technika, ir veterinarija. Kadangi tėtis buvo kombainininkas, todėl greičiausiai mama, matydama, koks tai sunkus darbas, sūnų nukreipė kita linkme, nes veterinaras anuomet kaime buvo ir gerbiamas, ir vertinamas. „Aišku, technikos pomėgis niekur nedingo, vyras sugeba nustatyti gedimą ir net pataisyti automobilį, remontuoja buitinius prietaisus“, – patikino A. Bočkuvienė.

Darbo dairėsi pakaunėje

1984 m., baigus mokslus, Aušra buvo pakviesta į Vilnių, į Respublikinės laboratorijos patologinės anatomijos skyrių, o vyras, kadangi Veterinarijos fakultete nebuvo karinės katedros, pašauktas į sovietinę armiją.

„Jam atlikus tarnybą, mes jau turėjome dukrą ir abu ieškojome darbo Kauno rajone. Gavome pasiūlymą su gyvenamuoju plotu „Nevėžio“ kolūkyje. Vyras iki šiol tebėra stambių gyvulių veterinaras, dabar jis – privatus veterinarijos daktaras ir turi etatą Kėdainių rajone. Aš po antrų  dekretinių jau nebeturėjau kur grįžti. Kaip tik tuo metu pastatė Panevėžiuko pagrindinę mokyklą. Kadangi mėgstu gaminti, įsidarbinau ten virėja, baigiau visus įmanomus kvalifikacijos kursus ir sukausi mokyklos virtuvėje daugiau kaip 20 metų“, – karjeros vingius vardijo pašnekovė.

Tačiau, pradėjus mažėti mokinių, į mokyklos patalpas atkėlė vaikų darželį, prasidėjo trintis, pasipylė skundai, apkalbos ir mėgstamas darbas apkarto. „Vyras jau ir anksčiau vis pasvajodavo, kaip pasilengvinti gyvenimą, užsidirbti ramiai. Atsiradus galimybei įsigyti dalį namo Babtuose, nedvejodami nusipirkome, suremontavome, aš baigiau vadybos kursus, o vyras išplėtė įmonės veiklą: sukūrė man pardavėjos darbo vietą ir atidarėme parduotuvę „Viskas gyvūnams“, – pasakojo pašnekovė ir pati nustebo: šioje veikloje ji jau sukasi dešimt metų.

Be pagalbos ir pamainos

Nedidelėje parduotuvėje akys raibsta nuo prekių gausos, nors pradžioje ketinta prekiauti tik pašarais augintiniams. „Asortimentas – labai platus, nes dirbu žmogui ir dėl žmogaus. Tokiam smulkiam verslui labai kerta išplėtota prekyba internetu, kuri praktiškai dempinguoja mūsų veiklą. Tačiau aš nenusimenu – tiesiog dirbu, patariu, padedu. Norėčiau sulaukti pagalbos, bet vaikams, anūkei ši veikla neprilipo. Vyras savo darbų turi daugiau nei pakankamai, nes jauni veterinarijos gydytojai į fermas eiti nenori, sako: ten smirda ir sunku. Neturiu ir kas pavaduoja, atostogų išleidžia, mat čia reikia ne tik nemažai žinių, kantrybės, netingėti dirbti. Juk savo rankose ir galvoje turi laikyti užsakymus, asortimentą, likučius, netgi prekių vietą“, – kasdienybės iššūkiais dalijosi Aušra.

Asortimentas: nedidelėje A. ir K. Bočkų parduotuvėje akys raibsta nuo prekių gausos./ Justinos Lasauskaitės nuotr.

Moteris neslėpė: ramaus uždarbio, kurio tikėjosi, neatrado. „Darbų daug, žmonės, ypač vyresni, dažnai ateina išsikalbėti, pasitarti. Bandau dalytis savo žiniomis ir praktine patirtimi. Net ir laisvalaikiu darbo rūpesčių mygtukas sunkiai išsijungia“, – atviravo pašnekovė.

Tiesa, dažnam Aušros darbo vieta atrodo tiesiog tobula. „Daug kas sako: kaip tau gerai, sėdi sau ramiai parduotuvėje ir pamegzti gali. Dabar jau net neaiškinu, kad neretai net normaliai pavalgyti laiko neturiu. Vis pagalvoju, kad nebespėju, kad laikas ką nors keisti, bet kai pirkėjai pradeda atkalbinėti, sakyti, kad jiems labai patogu, kai pagalba šalia, negaliu nesidžiaugti ir neskubu nieko keisti“, – šypsojosi A. Bočkuvienė.

Beje, geranorišką ir dėmesingą parduotuvės „Viskas gyvūnams“ šeimininkę babtiškiai puikiai žino ir dėl kitų priežasčių. „Jei reikia, galiu iškepti duonos, tortą, išdoroti kiaulę, vištą. Pati labai mėgstu triūsti sode ir darže, todėl galiu ir kitiems patarti, draugams ir sau išgeniu sodus. Taip parduotuvėlėje atsirado augalų apsaugos ir priežiūros, biologinės kenkėjų kontrolės priemonių. Galvojau, kad jų nebereikės, kai atsidarė ūkinių prekių parduotuvė, bet žmonės vis grįžta, nes pas mane gauna ir konsultaciją“, – patikino pašnekovė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pirkėjas

Pirkėjas portretas
Gal ir nieko parduotuvė ,bet pardavėja tai šeipsau, vyras tai liuks o ji tai pletkų boba .

Manau

 Manau  portretas
Žmonės dirba,o ne pašalpų tikisi.Kiek įdėsi, tiek gausi Šaunu!!!

Giedrim

Giedrim portretas
Jeigu reklama darote nors duris apdazytumete.musu laikais tokie vadinosi spekuliantai prekių perpardavinėtojai.
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių