Nesunku įspėti, kad jaunosios kartos, įvairių sričių, menininkus jungia siekis kasdienybėje užimti patogią vietą, leidžiančią balansuoti tarp kūrybinės savirealizacijos ir orios egzistencijos. Kartais užmirštant realybę, pasineriant į vidinį chaosą ir jame ieškant harmonijos, tačiau visada jaučiant pagrindą po kojomis. Ar toks siekis jaunam kūrėjui yra realus?

Galbūt. Mėgindami rasti atsakymą į šį klausimą, ekspozicijoje autoriai pristato nebaigtus kūrinius. Tarsi atidengdami kūrybinio dienoraščio paraštes – atsiverdami publikai, (į)rodydami procesą, ne rezultatus.

Baigiamo kūrinio klausimas svarbus ne tik pačiam menininkui, bet ir kiekvienam į jį žiūrinčiajam. Jei apibūdinti darbo pradžios eigą įmanoma, tai nuspėti, kada priartėjama prie pabaigos, sunku, nes jos scenarijų režisuoja kiekvienas, kūrinį savo akiratyje (pa)stebėjęs asmuo. Pradžia viena, o pabaigų – begalybė.

Dėl to dailininkas, įvardydamas savo kūrinį nebaigtu, leidžia žiūrovui pasilypėti ant pjedestalo ir atsistoti į kūrėjo vietą: patirti kančią ir palaimą tuo pačiu metu, prabilti eilėmis ar visu kūnu išreikšti dvasios nerimastingumą, ieškant prasmės gyventi, kurti.

O gal priešingai – menininkas pasiduoda? Juk rodyti publikai kūrinį, pristatant jį kaip nebaigtą darbą, kuriame vidinis turinys dar neturi aiškios vizualinės konstrukcijos, – tai tas pats, kas skaityti tekstą be skyrybos ženklų, išreiškiančių prasminius žodžių tarpusavio ryšius, ar klausytis muzikos, kurioje visi garsai išgaunami vienodu intensyvumu, be akcentų, pauzių.

Tapyba, grafika, fotografija, piešiniai, akvarelės, koliažai eksponuojami parodoje, nepaisant to, kad yra paremti ekspresyvia, dinamiška, momento išraiška, kurios pagrindas yra menininko laisvė, jautrumas aplinkai ir gebėjimas nedaugžodžiauti vizualine kalba, reikalauja pradžios ir pabaigos – aiškios konstrukcijos, ritmo. Tad ar eksponuojamas nebaigtas kūrinys nėra jaunųjų kūrėjų nokautas? Ar menininkai pavargo?

Veikiau – jaučiasi prislopinti. Balansavimas tarp kūrybos ir buities – išgyvenimo rūšis, pareikalaujanti meistriškumo. Tai lyg nuolat bandyti įveikti estafetę, tik komandą sudaro vienas asmuo, todėl nėra kam perduoti simbolinės lazdelės, kuri kartais tampa nepakeliamai sunki ir slegianti.

Vis dėlto jaunieji menininkai, kvestionuodami šią temą, suteikia galimybę patys sau nesibaigiančią estafetę transformuoti į kūrybinę trajektoriją, kurioje visos užduotys ir kliūtys tampa kūrinių potekstėmis.

Tapybos trikdžiai

Kūrybinį su(sis)stabdymą kol kas ryškiausiai esu patyrusi plenerinės tapybos metu. Tapant natūroje tampame priklausomi jau ne tik nuo savęs, o ir nuo aplinkos, kurioje negalime sureguliuoti apšvietimo, oro sąlygų, nereikalingų blaškančių objektų. Dėl šių pašalinių veiksnių neretai tenka tapybos procesą nutraukti ir lieka pasirinkti ar į tą pačią vietą sugrįžti kitu metu, ar tenkintis esančiu darbo "baigtumu".

Odė nebaigtam darbui

Šiandien planuojame rytojų, tačiau rytoj nevykdome nieko suplanuoto vakar, o poryt atsimename, kad neatlikome to, kas buvo suplanuota užvakar. Darbai atsėlina kaip nepastebimi šešėliai, kurių pabaiga buvo suplanuota vakar, o šiandien sužinome, kad jų likimas nebuvo išpildytas. Viskas, kas mus supa – begalinė jausmų, darbų, veiksmų, monotoniškumo, repeticijų ir nuokrypių sumaištis. Tik vienas kitas sugebame sudėlioti save į tvarkingą ir viską spėjantį žmogų. Bet ar tu toks? Ar tau to užtenka?

Aš nespėju nieko, esu padrikas, nes noriu viską mesti ir kurti. Bet negaliu kurti, kol nemetu visko – kartais net ir pačios kūrybos. Visa tai spaudžia. Lyg kilometrinėje gelmėje, kur saulės nebematyti. Aš neprivalau legitimuotis, aš tiesiog noriu kurti.

Manęs dažnai klausia – kas čia per konceptas? Dažnai savo kūriniu nenoriu nieko pasakyti, o jeigu turiu – dažnai tai noriu nuslėpti, pasilikti sau. Blogiau už baimę yra laiko trūkumas, o blogiau už laiko trūkumą – atradus laiko, patirti frustraciją ir blokadą; tapyti, paišyti, lipdyti, dainuoti... O galų gale tiesiog klykti suvokiant, kad nebaigtas darbas draskys akis ir neleis miegoti naktimis dar ilgą laiką.

Menininkas yra ištroškęs, tačiau kasdienis "aš" yra per daug pavargęs.

Kas? Paroda "Kūrybinė stagancija #2. Odė nebaigtam darbui".

Kur? VDU menų galerijoje "101" (Muitinės g. 7).

Kada? Veikia iki balandžio 7 d.