Valstybės teatro kūrėjai: A. Olekos-Žilinsko visažmoniškumas

Valstybės teatras – neatskiriama Kauno miesto istorijos ir kultūros dalis, turėjusi įtakos lietuviškos operos, dramos ir baleto vystymuisi. Švęsdami Valstybės teatro 100-metį, tęskime pažintį su Valstybės dramos teatro  režisieriais. Šis straipsnis skiriamas Andriui Olekai-Žilinskui, JAV žinomam kaip Andrius Jilinsky. Džiaugiamės galėdami pasidalyti jo gyvenimo ir veiklos liudijimais, užfiksuotais Kauno miesto muziejaus fonduose saugomuose eksponatuose.

Atradimo kelias

Apie jį, visažmoniškumą, 1926 m. A.Oleka-Žilinskas rašė Baliui Sruogai. "Juk vien tautos idėja (lai bus dovanotas man mano blogas patriotizmas, o aš manau – jis ne toksai jau blogas, nors ir nerėkauja "Valio") negali būti dailininkui dvasios cementu. Reikalinga duoti kažką daugiau. Visažmoniškumas. Reikalinga praplėsti artisto akikraštį. Kūryboje reikalinga menininkui padėti išeiti iš geografinių ir valstybinių ribų ir pažiūrėti plačiau, dirstelėti giliau ir ten ieškoti atsakymų."

Vos kelerius metus (1929–1934) dirbęs Valstybės teatre, aktorius, režisierius, pedagogas A.Oleka-Žilinskas (1893–1948) Valstybės teatrui davė itin daug: išplėtė ir suaktyvino dramos, operos, baleto veiklą, diegė Konstantino Stanislavskio sistemą, pabrėžė, kaip svarbu ugdyti aktoriaus asmenybę, etiką, galų gale įkvėpė kitus savo monumentalia, emocinga ir įtaigia vaidyba.

A.Oleka-Žilinskas, kaip ir jo brolis dainininkas, režisierius ir pedagogas Petras Oleka (1895–1975), 1920 m. gruodžio 31 d. suvaidinęs Daktarą Giuseppe's Verdi operoje "Traviata", gimė Maskvoje, lietuvių inteligentų šeimoje. Tėvas Motiejus Oleka buvo garsus pediatras, aktyviai dalyvavęs Maskvos lietuvių kultūrinėje veikloje, motina – Matilda Žilinskaitė-Olekienė, baigusi Veiverių mokytojų seminariją, abu sūnus augino muzikos ir teatro dvasia: grojo, dainavo, vaidino mėgėjų spektakliuose, su sūnumis lankė teatrus. Galbūt todėl tiek Andrius, tiek Petras neišpildė tėvo valios ir netapo medikais, nors studijuoti mediciną mėgino. Abu patraukė teatras – Andrius įveikė didelį konkursą ir įstojo į Maskvos dailės teatro Pirmąją studiją, o Petras muziką studijavo privačiai.

Scenoje kėlė nepatogius klausimus apie žmogų istorijoje, reikalavo gilintis, užuot ir toliau leidžiantis užliūliuojamiems poetiškai šlovinamos istorijos.

Maskvos dailės teatro Pirmoji studija buvo viena stipriausių to meto Rusijos teatro studijų, kurioje buvo suformuota pedagoginė K.Stanislavskio sistema. Jo eksperimentams labiausiai tiko jauni studijos nariai, kurie, nors ir spektaklyje neturėdami teksto, buvo laimingi, nes iš arti matė meistrus ir dalyvavo kūrybos procese. Studijoje dėstė talentingasis Leopoldas Suleržickis (1872–1916), kartu su K.Stanislavskiu A.Olekos-Žilinsko sąmonėje visam gyvenimui įspaudęs svarbiausias etines ir moralines nuostatas, jautrumą ir pagarbą žmogui. Sėkmingai pradėtas studijas A.Oleka-Žilinskas tęsė po Pirmojo pasaulinio karo, kai studijai jau vadovavo Jevgenijus Vachtangovas, diegęs kitokius – ekspresyvios vaidybos – principus, kuriuos perėmė ir A.Oleka-Žilinskas.

Savosios scenos paieškos

Teatre A.Oleka-Žilinskas surado ir gyvenimo partnerę, vieną talentingiausių studijos aktorių Verą Solovjovą (1892–1986), su kuria susituokė 1920-aisiais. Tais pačiais metais jie kartu grįžo į Lietuvą. Deja, regis, stipriausias iš pretendentų į Dramos vaidyklos režisieriaus vietą A.Oleka-Žilinskas pralaimėjo – nors turėjo pažangaus režisavimo patirties, neturėjo trupės. Bet į Maskvą nebegrįžo, jo netenkino per mažas krūvis studijoje, o ir vis labiau įsigalėjusi sovietinė ideologija lėmė, kad pora kurį laiką dirbo užsienyje – Paryžiuje, Prahoje, kol vėl grįžo į Maskvą, kur po J.Vachtangovo mirties studijai, dabar jau antrajam Maskvos akademiniam teatrui (MAT) vadovavo garsus artistas Michailas Čechovas, rašytojo Antono Čechovo sūnėnas. Čia A.Oleka-Žilinskas su V.Solovjova vaidino iki 1929 m., dėstė vaidybą Maskvos konservatorijoje.

