Zigmo Paryžius: ko labiausiai trūksta lietuviams

Jei Zigmas Kalesinskas dirbtų pagal specialybę veterinaru, tikėtina, kad į Lietuvą jis atgabentų egzotiškų gyvūnų ar akinančių subtropikų paukščių. Jį nesunku įsivaizduoti kaip retro nuotraukoje – įsitaisiusį pintame krėsle prie tvenkinio, barstantį biskvito trupinius atogrąžų žuvelėms. Neabejokite, Zigmas sugebėtų paversti sodą įstabiu dvaro parku ir tuo mėgautųsi.

Raktiniai žodžiai

Yra žodžių, kuriuos Kauno rajono muziejaus vadovas Z. Kalesinskas taria ypatingai. Pavyzdžiui, "Paryžius". Arba – "grafas". Kartais jis ir atrodo kaip grafas – būna, kad Raudondvario dvaro rūmuose priimdamas kviestinio vakaro svečius Zigmas užsimaskuoja rūmų šeimininko Benedikto Jono Tiškevičiaus kostiumu taip, kad niekas jo neatpažįsta.

Gegužę jis planuoja misteriją įmantriu pavadinimu "Grafo Benedikto Jono Tiškevičiaus įvesdinimas į Raudondvario dvaro rūmus".

Ceremonija žada būti įspūdinga: tikri kinai, atlydintys į rūmus grafą B.J.Tiškevičių, autentiški kostiumai (po ilgų paieškų Zigmas juos rado internete), karieta, palankinas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai, kaip svečiai atvykstantys į ceremoniją, pro langus sveikinantys grafą choristai, meškos ir fejerverkai... "Tokia jau europinė tradicija Raudondvaryje", – tikro grafo intonacija paaiškina misterijos sumanytojas Z.Kalesinskas.

– Kam jums to reikia? – paklausiu.

– Na, – nusišypso jis, – juk spalvingai gyventi smagiau?

Regis, "smagiau" ir "spalvingai" – raktiniai Z. Kalesinsko žodžiai.

Trys pavardės

"Negailiu savęs emocijoms. Geros emocijos – tai maistas. Maistas sielai, – kalba Zigmas apie savo filosofiją. – Gyvenime, be gerų žmonių, didesnio turto aš jau nebeatrasiu. Man smagu bendrauti, išdalyti save. Aš kaifuoju."

"Žmonės, – aiškina Zigmas, – į mano gyvenimą ateina patys. Ateina ir niekada neišeina. Jų yra nedaug, bet jie be galo svarbūs. Brangūs. Man patiko mintis: "Sutikai gerą žmogų, apkabink jį ir nepaleisk." Nė vienas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą, nėra atsitiktinis. Jis ateina tuo laiku, kada reikia, ir niekada nebeišeina. Nesvarbu, kad gal bendraujate kartą ar porą sykių per metus, tai neturi reikšmės."

Paklaustas, kokie buvo trys įspūdingiausi susitikimai jo gyvenime, Z.Kalesinskas pamini dvi moteris ir vyrą. Ir priduria, kad įspūdingų susitikimų jo gyvenime yra nepalyginamai daugiau, kad jie vyksta nuolat, bet jei jau reikia paminėti tris žmones, kurie jam tapo tikrais atradimais, tai jis ištartų: biologijos mokslų daktarė Remigija Bukaveckienė, dainininkė Veronika Povilionienė ir tėvas Antanas Saulaitis.

Moterys, dalijančios dainas

– Kai manęs klausia, kodėl studijavau veterinariją, o pasukau kultūros, meno kryptimi, visada pirmoji mintis būna apie docentę R.Bukaveckienę, – pasakoja Z.Kalesinskas. – Tuometėje Veterinarijos akademijoje ji nieko man nedėstė ir tuomet gal net nesugebėjau suprasti, koks bus jos indėlis į mano gyvenimą, su kokiais atradimais jos dėka susidursiu. Per ją pradėjau keliauti po Lietuvą, kokios tai buvo ekskursijos! Žemaitijos bažnyčios, Aukštaitija, Tolminkiemis... Virginija Kochanskytė skaito eiles atsistojusi prie medžio – menamo kapo... Diskusija apie Zodiako ženklus M.K.Čiurlionio galerijoje... R.Bukaveckienė – tai žmogus, kuris per visą gyvenimą lydi savo mintimis. Ji atvedė mane prie nuostabių dalykų, tada, mano studijų metais, man, provincijos vaikiui, ji buvo raktas į juos. Aš susipažinau su lietuvių folkloru ir supratau, kokia jėga, koks stebuklas, kai tu dainuoji ir apsivertus baidarei, ir traukinyje, dainuoji taip, kad su tavimi visas traukinys ima dainuoti. Ačiū R.Bukaveckienei, kad mano gyvenime atsirado folkloras, liaudies menas, "Kupolė", M.K.Čiurlionis, daugybė kitų dalykų, atvedusių ten, kur dabar esu ir kas esu.

