Kvies piešti Nemuną

„Kūrybos ir užimtumo stuba“ – tai namai, kuriuose laukiami visi, norintys bendrauti, įgyvendinti savo iniciatyvas ar prisijungti prie kitų organizuojamų iniciatyvų. Tai saugi erdvė kurti ir būti.

Tradicija jau yra tapę ir šiais metais tęsiami plenerai prie Nemuno. Pačiame vidurvasaryje prie Nemuno esančių miestelių bendruomenės kviečiamos įsikurti upės pakrantėse, prieplaukose, paplūdimiuose ir drauge tapyti. Pleneruose laukiami visi – šeimos su vaikais, jaunimas, senjorai. Juos kuruoja menininkės – atviros ir pasirengusios patarti, tad dalyvauja ir neturintys piešimo įgūdžių, su šeimos nariais atvyksta ir menininkai, meno mėgėjai, tarpusavyje dalijasi savo kūrybinėmis įžvalgomis.

„Tai lyg kultūriniai piknikai, kur neskubama, bendraujama, čia galime nurimti ir pailsėti nuo kasdienių rūpesčių“, – sako D. Vaišnorienė.

Plenerai „Piešiame Nemuną“ tą pačią dieną – liepos 21-ąją – vyks trijose pakrančių vietose – Zapyškyje, Kačerginėje ir Piliuonoje, tad bendrai kūrybai prie upės jungsis skirtinguose krantuose gyvenančios kaimyninės bendruomenės. Plenerus kuruos čia gyvenančios ir kuriančios menininkės.

R. Vaičiūnienės nuotr.

Darbai gimsta iš jausmo

Kačerginėje gyvenanti ir kurianti dailininkė Ž. Rudzikaitė-Matuzonienė sako, kiek save pamenanti, ją nuolat lydėjo menas: „Visą gyvenimą save vienaip ar kitaip išreikšdavau per įvairias meno formas. Kiekviename etape kūryba buvo vis kitokia“, – sako ji.

Ž. Rudzikaitė-Matuzonienė mokėsi dailės mokykloje, vėliau baigė dailės studijas Vilniaus dailės akademijoje ir filosofijos – Vilniaus universitete. Dabar daug laiko praleidžia gamtoje, gyvena miško apsuptyje, o gamta įkvepia kūrybai.

Kiekvienos tokios dirbtuvės, edukacija ar pleneras yra nauja patirtis dalyviui.

„Mano darbai gimsta iš jausmo ir turi savo istoriją, kurią kiekvienas stebėtojas iš šono perskaitys savaip, – sako menininkė. – Aš žaviuosi įvairiais tapybos stiliais ir technikomis, todėl mano tapyba kiekvienąkart skiriasi tiek spalvomis, tiek temomis. Drobė atspindi tai, ką tuo metu jaučiu kurdama. Mane žavi įvairovė. Pasaulis toks margas ir įdomus. Nesinori apsiriboti konkrečiomis formomis ir spalvomis. Norisi per tapybą parodyti kuo daugiau išgyvenimų.“

Ž. Rudzikaitė-Matuzonienė gyvena šalia Nemuno daug metų, stebi visus upės virsmus, jie žavi. „Plačiai žinomas graikų filosofo Heraklito posakis: negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Upė man tą ir reiškia – judėjimą į priekį, tobulėjimą, naujų idėjų paiešką. Nemunas... pirmiausia jis man labai brangus. Su Nemunu susiję patys šilčiausi prisiminimai. Kurti ir gyventi prie Nemuno, gražioje gamtoje, yra tikra gyvenimo dovana.“

Menininkei yra svarbu, kad jos kūryba rezonuotų, ji yra pasirengusi dalytis savo kūrybinėmis idėjomis ir kūrybine patirtimi su bendruomene vidurvasaryje vyksiančiame plenere prie Nemuno. „Plenero metu visiems dalyviams linkiu atsipalaiduoti ir mėgautis procesu.“

R. Vaičiūnienės nuotr.

Gamta ir menas išgelbės žmogų

Kad gamta ir menas išgelbės žmogų, tuo neabejoja Zapyškyje gyvenanti ir kurianti menininkė Živilė Muraškienė. Ji dirbtuvių dalyvius pakvies piešti pastele. Į kūrybinę patirtį kviečiama visa bendruomenė – ir turinti piešimo įgūdžių, ir be jų. Ž. Muraškienė mano, kad, jei žmogus atėjo į plenerą ar dirbtuves, vadinasi, jis atėjo piešti ir nedrąsos tarp dalyvių nepastebi. Padrąsina ar pataria, tik jei to reikia.

