- Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
"Menininkas yra ištroškęs, tačiau kasdienis "aš" – per daug pavargęs", – šiais žodžiais pasibaigia tarpdisciplininio projekto "Aš. Kūrybinė stagnacija" parodą "Odė nebaigtam darbui", vykstančią "101" galerijoje, pristatantis tekstas.
Nesunku įspėti, kad jaunosios kartos, įvairių sričių, menininkus jungia siekis kasdienybėje užimti patogią vietą, leidžiančią balansuoti tarp kūrybinės savirealizacijos ir orios egzistencijos. Kartais užmirštant realybę, pasineriant į vidinį chaosą ir jame ieškant harmonijos, tačiau visada jaučiant pagrindą po kojomis. Ar toks siekis jaunam kūrėjui yra realus?
Galbūt. Mėgindami rasti atsakymą į šį klausimą, ekspozicijoje autoriai pristato nebaigtus kūrinius. Tarsi atidengdami kūrybinio dienoraščio paraštes – atsiverdami publikai, (į)rodydami procesą, ne rezultatus.
Baigiamo kūrinio klausimas svarbus ne tik pačiam menininkui, bet ir kiekvienam į jį žiūrinčiajam. Jei apibūdinti darbo pradžios eigą įmanoma, tai nuspėti, kada priartėjama prie pabaigos, sunku, nes jos scenarijų režisuoja kiekvienas, kūrinį savo akiratyje (pa)stebėjęs asmuo. Pradžia viena, o pabaigų – begalybė.
Dėl to dailininkas, įvardydamas savo kūrinį nebaigtu, leidžia žiūrovui pasilypėti ant pjedestalo ir atsistoti į kūrėjo vietą: patirti kančią ir palaimą tuo pačiu metu, prabilti eilėmis ar visu kūnu išreikšti dvasios nerimastingumą, ieškant prasmės gyventi, kurti.
O gal priešingai – menininkas pasiduoda? Juk rodyti publikai kūrinį, pristatant jį kaip nebaigtą darbą, kuriame vidinis turinys dar neturi aiškios vizualinės konstrukcijos, – tai tas pats, kas skaityti tekstą be skyrybos ženklų, išreiškiančių prasminius žodžių tarpusavio ryšius, ar klausytis muzikos, kurioje visi garsai išgaunami vienodu intensyvumu, be akcentų, pauzių.
Tapyba, grafika, fotografija, piešiniai, akvarelės, koliažai eksponuojami parodoje, nepaisant to, kad yra paremti ekspresyvia, dinamiška, momento išraiška, kurios pagrindas yra menininko laisvė, jautrumas aplinkai ir gebėjimas nedaugžodžiauti vizualine kalba, reikalauja pradžios ir pabaigos – aiškios konstrukcijos, ritmo. Tad ar eksponuojamas nebaigtas kūrinys nėra jaunųjų kūrėjų nokautas? Ar menininkai pavargo?
Veikiau – jaučiasi prislopinti. Balansavimas tarp kūrybos ir buities – išgyvenimo rūšis, pareikalaujanti meistriškumo. Tai lyg nuolat bandyti įveikti estafetę, tik komandą sudaro vienas asmuo, todėl nėra kam perduoti simbolinės lazdelės, kuri kartais tampa nepakeliamai sunki ir slegianti.
Vis dėlto jaunieji menininkai, kvestionuodami šią temą, suteikia galimybę patys sau nesibaigiančią estafetę transformuoti į kūrybinę trajektoriją, kurioje visos užduotys ir kliūtys tampa kūrinių potekstėmis.
Tapybos trikdžiai
Kūrybinį su(sis)stabdymą kol kas ryškiausiai esu patyrusi plenerinės tapybos metu. Tapant natūroje tampame priklausomi jau ne tik nuo savęs, o ir nuo aplinkos, kurioje negalime sureguliuoti apšvietimo, oro sąlygų, nereikalingų blaškančių objektų. Dėl šių pašalinių veiksnių neretai tenka tapybos procesą nutraukti ir lieka pasirinkti ar į tą pačią vietą sugrįžti kitu metu, ar tenkintis esančiu darbo "baigtumu".
Odė nebaigtam darbui
Šiandien planuojame rytojų, tačiau rytoj nevykdome nieko suplanuoto vakar, o poryt atsimename, kad neatlikome to, kas buvo suplanuota užvakar. Darbai atsėlina kaip nepastebimi šešėliai, kurių pabaiga buvo suplanuota vakar, o šiandien sužinome, kad jų likimas nebuvo išpildytas. Viskas, kas mus supa – begalinė jausmų, darbų, veiksmų, monotoniškumo, repeticijų ir nuokrypių sumaištis. Tik vienas kitas sugebame sudėlioti save į tvarkingą ir viską spėjantį žmogų. Bet ar tu toks? Ar tau to užtenka?