– O antras žmogus?

– Kitas žmogus, nudažęs mano gyvenimą labai intensyvia spalva, – V.Povilionienė. Ji folkloro supratimą perkėlė dar į kitą lygį. Su Veronika susipažinome Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje per Užgavėnes. Aš, aukštas ir liesas, buvau Kanapinis. Važiavau į Užgavėnes su Veronika, kuri buvo Gaspadinė, o Gaspadorius važiavo kitu fajetonu. Ji – su pilnu dubeniu blynų, o aš – su silke ir ašakomis. Važiavome pro muziejaus sodybas, į mus mėtė sniego gniūžtes, buvo smagu, bet buvo nežmoniškai šalta. Kai pasiekėme kalvą, ant kurios turėjo prasidėti mano ir Lašininio (Juozo iš "Verpetos") dvikova, mums su Veronika iš šalčio barškėjo dantys. Sakau jai: "Aš turiu užantyje fleškutę "Starkos", ji atsako: "O aš – "Kurcinio ašarų". Mes susidaužėme fleškutėmis ir pasišildėme. Jos paprastumas ir tikrumas įsmigo man į širdį ir pakerėjo visam laikui.

Negailiu savęs emocijoms. Geros emocijos – tai maistas. Maistas sielai.

– Ir kaip sekėsi Kanapinio ir Lašininio dvikova?

– Na, kaip ir reikėjo tikėtis. Juozas stiprus, kresnas – tik most maišu iš pagalvės užvalkalo su kamšalu, ir aš krentu kaip varlė. Na, paskui aš nugalėjau, kaip ir priklausė. Bet didžiausias laimėjimas buvo pažintis su Veronika. Dabar mes periodiškai susiskambiname. Pasikalbame, pasidalijame mintimis, ji mane visada sušildo.

– Kuo?

– Veronika – tai toks nuoširdus, atviras, be jokio savanaudiškumo žmogus... Ir labai paprasta. Ir drąsi. Ir mylinti – iš jos išmokau mylėti liaudies dainą ir senus žmones. Senus mylėti sunku, senas žmogus ne toks patrauklus, jo buitis yra kitokia... Veronika myli visus nešališkai. Taip, ji tikra meilės žmonėms menininkė. Todėl ji tokia didelė. Nes jos širdis didelė, joje telpa viskas, kas žmogiška, kas lietuviška, kas mūsų.

Amerikietiška kelio istorija

– Trečias itin svarbus jūsų gyvenimo žmogus?

– Jėzuitas Antanas Saulaitis. Aš pažįstu labai daug dvasininkų, penkerius metus buvau klapčiukas, gerai žinau visą bažnyčios tvarką, be to, užaugau tradicinėje lietuviškoje religinių papročių besilaikančioje šeimoje. Bet tėvas A.Saulaitis – tai kažkas visai kito. Jis išskirtinė asmenybė, bent jau man.

– Kur jūs susipažinote?

– 1991-aisiais V.Povilionienė rekomendavo mane Pasaulio lietuvių bendruomenei kaip tinkamą dirbti lietuvių išeivių jaunimo stovykloje JAV. Būdamas studentas sakydavau: man nusipirkti mašiną, tai kaip į Ameriką nuvažiuoti, suprask, kažkas iš fantastikos srities. Tai štai kaip būna: 1986-aisiais turėjau mašiną, o po penkerių metų išskridau į Ameriką. Ten sutikau labai daug dėl lietuvybės darančių žmonių – Jono Aisčio dukrą Vakarę, Kazį ir Kazimierą Bradūnus, daktarą Adolfą Damušį, Ireną Lukoševičienę, Algio ir Dalės Lukų šeimą, kuri mane globojo... Jie tada laukė žmonių iš Lietuvos ir jiems atvėrė savo širdis, namus, davė viską, ką galėjo. Man teko dirbti su ateitininkais ir su skautais. Nė viena organizacija nė trupučio nepažįstama. Beje, ten sutikau ir Andrių Mamontovą – jauną, gražų, labai šiltą, paprastą. Bet dabar ne apie jį. Taigi, tėvas Antanas, Ilinojaus valstija. Mes keliavome per karštį jo džipu, jis mane pasiėmė iš ateitininkų ir vežėsi į skautų stovyklą Rake. Važiavome visą dieną, sustojome tik užkąsti (įspūdį paliko šilauogių sodas, jis papasakojo, kaip uogas skina kombainais). Aš nieko negaliu pasakyti apie jį kaip apie dvasininką, jis man tuomet buvo ne vienuolis kunigas, o skautas.

