XVIII a. – pavojingai laimingas laikas prieš sutemas

Stulbinamos paralelės

„Paradoksas: gilinimasis į XVIII amžių gali padėti perprasti XXI amžiaus Rusijos veiksmus. Būsimiesiems Rusijos diplomatams dėstomas stiprus rusų diplomatijos istorijos kursas, visi praeities dalykai studijuojami labai rimtai. Būsimieji rusų diplomatai į praeitį gilinasi iš esmės. Ir prireikus puikiai moka žongliruoti istoriniais faktais“, – įžangoje rašo neseniai leidykloje „Alma littera“ pasirodžiusios knygos autorius profesorius V. Rakutis.

Skaitant šiuos žodžius net sunku patikėti, kad knyga buvo parašyta dar prieš šių metų vasarį prasidėjusią aktyviąją Rusijos karo prieš Ukrainą fazę, kurią Vladimiras Putinas argumentavo manipuliuodamas istorija, iškraipydamas faktus.

Knygoje pateikiamose įžvalgose apie trijų šimtmečių senumo įvykius iš tiesų galima rasti paralelių su šiandiena. Joje atskleisti rusų įtakos kaimynams ir visam pasauliui būdai akivaizdžiai liudija, kad nuo Jekaterinos II laikų šioje valstybėje nedaug kas pasikeitė. Perskaičius knygą lengviau suprasti jau trečią dešimtmetį Rusiją valdančio režimo veiksmus: pomėgį meluoti, kiršinti, šantažuoti, paminti silpnesniuosius, istoriją vilkti į demagogijos rūbą.

Vis dėlto pagrindinė leidinio tema – ne Rusija ir jos imperiniai siekiai, bet Lietuva.

Kaip atsitiko, kad Abiejų Tautų Respublika (ATR) – didelė lenkų ir lietuvių tautų valstybė – XVIII a. pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio? ATR žlugimo kaltininkė – gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi tarpusavyje ATR tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes? Kalti Lietuvos ir Lenkijos didikai ir bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį? Ar apskritai buvo įmanoma kitokia istorinių šachmatų partija?

Ieškodamas atsakymų V. Rakutis kviečia į intriguojantį žygį – naujai pažvelgti į lenkų ir lietuvių istorikų sukurtus mitus, be išankstinių nuostatų pakalbėti apie šio amžiaus pakilimus ir nuopuolius.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pakilimo metas

Laikotarpį iki sutemų, į kurias ATR panardino Rusijos, Prūsijos ir Austrijos valdovai, profesorius vadina įstabiu reformų ir patriotinio pakilimo metu.

„Jį žymėjo ir tuomet iškilusios dvi respublikos didikų grupuotės: Familija ir respublikonai. Familija panėši į liberalus: išsilavinę, švietimu visuomenę siekę sustiprinti kosmopolitai mąstytojai valstybei padarė daug gero, bet tautai ir valstybei išsaugoti tokių pastangų buvo per maža. Respublikonai, įsikibę į tradicijas, nebuvo palankūs reformų judėjimui, tačiau išlaikė valstybės stuburą, primindami pagrindus, ant kurių laikosi bajoriškoji visuomenė ir valstybė“, – rašo V. Rakutis.

XVIII a. istoriką žavi tuo, kad to meto žmonės Lietuvoje jautėsi laimingi: „Jiems atrodė, kad gyvena ypač geroje valstybėje, – yra sotūs, gali dalyvauti politikoje arba ramiai dirbti savo žemę, kai kiti skęsta diktatūrose ir despotijose. O ir karai – pasitraukę, juk XVII amžius – karų metas.“

Vis dėlto, anot V. Rakučio, to meto žmonės buvo paskendę iliuzijose: „Žmonėms atrodo, kad jie gyvena gerovės valstybėje, bet ši – visiškai neįgali. Kaip valstybės vadovams įtikinti laimingus ir sočius žmones, kad šaliai reikia reformų?“

Menkai tyrinėtas amžius

Akcentuodamas lygiavertę abiejų tautų reikšmę ATR ir apgailestaudamas, kad istorinis laikotarpis nuo Liublino unijos iki ATR gyvavimo pabaigos lietuviams mažiausiai žinomas, V. Rakutis kviečia užpildyti šią žinių spragą.

Lengva publicisto plunksna parašytas knygos tekstas orientuotas į platųjį skaitytojų ratą, kuriam rūpestingai paaiškinami ir sudėtingesni istoriniai terminai, o XVIII a. reiškinius perprasti padeda paralelės su nūdienos žmogaus gyvenimu.

Solidžios poligrafijos leidinys papildytas istorinių dailės kūrinių reprodukcijomis, svarbiausių dokumentų kopijomis, o lemiamas slinktis ATR kronikoje iliustruoja žemėlapiai.

Šiandien daugiausia iš karo meno istorijos, karybos teorijos tyrimų žinomas istorikas XVIII a. sako atradęs dar studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete. „Nuo tada, matyt, išlikusi trauminė patirtis – kad ir ką archyvuose atrastum, vis tiek žinai, kad viskas baigsis blogai“, – pastebi V. Rakutis ir priduria, kad tokia trauminė patirtis turi ir gero – suvokimą, kad reikia išmokti istorines pamokas.

Vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip Augusto III laikais. Esą̨, jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų̨ nepuls. Tai iš̌ XVIII a. vis ateinančioš kvailystės.

Profesorius įsitikinęs: šiandienos žmonėms labai svarbu papasakoti apie anų laikų kasdienybę, gyvenimo būdą, paaiškinti, kaip jie gyveno, kaip įsivaizdavo savo šalį, ko laukė ir tikėjosi.

V. Rakutis įsitikinęs, kad kontekstas, kuriame gyveno to amžiaus žmonės, jų sumanymai, idėjos, pasiekimai ir klaidos yra svarbu, jei norime jų nekartoti. „Tik ar mes pasimokysime?“ – svarsto knygos autorius ir priduria, kad juodas trigalvis erelis jau nuo 1732 m. vienaip ar kitaip grasina mūsų valstybei ir kėsinasi ją sudraskyti.

Valdiniais virtę valdytojai

„Kai kalbame apie žiaurius pokyčius globaliose situacijose, turime suprasti, kad visos valstybės turi savo interesų ir kad mūsų interesai buvo lygiai tokie pat svarbūs̄ kaip to meto didžiųjų galių: Prūsijos, Austrijos ar Rusijos. Kai kam tada atrodė (atrodo ir dabar), kad Respublikos paaukojimas išsprendė didžiuosius prieštaravimus ir ilgam laikui Europoje garantavo stabilumą. Atseit, tos trys valstybės paskui tarpusavyje nekonfliktavo daugybę metų iki pat Pirmojo pasaulinio karo, paskui visos pradėjo kariauti, pusiausvyra sugriuvo, o mums vėl̇ atsirado galimybė iš̌kilti. Tačiau jie klysta. Mes turėjome lygiai tokias pačias teises (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai – taip pat) – visos tautos turi teisę̨ į̨ nepriklausomybę, laisvą ir savarankišką apsisprendimą. Imperiniai dariniai yra dirbtiniai ir niekam nesuteikia laimės – pajungtos tautos tikrai neturi tokių̨ sąlygų vystytis ir klestėti kaip laimėjusios“, – rašo V. Rakutis.

Jis įsitikinęs, kad lietuviams būtina keisti požiūrį į savo valstybę – ją labiau mylėti̇ ir puoselėti̇, nors prieš̌ai stengiasi, kad būtų̨ atvirkščiai. „Šitaip jie tikisi, kad mus už̌grobę galės lengvai suvirškinti: mintysime, kas gi čia tokio, pasikeitė̇ tik vėliavos spalvos, ir nepajusime, kaip iš̌ savo valstybės valdytojų̨ tampame kitos valstybės valdiniais“, – sako istorikas.

Švietimo svarba

Knygos autorius pabrėžia istorinio, pilietinio patriotinio švietimo svarbą, apie kurią byloja ir XVIII a. pamokos. Per šiame amžiuje vykusias reformas pavyko paruošti žmones, kuriems rūpėjȯ valstybė̇, kurie ją̨ mylėjȯ, norėjȯ dirbti jos labui. Tokia pati situacija pasikartojo ir 1940-aisiais: nors valstybė buvo prarasta, visuomenė̇ buvo pasirengusi iš̌bandymams ir liko gyva net po pusšimčio metų̨, 1990-aisiais.

Šitaip parengti visuomenę pajėgia tik švietimo sistema. „Ir jeigu chronologiškai sudėliosime, kas kada buvo XVIII a., kuo aiškiausiai pamatysime, kad Edukacinės komisijos auginta ir ugdyta karta subręstą kaip tik prieš̌ pat Ketverių̨ metų seimą̨“, – teigia V. Rakutis.

Autorius neabejoja: neperpratę̨ XVIII a., esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas.

„Vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip Augusto III laikais, – rašo jis savo knygoje. – Vis dar tikimės, kad kažkas kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą̨ jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų̨ nepuls. Č̌ia vis iš̌ XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir tada tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Bet štai nepadėjo, kiti jai geriau pasiūlė̇. Dabar vėlgi labai daug tikimės iš̌ draugų̨, esame įstoję į̨ kolektyvinę gynybinę sąjungą̨, ir tai teisinga. Bet jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas yra abipusis? Lietuvos Respublikai labai reikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos suvokimo. Taip pat ir XVIII amžiaus: jo idealizmo, pragmatizmo, pamokų̨, polinkio į švietimą̨, karinės galios stiprinimo, administravimo tobulinimo ir rūpesčiō̌ ekonomika. Nes tik tauta, suvokianti savo šaknis, gali sukurti stiprią̨, ilgalaikę ir savimi besididžiuojančią̨ valstybę̨, turinčią̨ gerų̨ draugų̨ ir Dievo palaimą̨.“