Aš nespėju nieko, esu padrikas, nes noriu viską mesti ir kurti. Bet negaliu kurti, kol nemetu visko – kartais net ir pačios kūrybos. Visa tai spaudžia. Lyg kilometrinėje gelmėje, kur saulės nebematyti. Aš neprivalau legitimuotis, aš tiesiog noriu kurti.
Manęs dažnai klausia – kas čia per konceptas? Dažnai savo kūriniu nenoriu nieko pasakyti, o jeigu turiu – dažnai tai noriu nuslėpti, pasilikti sau. Blogiau už baimę yra laiko trūkumas, o blogiau už laiko trūkumą – atradus laiko, patirti frustraciją ir blokadą; tapyti, paišyti, lipdyti, dainuoti... O galų gale tiesiog klykti suvokiant, kad nebaigtas darbas draskys akis ir neleis miegoti naktimis dar ilgą laiką.
Menininkas yra ištroškęs, tačiau kasdienis "aš" yra per daug pavargęs.
Kas? Paroda "Kūrybinė stagancija #2. Odė nebaigtam darbui".
Kur? VDU menų galerijoje "101" (Muitinės g. 7).
Kada? Veikia iki balandžio 7 d.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Dėmesį traukia įspūdingi drugiai: išeinant lankytojams patariama apsidairyti1
Po kelerių metų pertraukos Kauno botanikos sodo oranžerijoje vėl skraido per kelis šimtus niekur nematytų drugių. Mažiausiems parodos lankytojams didžiausias įspūdis, kai drugeliai nutupia ant jų, praneša LNK. ...
-
Šokių kolektyvas „Ąžuolas“ prisijaukino ir antrą „Aukso paukštę“
Nedaug kolektyvų gali didžiuotis pelnę „Aukso paukštę“ – aukščiausią šalyje apdovanojimą mėgėjų meno srityje. Garliavos sporto ir kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ąžu...
-
Kauno rajono ūkininkų sąjungai už aukas ir paramą – dėkingumo gestas
Per Kauno rajono bažnyčias keliauja grafikos darbo „Ukraina nepalaužta“ kopija – ukrainiečių dėkingumo gestas Kauno rajono ūkininkų sąjungai už aukas ir paramą. ...
-
Fotografė A. Bekeraitytė-Popierė: svarbiausias kadras – žmogaus istorija4
Agnė Bekeraitytė-Popierė – fotografė, iš kurios įamžintų portretų žvelgia tokie žymūs aktoriai ir kūrėjai kaip Quentinas Tarantino, Willemas Dafoe, Danielis Craigas, Marina Abramovič. Nuo paauglystės fotoaparato iš rank...
-
Elizabet, Aladinas ir čiurlioniškoji J. Daunytės arfa
Nors už lango kovas, orai marguoja kaip paukščio plunksnos. Dar vakar, rodos, mačiau baloje besišvarinančius kėkštus, vėl trumpam grįžo žiema, o dabar vos ne vasara. Tiesiu ranką į mėgstamą vartyti Czesławo Miłoszo „Ab...
-
Kokius portretus tapo skirtingų kartų tapytojos?3
Laikui bėgant, portreto žanro populiarumas tai didėjo, tai mažėjo, bet įdomus jis išliko iki šių dienų. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ veikianti keturių skirtingų kartų tapytojų – E...
-
Kauno paveikslų galerijoje – „Vieno laiško istorija“1
Kartu su paroda „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“ Kauno paveikslų galerijoje atidaryta ir kita ekspozicija, nenutolstanti nuo avangardinio meno, – „Vieno laiško istorija“. Parodos kuratorė Eglė Komkait...
-
J. Meko metai – dabar ir visados
Dar vieni kalendoriniai metai pasistūmėjo tolyn, tačiau tik su žiemos pabaiga daugelis mintyse palieka praėjusius metus. Užmiršti 2022-ųjų nederėtų, juk jie buvo oficialiai paskelbti Jono Meko metais. ...
-
Kanklės ir kankliavimas: artima, svarbu, priimtina
Greitai bus dešimtmetis, kai vieną Senamiesčio gatvelę užtvindo kanklių garsai. Tiksliau, Liudviko Zamenhofo gatvę, kuriame yra Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius. Čia jau septynerius metus vyko tarptautinis kanklių muzikos festiva...
-
Kaune – ukrainietiškų margučių paroda6
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje Kaune nuo kovo 30 d. pradės veikti paroda „Tadas Daugirdas (1852–1919): ukrainietiškų margučių atvaizdai“. ...