Kai mes nuvažiavome į Raką, kur buvo įsikūrusi skautų stovykla, apsigyvenome miške prie ežero. Man tai buvo visai nepažįstama tvarka. Gyvenau vienas palapinėje, kitoje – tėvas Antanas, dar kitose – stovyklos vadovai, tie jaunuoliai, kuriems aš turėjau skleisti lietuvybę. Dainos, šokiai, žaidimai (į Lietuvą grįžau be balso). Tik kai A.Saulaitis užsidėjo stulą ir vakare visus pakvietė į šv.Mišias, per kurias altorius buvo padarytas iš apverstos valties, supratau, kad jis vis dėlto visų pirma kunigas. Apie jo vienuolystę tada net nepagalvojau.

Kiekvienam – po tėvą Antaną

– Koks tai buvo potyris! – nusijuokė Z.Kalesinskas. – Atvyksti iš apimtos stagnacijos Lietuvos ir pamatai, kad Mišioms visai nebūtina tviskanti bažnyčia, auksinė taurė, kad svarbiausia – ne didybė, o paprastumas, bendrumo dvasia. Taip, Mišios gali vykti ir Janis Joplin balsu kurkiant varlių chorui.

A.Saulaitis man padarė didžiulį įspūdį kaip pedagogas. Negalėjau atsistebėti, kaip jis moka uždegti jaunimą. Jo gamtos pažinimo kelias... Iš pradžių jis vienas juo perėjo, ant augalų priraišiojo lapukų su pavadinimais, o paskui – su skautais, kad jie mokytųsi gamtos pažinimo paslapčių. Kokio gylio tai asmenybė! Kokie nuostabūs ir jo gebėjimai, ir tas vienuoliškas atsidavimas...

Vėliau mes su juo susitikome Čikagoje, aš buvau sakęs, kad Lietuvoje trūksta knygų apie liaudies kultūrą, tautosaką, šventųjų gyvenimą, kad ketinu steigti Liaudies amatų mokyklą ir kaupti biblioteką. Jis man surado visą kalną Jono Balio Čikagoje išleistų knygų. Ir padovanojo mokyklai. Grįžau į Lietuvą tempdamas milžinišką krepšį tokios literatūros, kokios tuo metu Lietuvoje ir su žiburiu nebuvo galima rasti.

Paskui, kai A.Saulaitis rezidavo Vilniuje, ne kartą lankėsi mūsų amatų mokykloje. Bendravo su studentais. Tai buvo labai atviri pokalbiai apie viską. Jis nesureikšmino nei savo pareigų, nei statuso. Tiesiog žmogus, vienuolis, kunigas. Jis man atsiuntė daugybę atvirukų iš skirtingų pasaulio šalių, juose parašydavo, ką veikia, ką planuoja ir nupiešdavo šypsenėlę.

– Jei būtų proga užduoti A.Saulaičiui egzistencinį klausimą, į kurį atsakymo nerandate, koks būtų tas klausimas?

– Atvirai pasakius, nežinau. Veikiausiai tai būtų ne klausimas, o nuoširdus pokalbis. Jis turi tokią savybę: intuityviai pajunta, kas tavo viduje krebžda, neduoda ramybės. Tėvas Antanas kaip Veronika – ją sutinki arba ji paskambina tada, kai labiausiai reikia. Ir tėvas Antanas tavo kelyje atsiranda tada, kai tau jo reikia. Aš kiekvienam per gyvenimą linkėčiau sutikti bent po vieną tokį žmogų. Gal tada gyvenimas įgautų daugiau prasmių, atsipalaidavimo. Mums labai trūksta džiaugsmo. Ir tų, kurie moka ir moko džiaugtis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ingrida

Ingrida portretas
Smagu, nepakartojama, gera širdy... Pasiilgom! Linkėjimai Jums visiems į Vilkiją - Paryžių ;)

Sužavėta!

Sužavėta! portretas
Norėčiau apsilankyt...

Nijolė

Nijolė portretas
Lietuvai reikia žmonių, kurie kaip švyturys,- matai jo šviesą ir žinai, kad viskas gerai, esi teisingam kely... Sėkmės, Zigmai, didysis optimiste, filosofe, vertybių puoselėtojau... Sėkmės.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių