Alkoholiko išpažintis: pabudau apdaužytu veidu, vaikai buvo dingę (interviu)

Sakydavau: na ir kas, aš geriu savaitę, bet aš juk darbininkas, aš čia dar neblogai sukuosi, o yra Antanas, kuris visą mėnesį geria. Kai pradėjau gerti po mėnesį, vis dar ieškojau, kas už mane daugiau geria. Nebūtina pragerti šeimos, namų, automobilio, darbo tam, kad pripažintum, jog turi problemą.

– Kokią baisiausią prisiminimą iš to laikotarpio, kai gėrėte, prisimenate? Ar galėtumėte papasakoti?

– Jei būtų vienkartinis įvykis, tai būtų pernelyg paprasta. Besaikis alkoholio vartojimas man atnešė daug nelaimių ir praradimų. Viena tokių baisių patirčių, kai aš nuėjau su savo vaikais į šventę, į kažkokią gegužinę, Jonines ar kažką panašaus. Išėjau iš namų gražiai apsirengęs kostiumu, išsivedžiau tris vaikus (tada dar turėjau šeimą), kurių vyriausiam buvo dvylika, o jauniausiam – gal šešeri septyneri. Nuvedžiau juos į šventę, nupirkau ledų, didžiavausi – tegu visi mato, koks aš geras tėtis. Po kiek laiko, vienam draugui pasiūlius: ateik, išgersime bokaliuką alaus, nusprendžiau prisėsti prie staliuko. Pamenu, pasakiau vaikams: pažaiskite, aš truputį su draugu pašnekėsiu. Prabudęs gal ketvirtą valandą ryto suplėšytais drabužiais, siaubingai skaudama galva, apdaužytu veidu nelabai išsigandau, nes taip jau yra buvę ne kartą, bet didžiausias košmaras apėmė, kai prisiminiau, jog išėjau su vaikais, ir net nenutuokiau, kas jiems nutiko. Bijojau eiti namo, tačiau parėjęs radau juos. Žmona nekalbėjo su manimi. Iš kaimynų sužinojau, kad vyresnėlis parvedė kitus du vaikus. Tai vienas tų nutikimų, kurie padėjo man pripažinti, kad alkoholis visiškai atima iš manęs sveiką mąstymą. Paskutiniaisiais gėrimo metais dažnai teko gyvent visiškame košmare, jaučiant kaltę ir savigailą, balansuojant tarp butelio ir savižudybės.

– Ką išgyvena alkoholikas?

– Sakyčiau pragarą, vergystę. Buvau alkoholio vergas, paragavęs jau nebegalėdavau kontroliuoti nei savęs, nei tolesnių padarinių. Aš tiesiogiai vergaudavau tam, bet daug kas nesuprato. Žmonės, kurie man bandė padėti, turėjo vieną bruožą, dėl kurio, kaip dabar suprantu, aš tos pagalbos nepriimdavau. Tai buvo ir artimieji, ir draugai, ir gydytojai, ir darbdaviai. Jie sakydavo: tu negali gerti, liaukis, nustok, gerk mažiau. Žinodavau, kad jie sako tiesą, bet galvodavau: jie manęs nesupranta, jie juk nežino, kaip aš jaučiuosi, lengva jiems kalbėti. Jie nebuvo alkoholikai. Ir man tai būdavo savotiškas slenkstis – patarimai žmonių, vertinančių situaciją iš šalies. Atėjęs į draugiją radau žmones, išgyvenusius tą patį, ką ir aš. Pirmąkart gyvenime pamačiau, kad yra daugiau žmonių, kurie gėrė taip kaip aš, kai kurie net daugiau už mane, kai kurie mažiau. Jie buvo patyrę panašių kančių ir praradimų, perėję tą patį, ką ir aš, bet jie buvo daug laimingesni, nuoširdesni ir ramesni už mane. Jie turėjo žinią, kaip sveikti, ką reikia daryti. Ir darė tai.

– Kodėl reikia kalbėti apie tai su visuomene?

– Bet kuris geras žmogus, matydamas kenčiantį kitą, žinodamas apie AA draugiją ir kaip ji veikia, gali padėti savo artimui. Nemažai žmonių, net ir dirbančių su alkoholikais specialistų, šiandien dar užduoda klausimus: kiek kainuoja būti AA nariu? Jūsų organizacija slapta? Kas jūsų viršininkas? Kaip prisiregistruoti pas jus? Jei jie daugiau žinos, kaip mes veikiame, ką mes darome, galbūt geriau galės padėti kenčiančiam girtuokliui, rekomenduodami jam mūsų draugiją. Neretas, išgirdęs mūsų narių patirtį, susižavi AA nuostatomis ir gali pasiūlyti savo artimam ligoniui: žinai ką, nueik tu pas tuos AA, mačiau ten žmonių, kuriems tai padėjo.

– Koks dėkingumo renginių tikslas?

– Kaip sakė vienas iš mūsų draugijos pirmtakų švenčiant AA draugijos įkūrimo dvidešimtmetį Amerikoje: "Atvykome padėkoti Dievui, išlaisvinusiam daugelį mūsų iš vergijos. Esame čia, norėdami padėkoti daugybei mums stebuklingai pasveikti padėjusių draugų, norime pasidalyti su jais ir tarpusavyje šiuo Dievo malonės įrodymu. Greta mūsų yra žmonos, vyrai, motinos, tėvai, sūnūs ir dukterys – visi, kartu su mumis išgyvenę tamsią alkoholizmo naktį, visi, su pasiaukojimu ir viltimi laukę išauštant šviesesnio ryto. Sunku nusakyti dėkingumą žodžiais, tačiau viliamės, kad artimieji ir brangieji suvoks, jog mūsų širdys jo kupinos. Norime padėkoti mūsų draugams medikams ir dvasininkams, kurių žinios, tikėjimas ir dosni pagalba visus šiuos dvidešimt metų padėjo draugijai susikurti ir augti. Niekada nepamiršime ir AA pasiuntinių, spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse dirbusių vyrų ir moterų, skleidusių AA žinią kenčiantiems alkoholikams ir jų šeimoms. Vienas Dievas težino, kiek kančių ir mirties jie padėjo išvengti, papasakoję AA istoriją pasauliui."

Šiemet mes kviečiame visų įstaigų, kurios daugiau ar mažiau dirba arba turi sąsajų su alkoholikais, specialistus. Sukvietėme į šį renginį dvasininkus, medikus, vargu ar liko Kaune ligoninių, psichikos, sveikatos, krizių centrų, kurie nebūtų pakviesti į mūsų renginį. Kviečiame visus žmones, kuriems aktuali alkoholizmo problema, nes, ko gero, nėra Lietuvoje nė vienos giminės, kurioje nebūtų žmogaus, turinčio problemų dėl alkoholio vartojimo.

Visa, ką jums papasakojau, yra tik mano asmeninė nuomonė, patirtis, požiūris ir supratimas šiandien, nes niekas AA draugijoje negali kalbėti visos draugijos vardu.

Kviečiami visi

Birželio 17 d. 15 val. Lietuvos AA draugija visus kviečia į "Dėkingumo dienos" renginį, kuris vyks Kaune, VDU Teologijos fakultete, Didžiojoje auloje, Gimnazijos g. 7. Renginys nemokamas.