Šis teatras nebuvo mėgstamas sovietų, kaip nutolęs nuo sovietinės tikrovės ir aktualijų, režisierius M.Čechovas nuolat jautė spaudimą tiek iš išorės, tiek iš vidaus, tai yra iš aktorių, kurie nepritarė jo metodams. Išvykęs iš Rusijos jis tapo vienu iš daugelio rusų menininkų, visam laikui priverstų palikti tėvynę.

Lietuvos meno kūrėjos draugijai planuojant Dramos vaidyklos veiklą, A.Oleka-Žilinskas buvo vienas iš galimų režisierių, tačiau viskas susiklostė taip, kad jis išvyko į užsienį, o Dramos vaidyklos režisieriumi tapo Juozas Vaičkus.

Valstybės teatre dirbo A.Olekos-Žilinsko brolis dainininkas, režisierius ir pedagogas P.Oleka su žmona, baleto artiste Jadvyga Jovaišaite. A.Oleka-Žilinskas domėjosi lietuvišku teatru, palaikė santykius su broliu. Jis buvo laukiamas Valstybės teatre – teatralų kolektyve iš tiesų daug reiškia vadovo charakteris, jo sugebėjimas sukurti gerą, taikingą atmosferą, o Antanas Sutkus, 1926–1928 m. buvęs Valstybės teatro direktoriumi, kūrė priešingą atmosferą. A.Oleką-Žilinską per Jurgį Baltrušaitį pakvietė naujasis direktorius, rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis.

A.Oleka-Žilinskas sutiko ne iš karto, mat teatre jis norėjo turėti daug teisių: koreguoti pastatymus, formuoti repertuarą, dėstyti vaidybą, kviesti užsienio menininkus, planuoti stambius pastatymus.

"Aš negaliu teatre tarnaut ar valdininkaut, už nieką neatsakydamas, dėl nieko nesisielodamas; aš galiu tik gyvent teatre, kaip jo kolektyvo narys nešdamas atsakomybę už visą ir visus, už jo direktorių ir bendradarbius, už jo meną ir etiką, už jo džiaugsmus ir liūdėjimus, – už teatro laimėjimus ir nelaimes. Šitoksai gyvenimas teatre, pilnas sunkios moralinės atsakomybės kiekvieno už visus, yra galimas tiktai tuomet, kai teatro direktorio ir jo bendradarbių santykiai yra paremti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba", – laiške B.Sruogai dar 1926 m. rašė A.Oleka-Žilinskas.

Darnos siekis

A.Oleka-Žilinskas Valstybės teatre ne tik režisavo, bet ir dėstė Valstybės teatro vaidybos mokykloje, 1930–1933 m. buvo teatro direktorius, 1933–1934 m. kartu su žmona vadovavo Jaunųjų teatrui. Jis režisavo ne tik dramos, bet ir operų pastatymus.

Per tuos metus pastatė daugybę pjesių: Valstybės teatre – V.Krėvės-Mickevičiaus "Šarūną" (1929), Ch.Dickenso "Varpus" (1930), J.Żuławskio "Sabbatai Cevi" (1931), J.H.Bergerio "Tvaną" (1931), S.Kymantaitės-Čiurlionienės "Riterį budėtoją" (1934), Ch.Dickenso "Oliverį Tvistą" (1934); Vaidybos mokykloje – A.de Musset "Meile nežaidžiama" (1933); Jaunųjų teatre – H.E.Beecher-Stowe "Dėdės Tomo lūšnelę" (1933), B.Sruogos "Milžino paunksmę" (1934); Valstybės operoje – J.Offenbacho "La Perichole" (1931), J.R.Planquette "Kornevilio varpus" (1932) ir P.Čaikovskio "Pikų damą" (1934), parengė koncertinių spektaklių.

Istorija: Jaunųjų teatro spektaklio pagal H. Beecher-Stowe kūrinį „Dėdės Tomo lūšnelė“ programėlė, 1933 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Šiuos veikalus jungia humanistinė mintis, per kurią režisierius tarsi pateikdavo moralinę pamoką. Jis siekė vaidybos, muzikos ir scenografijos darnos, spektakliams pradėta rašyti speciali muzika. Dabar įprastos spektaklių kūrėjų spaudos konferencijos tuo metu buvo naujovė, kurią pradėjo A.Oleka-Žilinskas, o vėliau perėmė R.Juknevičius, A.Jakševičius. Visi A.Olekos-Žilinsko pastatymai buvo išskirtiniai ir susilaukė kontroversiškų atsiliepimų.

Dramos dėl repertuaro

Antrajame teatro dešimtmetyje ypač išryškėjo jau ir iki tol aštri teatro repertuaro problema. Nuo pat pirmųjų spektaklių teatro repertuaras buvo margas, į jį įtraukta tiek klasikos veikalų, tiek šiuolaikinės dramos, tiek nedidelės vertės melodramų ir netgi fantastikos.

