Ženkliški apibendrinimai apie gyvenimo reiškinius

"(Ne)uniforminiai kalnai" – taip vadinasi menininkų užduotis parodoje apsilankančiai publikai. Prieš įžengdamas į ekspozicinę erdvę, kiekvienas žiūrovas gali stabtelėti galerijos trečiojo aukšto laiptų aikštelėje ir prisijungti prie kuriamos instaliacijos.

"Norime pakviesti parodos lankytojus prisidėti savo patirtimis, prisiminimais apie jų "(ne)uniforminius kalnus" – tikras, asmeniškas ir galbūt turėtas netikras, aplinkos formuojamas, primestines svajones, drauge sukuriant sienos instaliaciją kaip bendrą kūrinį. Jame kiekvieno asmeninis indėlis bus simboliško kalnyno masyvo dalimi šamaniškai atsikratant iš išorės primetamų iliuzijų bei etikečių, vizualizuojant savo mintis ženklišku kalno pavidalu", – parodos koncepciją apibūdina autoriai.

Šia instaliacija pereinama erdvė – laiptų aikštelė – tampa kūrybine platforma kiekvienam užeinančiam į parodą žiūrovui. Tai vienijanti, jungianti erdvė, kurioje parodos autoriai suteikia galimybę patirti laisvę, išreiškiant ją per asmenines patirtis. Taip, laiptų aikštelėje susitikę nepažįstami asmenys, pasidalydami savo svajonėmis, norais ar lūkesčiais, akimirką patiria bendrystės jausmą.

Autorių sąmonės srautas įsikūnija į tekste parašytus žodžius, kurie sukuria mintyse regimą vaizdingą pasakojimą.

Būti dalimi anonimiško, bet atviro (tiek, kiek leidžia kiekvieno žiūrovo vidinės ribos) kūrinio autoriumi – atsakomybė, pasirenkama laisva valia ir suteikianti galimybę palikti savo ženklą, savo būties fragmentą, nesitikint, jog jis materialiame pavidale išgyvens ilgiau nei iki parodos uždarymo, tačiau viduje išlaikant tvarų atsiminimą apie kolektyvinį dalijimosi svajonėmis procesą.

Atskiro, tačiau erdvėje susijungiančio, kūrybinio proceso nuojauta užpildo G.Grendaitės bei T.Vosyliaus kurtą ekspoziciją, kuri yra II Kauno tarptautinės grafikos bienalės "Fragmento evoliucija" dalis.

Grafikos kūriniai, koliažai, skulptūriniai objektai, vaizdo projekcijos – viskas susigeria galerinėje erdvėje ir tampa jos dalimis, įsilieja į bendrą visumą, nedalomą tūrį, vaizdinį, kuriame apstu ženklų: fizinių, verbalinių, iliustratyvių, nujaučiamų. Menininkai išvengia kontrasto tarp erdvės ir kūrinių, atsiribodami nuo meno, kaip neliečiamo objekto. Darbus komponuodami galerijoje taip, jog jie taptų trumpais pranešimais apie kūrėjų būtį: susidomėjus – juos galima perskaityti arba – ramiai praeiti pro šalį.

"Namų patogumai" – pasakojamojo pobūdžio paroda, į kurią publiką įveda ekspoziciją pristatantis tekstas, kurį derėtų perskaityti prieš įžengiant į parodų salę. Autorių sąmonės srautas įsikūnija į tekste parašytus žodžius, kurie sukuria mintyse regimą vaizdingą pasakojimą apie kelius, krantus, upes, kalnus, pavojus, priešus, baimes, sapnus ir visa lydinčius ženklus (paaiškinamus arba ne).

Ar visa tai vadinasi gyvenimu? Taip. Kaip teigia menininkai, "(...)gyvenimui rišlus siužetas nerūpi", todėl veikėjai, apsilankantys parodoje, jo įvykių seką (stebėdami kūrinius) gali dėlioti, atsiribodami nuo racionalių dėsnių, logikos, su(si)kurdami asmeninę legendą. Iš kurios galbūt galėtų išaugti kalnas autorių instaliacijai.

Parodos atmosferiškumas yra ženklas, jog kūrėjai įsileidžia publiką į savo saugios, ramumo sklidinos erdvės (kurią būtų galima lyginti su namais) prieangį: švarų ir papuoštą. Kas įeis pro duris?

Kas? G.Grendaitės, T.Vosyliaus paroda "Namų patogumai".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki gegužės 18 d.