„Aš užaugau prie Neries. Dabar gyvenu prie Nemuno. Vienu metu net pravardę Žuvis, Žuveliokas turėjau. O žuvys gyvena vandenyje“, – sako menininkė. Kūryboje jai visų pirma padeda muzika, taip pat išėjimas iš namų. Taip atitrūksta nuo buities, kasdieniškos realybės. Kurti įkvepia ir labai geri meno kūriniai, spalviniai deriniai, kurie skamba. Likusi viena namuose tuoj pat griebiasi pieštukų, nes jai patinka būti vienai namuose.

Ž. Muraškienei pleneras – tai susitikimas su bendruomene, naujos pažintys, pokalbiai ir emocijos. „Kuo daugiau plenerų, tuo visiems geriau“, – sako. Ji norėtų, kad dalyvaujantys plenere tą dieną lengvai išeitų iš savo namų, išlįstų iš daržų ir šiltnamių, atsipalaiduotų ir dieną praleistų kitaip.

„Labai svarbu tą dieną neturėti daug reikalų, kurie trukdo, ypač buitinių. Noriu, kad visus dalyvius plenero metu pagautų „vidinė srovė“, kaip upės tėkmė, kuri išsilietų į nuostabius spalvų pajautimus. Pleneristai, pieškite savo pasaulėjautos konstrukcijas ir dažykite Nemuną savo spalvomis!“ – linki menininkė vidurvasaryje prie upės vyksiančio plenero dalyviams.

R. Vaičiūnienės nuotr.

Įsikrauti gamtos energijos

Liepos 1 d. Taurakiemio laisvalaikio salėje tautodailės studijoje „Piliuona“ vyks kūrybinis susitikimas su menininke Regina Juodžbaliene. Šią studiją ji įkūrė 1997 m. ir jai vadovauja iki šiol, aktyviai dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose, festivaliuose, jiems rengia ir studijos narius.

Susitikime naiviojo meno atstovė R. Juodžbalienė pristatys savo kūrybą ir pakvies dalyvius pradėti savo kūrybos darbus – eskizuoti. Įprastai nepiešiantiems menininkė pagelbės savo žiniomis, turintiems įgūdžių – patarimais.

R. Juodžbalienė ko nors mokosi nuolat ir mano, kad kiekvienos tokios dirbtuvės, edukacija ar pleneras yra nauja patirtis dalyviui. „Žmogus tobulėja gaudamas kažką nauja, taip pat susipažįsta su kitais žmonėmis, menininkais. Visas gyvenimas yra tobulėjimas. Vaikystėje pradėjau mokytis ir mokausi iki šiol.“

Menininkė mano, kad kūryba kyla savaime, iš vidaus, nes tokia prigimtis. Ji augo prie upės ir dabar upė netoli –  menininkė gyvena ir kuria Piliuonoje. „Būdami vaikai visą laiką leisdavome prie upės. Labai norėdavosi ją tapyti, pasiimdavau akvarelę ir visuomet piešdavau. Pas savo gimines, mūsų kaimynus, į kaimą atvažiuodavo dailininkas Kairiūkštis. Prie upės radau eskizus, darytus akvarele ant popieriaus. Tada nusprendžiau – būsiu menininkė, dailininkė, nutapysiu Nemuną su akmenukais, jie man tokie gražūs.“

Su dailininku jai neteko susipažinti ir Nemuno su akmenukais dar nenutapė, darbuose visuomet yra vandens motyvas. Anot menininkės, gamta mus veikia taip, kad tapyti joje ne visuomet pavyksta: „Pasikrauname tos energijos, gamtos kvėpavimo, motyvų, pasidarome eskizus, o tada norisi grįžti į kambariuką ir tapyti.“

„Per plenerus pamatome gyvą gamtą, rodau, kokios spalvos skirtingu dienos metu, kaip keičiasi šešėlis ant vandens, o galbūt ne visuomet jis matomas. Esu baigusi ir žemės ūkio specialybę, pritaikau šias žinias ir tapyboje – parodau, kaip galima stebėti medį, vandenį. Dalyviai gali tapyti realistiškai, gali pasirinkti naiviąją tapybą, kuo daugiau žinių turi, tuo įdomesnis paveikslas“ – sako R. Juodžbalienė.

Liepos 21 d. plenero dalyvius Piliuonoje ji pakvies ant Guogų piliakalnio. Tai įdomi vieta prie Nemuno, kur gali ateiti ir vietos žmonės, ir atvykti automobiliu.