„Vienos miško pasakos“: žvilgsnis iš Niujorko

Ödöno von Horvátho "Vienos miško pasakos" – tai kandi mažosios Vienos buržuazijos (Kleinbürgertumo), padariusios didelę įtaką Veimaro respublikos žlugimui ir nacionalsocializmo bangai tarpukariu, reprezentacija. Vilniaus Valstybiniame jaunimo teatre rodytoje Yanos Ross pjesės adaptacijoje provokuojančiai sugretintas Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimas, po jo išryškėjusi visuotinė neviltis, pažeminimas, ir "pergalingas" Lietuvos nepriklausomybės atgavimas 1991-aisiais.

Laimėjimo ir pralaimėjimo dvilypumas, įrėminantis originalų tekstą, išbandomi būtent šiomis kultūrinėmis sąlygomis. O.Horvátho veikėjai austrai tvirtina, esą iki pergalės Pirmajame pasauliniame kare jiems pritrūko vos dviejų savaičių – panašiai ir Robertas ("Kapitonas") Y.Ross adaptacijoje teigia, kad, jei nepriklausomybė būtų buvusi paskelbta šiek tiek vėliau, jis būtų spėjęs garbingai baigti tarnybą sovietų kariuomenėje. Tuo pat metu našlė Valerija (Valerie) sušunka, kad, tik šaliai atgavus nepriklausomybę, ji pagaliau tapo turtinga. Taigi, Y.Ross jau nuo pat pradžių siūlo į nepriklausomybę ir jos socialines pasekmes žvelgti iš skirtingų pusių, sudarančių platų (ir dažnai nevienareikšmį), tiek laimėtojus, tiek akivaizdžius pralaimėtojus apimantį spektrą.

**

Eponimiškas "Vienos miškas" čia – apleista sporto salė, dabar nuomojama vakarėliams, laidotuvėms ar vestuvėms. Funkciškosios sovietinės architektūros liekanos pabrėžia butaforinę žlugusios sistemos pompastiką, kaip akivaizdžią priešingybę esamam skurdui ir apsileidimui. Rožiniai dažai ant yrančių pastato sienų užtepti atsainiai ir paskubomis, o grindų parketas sulietas iš sprogusių ir jau vargiai bešildančių radiatorių vamzdžių srūvančiu vandeniu. Pirmoji laidotuvių scena nuolat pertraukiama naujų veikėjų pasirodymais: jie arba visai nežino, kaip elgtis ("Nuostabios laidotuvės!" – tarsteli vienas), arba atrodo susirūpinę tik savo pačių asmeninėmis problemomis, kaip antai vienas niurzgantis veikėjas, vis ieškantis pamestų kojinių (mano žiūrėto spektaklio metu šios scenos viduryje suskambęs žiūrovo mobilusis suveikė tarsi keistai, net perversiškai mus su fikciniu vyksmu dar labiau susiejęs netikėtas realaus pasaulio įsibrovimas). Didžiam pianisto nusivylimui, niūrų ritualą skrodžiantys iš anksto įrašyti, smagūs, aukšto tembro elektrinės klaviatūros muzikos garsai neleidžia įsijausti į ceremonijos rimtumą ir daro ją net truputį komišką. Šis pasaulis – vos besilaikantis pavienių, tarpusavyje nesusijusių dalių kratinys. Kad ir kaip stengsiesi, tau niekada nepasiseks. Šioje vietoje gyvenimas ritasi kaip apgailėtinų, komiškų ir varginančių ritualų (vakarėlių, laidotuvių ar vestuvių) serija. Tačiau aišku, kad čia esantiems žmonėms daugiau nebėra kur eiti. Net ir veikėjams pasitraukus už scenos ribų, vis dar gali juos justi – pasimetusius, besiblaškančius užkulisiuose.

**

Tiek Y.Ross, tiek O.Horváthui bendras pirminis scenos konfliktas: Marianne (Marytė) atstumia tėvo jai peršamą pasiturintį mėsininką Oskarą , nes yra susižavėjusi kitu vyru – Alfredu. Y.Ross pastatyme Marianne gundo Alfredą savo pačios vestuvių su Oskaru fone – tai kuria šiuolaikiniams santykiams atskleisti reikalingą įtampą, taip pat pateikia ir savotišką trikdantį požiūrį į lietuviškuosius vestuvių papročius. Paskelbus, kad "mūsų tauta pirmauja savižudybių skaičiumi", vienas vestuvių svečias pasiūlo iš tiesų įgyvendinti tradicinį "piršlio korimą".

Valerija visą Lietuvos istoriją apibendrina dviem sakiniais: "Prieš tūkstantį metų užmušėme vienuolį Brunoną Kverfurtietį. Nuo to laiko visi mus žudo.

Pagal tradiciją, piršlys (Lietuvoje – dažniausiai vyras) yra visuotinai pasmerkiamas mirti, mat jis esą melavęs jaunikiui apie tikrąjį nuotakos kraitį. Pastaroji iki egzekucijos turi piršlį išgelbėti – tada vestuvių svečiai karia tik jį vaizduojančią iškamšą. Spektaklyje toks "žaidimas", atrodytų, iš geranoriško netikėtai tampa žiaurus, kol galiausiai piršlys atsiduria po vestuviniu mėsomis nukrautu vaišių stalu, nuogas ir be sąmonės. Tada, kol gašlaus siautulio apimti svečiai neria į kitą visų numylėtą ritualą – pirtį, – Marianne  nusprendžia paniekinti tėvo valią, sužadėtinį ir net visuomenę, ir atsiduoda ją apėmusiai aistrai jaunatviškam ir seksualumu trykštančiam Alfredui, o tai, be abejo, sukelia dar nematytą sumaištį visoje jų bendruomenėje.

**

Pasaulis tarsi susimoko grąžinti Marianne atgal į vyrišką valdžios ir tvarkos sistemą. Jau pagimdžiusi jųdviejų su Alfredu sūnų, moteris įtikinama palikti vaiką vyro motinai užmiestyje, kaime, kur gaivesnis oras. Motina, pašiurpusi nuo savo sūnui taip nepritinkančios moters, pasinaudoja proga įtikinti Alfredą palikti Marianne ir verčiau siekti asmeninių tikslų bei geresnio gyvenimo uždarbiaujant Norvegijoje, kaip ir kiti ekonominiai emigrantai. O.Horváthas buvo puikiai sukonstravęs tolesnę pavojingo nacionalizmo proveržio sceną, prasidedančią užeigoje ir pasibaigiančią kabarete, kur Marianne dirba erotinių šokių šokėja ir kur Alfredas ją palieka.

Y.Ross adaptacijoje tam, kad išlaikytų save ir savo vaiką, Marianne teikia pornografijos internetu (online) paslaugas. Šis genialus režisierės pasirinkimas puikiai atskleidžia internetą, kaip pavojingą kapitalistinio vojerizmo ir "atvirkščios" gėdos erdvę (tai skatina naujas kabareto formos interpretacijas). Patriarchalinis smurtas, O.Horvátho tekste veikiantis tarsi status quo, sumaniai pritaikomas skaitmeninėje sferoje, besitęsiančioje kur kas plačiau, nei leistų vien geografinės pasaulio ribos.

Scenos pabaigoje matomas stiklo langu atskirtas kambarys – tai vojeristinis pasaulis, kur pirmąkart susiduriame su pusnuogiais garuose besikaitinančių vestuvių svečių kūnais ir kur vėliau Marianne prieš tiesioginės transliacijos kamerą verčiama "žaisti" su visa įvairove fališkų daržovių (t.y. su organiškais vibratoriais). Tai gyvai stebintis vyras pasirodo esantis senas kariuomenės vadas, kuris pakviečia pačios Marianne tėvą stebėti tokį kraują kaitinantį moters pasirodymą.

Panašiai kaip nevaldomame cheminiame eksperimente, tai nulemia daugybę žiaurių įvykių, kaskart dar labiau sustiprinančių pradinės situacijos tragizmą – pradedant nuo įsiutusio tėvo ir kariuomenės vado akistatos, baigiant Alfredo motinos planu susargdinti Marianne sūnų plaučių uždegimu, paliekant jį gulėti prie atidaro lango ir taip jį nužudyti. Atsilupęs grindų parketas tampa sielvartinga vaiko mirties vieta. Po vaiko laidotuvių Marianne nebeturi jokios kitos išeities, kaip tik tekėti už tėvo jai parinkto Oskaro.

**

O.Horváthas pasitelkė nostalgišką, persaldintą muziką – Johanno Strausso valsą (tai atspindi ir pjesės pavadinimas), – kuriančią Austrijos, kaip riebaus kreminio torto, įvaizdį. Y.Ross spektaklyje naudojamas Piotro Čaikovskio "Gulbių ežeras" – taip pat saldus, itin romantiškas baletas, paremtas pasakojimu apie didžią meilę ir moralinį teisingumą. Gniuždantis skirtumas tarp vokiškos bei rusiškos pasakos ir faktiškos Marianne realybės piešia negailestingą paveikslą, keliantį daug klausimų ne tik apie Lietuvos socialinės ekonomikos ypatybes, bet ir apskritai apie priklausymo tam tikram nacionaliniam identitetui specifiką. Nieko neturėtų stebinti, jog O.Horváthas, senąja Habsburgo prasme, pats buvęs daugiakalbis ir daugiatautis, į nacionalistinius pasisakymus, etninį vienatinumą ar kultūrinį singuliarumą žiūrėjo kritiškai.

Originaliame tekste Erichas pasisako už naująją Prūsijos įtaką, esančią nacistinio judėjimo šerdyje. Y.Ross jį paverčia Erichu, šis laibas šviesiaplaukis fetišizuoja lietuvių tautos grynumą – vyras demonstruoja jo nugarą puošiančią milžinišką vadinamojo "Hipokentauro" su gyvatės uodega, tatuiruotę. Šis apgailėtinas padaras, kuris, beje, vaizduojamas tiek lietuviškuose, tiek lenkiškuose herbuose (nors Erichas ir tvirtina, esą tai "grynai" Lietuvos ženklas), teigia: "Mūsų tvirtybė – mūsų praeitis."

Pasak Jaunimo teatro meno vadovo Audronio Liugos, šis pastatymas suteikia žiūrovams galimybę apsvarstyti, kaip praeitį jie suvokia savo įprastoje kasdienybėje. Valerija visą Lietuvos istoriją apibendrina dviem sakiniais: "Prieš tūkstantį metų užmušėme vienuolį Brunoną Kverfurtietį. Nuo to laiko, visi mus žudo." Taigi istorija – ir pasididžiavimo, ir didelio nerimo šaltinis, o dialoguose nuolat besikartojanti istorinė tematika parodo, kad patys tautiniai simboliai kartu veikia ir kaip nacionalistinės savigynos priemonės.

**

Vienas labiausiai kontroversiškų (ir drąsiausių) Y.Ross ėjimų buvo kvestionuoti Lietuvos partizanų, 1944–1953 m. vykdžiusių antisovietinę rezistenciją, vaidmenį. Šios herojiškos figūros esti lietuviškojo patriotizmo savivokos formavimo epicentre (apie partizanų mirčių charakterizavimo problematiką daugiau sužinoti galima Vilniaus okupacijų ir laisvės kovų muziejuje). Vienai moteriai prisiminus iš partizanų patirtą seksualinę prievartą, jai greitai liepiama nutilti – ji yra, neva, nedėkinga savanaudė ir nevertina vyrų pasiaukojimo.

Paskutinėje scenoje visa bendruomenė sustoja kartu grupiniam portretui. Palaužta, nubausta dėl savo akiplėšiško nepaklusnumo, Marianne rikiuotėje slepiasi už Oskaro. Teatras panyra į tamsą. Suveikusi blykstė, pasirodo, nukreipta į mus, publiką. Mes taip pat esame tarsi sustingę vienoje savo istorijos akimirkoje, dabar ir vėl pratęsiamoje atbundančio fašizmo grėsmės Europos šalyse.

Labiausiai spektaklyje neramina mūsų pačių suvokimas, kad ši "pasaka" parašyta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Pokariu O.Horváthas buvo paprasčiausiai pamirštas, o "prikeltas" – tik aštuntajame dešimtmetyje, ir, nors dabar jis laikomas vienu svarbiausių vokiečių kalba rašiusių XX a. dramaturgų (pasak Peterio Handkės, O.Horváthas vertas didesnio dėmesio nei jo amžininkas Bertoldas Brechtas), jo kūrybą sunku klasifikuoti, priskirti konkrečiam judėjimui ar žanrui.

Galbūt dėl to jo tekstai ir yra tokia turtinga dirva eksperimentuoti mūsų laikų geriausiems ir drąsiausiems kūrėjams, tokiems kaip Y.Ross. Į šį režisierės pastatymą galima žvelgti ir plačiau, prisimenant besitęsiančią meninių tendencijų trajektoriją – sudėtinga Lietuvos praeitis iš naujo imta nagrinėti prieš kelerius metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kur tuo metu A.Liuga ėjo meno vadovo pareigas. Tarp tokių kūrinių – Tadeuszo Słobodizaneko "Mūsų klasės" pastatymas (rež. Y.Ross), Thomo Bernhardo "Heldenplatz" (rež. Krystianas Lupa) – abu jie savaip apnuogino fašizmo tendencijas ir ypatumus. "Vienos miško pasakų" pastatymai (o jie Lietuvoje reti) kaskart suveikia tarsi įspėjamasis signalas. Kokius dar siaubingus istorijos aspektus galime prikelti, žvelgdami į praeitį ir ieškodami ten stabilumo bei tvirto status quo ante?

Iš anglų kalbos tekstą vertė Austėja Masliukaitė

Kas: Festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris". Valstybinio jaunimo teatro spektaklis "Vienos miško pasakos".

Kur: Girstučio kultūros centre.

Kada: Balandžio 17 d., 18.00 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rasa

Rasa portretas
Aš irgi pasigailėjau..vien įėjus į salę bloga nuo karsto pasidarė..tiek mėšlo ir karstų gyvenime,juk ateini pailsėt...ir..dar labiau apsipurvini..o tos scenos su cukinijom ir agurkaisaršiau pornografijos

As

As portretas
Niekalas. Gaila puikiu aktoriu. Sugadintas priesventinis vakaras.

R

R portretas
Absoliutus niekalas,pasigailejau kad ėjau...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių