Anksčiau užsiminusi apie galimybę gyventi užsienyje, Laimutė Stankūnaitė sekmadienį TV3 laidoje „Savaitės komentarai“ sakė, kad, atgavusi savo dukterį, tikriausiai liks Lietuvoje.

– Mergaitė teismo sprendimu turėjo jums būti perduota praėjusį gruodį, tačiau iki šiol kaip buvo, taip ir tebėra pas globėją. Ar dar tikitės, kad ji bus perduota jums?

– Aš esu vaiko mama. Pagal įstatymą niekuo nekaltinama ir nekalta. Šiuo atveju, mano vaiko ir motinos interesai ginami įstatymo. Ir aš labai tikiuosi, kad teismas būtent ir vadovausis įstatymu. Kaip žinoma, Lietuvoje esu kalta ne pagal įstatymą, o pagal kažkieno nuomonę. Klausimas būtų visiškai kitas – ar vaikas turi augti su savo motina, ar vaikas turi augti įtariamo žudiko šeimoje?

– Ką darysite, ko imsitės, kad mergaitė būtų su jumis?

– Noriu visų pirma grąžinti vaiką į jo gyvenimą. Aš noriu pirmiausia užbaigti visas bylas ir susigrąžinti dukrelę. Aš to siekiau ir siekiu. Aš matau suluošintą vaiką.

– Kaip vertinate prezidentės pasisakymą, kai ji palaikė Neringą Venvkienę?

– Man labai gaila, kad prezidentė pamiršo – mano dukrytė tiek laiko yra priversta gyventi būtent įtariamo žudiko šeimoje. Man labai skaudu, kad ir didelė visuomenės dalis pamiršo, kaip kenčia mano vaikas.

– Ar jūs dabar susitinkate su mergaite ir kaip tai vyksta?

– Įsivaizduokite, ką mano vaikas patiria kiekvieną kartą, kai aš atvykstu. Ką ji turi iškęsti. Tai yra baisu.

– Kas tai yra? Kaip tai būna?

– Mano nuomone, tai yra psichologinis teroras prieš vaiką. Prieš ir po.

– Kaip ji bendrauja? Ar nori susitikti, nenori? Tarkime, Kedžių pusė tikina, kad ji esą net nenori su jumis bendrauti.

– Mergaitė nori bendrauti, tiesiog ji yra pernelyg šiuo metu išgąsdinta ir paveikta. Aš važiavau, bendravau visais būdais. Ir į namus važiavau, ir per „Skype“ bendravau, ir visaip kitaip. Vyksta provokacijos: vieną kartą atvažiuoju – aš jau kaltinama hipnoze, antrąkart atvažiuoju – atrodo, aš jau pristatau kažkokios pasiklausymo įrangos.Tokie dalykai mane stabdo. Aš, kaip žmogus ir kaip motina, bijau, kad nebūčiau apkaltinta dar vienu kaltinimu ir neprisidėčiau dar vienos bylos.

– Kokiomis sąlygomis sutiktumėte su mergaite susitikinėti?

– Mane tenkina visos sąlygos, išskyrus Venckų namus. Nes ten nuolat kišasi visa šeima. Ir taip traumuojama mergaitė. Aš pasikartosiu: nenoriu, kad mano vaikas patirtų terorą prieš ir po mano bendravimo su ja.

– O ji pati kažką sako? Ar sako, kad nori būti su jumis, galbūt sako, kad nenori būti su jumis. Tikriausiai vistiek kalbėjote apie tai.

– Aš sakau – ji pernelyg paveikta, kad pasakytų savo nuomonę. Ji nekalba apie tuos dalykus. Tiesiog pasidarė labai uždara.

– Kaip vertinate N. Venckienės siūlymą – esą galbūt reikia palaukti, kol bus išnagrinėta pedofilijos byla, o tada jau spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos

– Aš nesu niekuo nekaltinama. Nematau nei reikalo, nei įstatymo, nei sprendimo, kas trukdytų man grąžinti dukrą. Čia pedofilijos byla... Aš nesu niekuo kaltinama.

– Pati mažoji yra pasakojusi kadaise į kamerą apie tvirkinimą.

– Pirmas dalykas – galiu pasakyti, kad jokios pedofilijos nebuvo. Visa ši pedofilijos istorija – absoliutūs pramanai. Tai nesveikas vieno žmogaus pavydas. Žinote, visa ta istorija išpūsta, privedė prie dviejų žmonių beprasmių mirčių, mano dukters visiško suluošinimo.

– Kaip manote, kodėl mergaitė pasakojo visa tai? Ji buvo visai dar mažutė.

– Sunku pasakyti, kas toje šeimoje buvo daroma visą tą laiką su mano vaiku. Aš tiktai galiu baisiausiame košmare įsivaizduoti, kaip paveikta mano mergaitė ir dėl ko atsirado tokie pasakojimai.

– Tai jūs manote, kad D. Kedys pats įkalbėjo mergaitę taip kalbėti?

– Kodėl gyvendama su manimi mergaitė to niekada nekalbėjo, kodėl jokios darželio auklėtojos nepastebėjo tokių dalykų, kodėl niekas nepastebėjo iki tol, tik pastebėjo tada, kai ji atsirado pas tėvą, kai prasidėjo mūsų kova, pas ką gyvens mergaitė.

– Jūs iki šiol esate saugoma. Ar jaučiatės saugi?

– Nesijaučiu taip jau ramiai. Juolab žinant, kad byloje yra ir antras žmogus, kuris dalyvavo žudynėse. Nesijaučiu nei saugi, nei laiminga. Mane šiandien jaudina ne tai – mane jaudina, ką išgyvena mano vaikas įtariamojo žudiko šeimoje. Norėtųsi, kad aukšti pareigūnai išgirstų mano pagalbos šauksmą ir prašymą kaip įmanoma greičiau užbaigti tai.

– O kaip įsivaizduojate toliau? Jeigu mergaitę jums grąžins, kaip jūs toliau gyvensite?

– Nematau savęs užsienyje dėl to, kad ir sunku prisitaikyti – yra kalbos barjeras, visa kita. Kitas dalykas –mergaitė turės bendrauti su savo seneliais, Kedžiais, Venckais. Kad ir kaip mes besipykstame, manau, kad turėsime surasti dialogą vardan mergaitės.

O dėl darbo – turiu savo specialybę, tikrai nemanau, kad prapulsiu.

– Kaip jūs dabar pragyvenate – dirbti nedirbate, nemažų pinigų reikia advokatui. Kaip jūs verčiatės?

– Pirmas dalykas – esu saugoma ir negaliu visų detalių pasakoti. Aš tik noriu asmeniškai visiems Lietuvos žmonėms padėkoti – ypatingai mane remiantiems, palaikantiems – šių gerų žmonių dėka šiandien turiu puikius advokatus, kurie, tikiuosi, užtikrins mano ir vaiko interesus.

– Tai jums rėmėjai kažkokie padeda?

– Yra žmonės, kurie mane palaiko, ir, be abejo, ir paremia.