Vartant ano meno kritikų straipsnius, susidaro nuomonė, kad repertuare viskas buvo ne taip. Vieniems netiko vienpusiškai istoriją pristatantys veikalai, kitiems – šiuolaikiniai, tretiems – pernelyg sunki klasika, be to, publika norėjo ir nesudėtingų komedijų, ir, be abejo, teatrui reikėjo uždirbti. O kultūros veikėjai ir kritikai nuolat reikalavo lietuviškų veikalų, kuriuose vaizduojama Lietuvos praeitis turėjo būti teigiama.

Prisiminkime pirmą Dramos vaidyklos spektaklį, H.Sudermanno "Jonines", ir kilusį ažiotažą dėl neigiamo lietuvių įvaizdžio! Štai keli režisieriaus B.Dauguviečio pasisakymai, atskleidžiantys to meto nuotaikas: "Interesų tenkinimo principas kartais ne be pagrindo gali atrodyti jokio principo nebuvimu. Interesiškas eklektizmas nėra patenkinamas būdas Valstybės teatro repertuarui suderinti" (Lietuvos aidas, 1933). Ir vos ne perfrazuojant Šventąjį Raštą: "Tačiau kiekvienas žino, kad teatro širdis yra ne artistai, bet repertuaras. Tai pamatinis akmuo, ant kurio statomi teatro meno rūmai" (Mūsų kraštas, 1934).

Dramaturgas, teatrologas B.Sruoga, nuodugniai ir nuosekliai rašęs apie teatro problemas Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje, apie repertuarą pasisakydavo ir aštriau: "Arba imama lietuvių originalūs kūriniai, per juos platinama tokios kilnios idėjos kaip blaivybė, kaip tėvynės meilė, – juk kiek tie mūsų nabašninkai kunigaikščiai ir knygnešiai tampomi ir kryžiuojami po dulkėtą estradą, bet tik daugiau tautinių jausmų, patriotizmo sukeltų" ("Futbolas, dvasios sterilizacija ar kūryba?", Naujoji Romuva. 1937).

Nepatogūs klausimai

Iki tol teatre vaizduojami kunigaikščiai buvo pompastiški, patetiškai deklamavo, o režisūrinis A.Olekos-Žilinsko debiutas Valstybės teatre, V.Krėvės-Mickevičiaus "Šarūnas", – žiaurus, despotiškas, jaučiantis pareigą suvienyti tautą, pasiaukojęs herojus.

Dramos idėjos buvo realizuotos ir scenografijoje, ir muzikoje. Stilizuotą, tamsią, kontrastingą "Šarūno" scenografiją sukūrė A.Galdikas, muziką dramai – Juozas Gruodis: didingus chorus ir įspūdingą gedulingą maršą. Spektaklyje, be 30 aktorių ir septyniolikos studijos mokinių, dalyvavo orkestras bei choras. Beje, šis kompozitorius sukūrė muziką ir kitiems A.Olekos-Žilinsko pastatymams. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai muzika dramos spektakliui buvo užsakyta specialiai, iki tol ji būdavo parenkama.

Tačiau A.Olekos-Žilinsko pastatytas "Šarūnas", jo sudramatintas, tikroviškas ir abejojantis, pykstantis herojus kritikams neįtiko. Įdomu tai, kad spektaklis "Šarūnas" Rygoje buvo sutiktas visai kitaip nei Kaune, kur spaudoje tikėta spektaklio sėkme, kaip B.Sruoga tikėjo, kad XX a. žiūrovą galima sujaudinti. A.Oleka-Žilinskas scenoje kėlė nepatogius klausimus apie žmogų istorijoje, reikalavo gilintis, užuot ir toliau leidžiantis užliūliuojamiems poetiškai šlovinamos istorijos.

Kompozitoriui J.Gruodžiui darbas prie muzikos "Šarūnui" sutapo su ruošimusi Muzikos mokyklos jubiliejui ir skaudžiais praradimais. Jo žmona S.Gruodienė apie tai dienoraštyje rašė: "Rudenį į Kauną atvyksta iš Tarybų Sąjungos Oleka Žilinskas. Pagyvėjo spektakliai dramos teatre. A.Oleka-Žilinskas pradeda tartis su Gruodžiu dramai muziką rašyti. (...) Ruošiamas Šarūnas. Gruodis apsikrovęs darbais, nes ruošiamasi ir muzikos mokyklos dešimtmetis švęsti, tvarkoma medžiaga koncertui ir leidžiama knyga "Valstybės muzikos mokykla – 1920–1930 m." Mokyklos darbo apžvalgą rašo Gruodis. (...) Motutė Gruodžio sunkiai serga. Važiuojame į Uteną ją lankyti. Gydytojas jokios vilties neduoda. Artinasi Šarūno pastatymas. Vakare paskirta generalinė repeticija. Telegrama iš Utenos su bloga žinia – motutė pasimirė. Važiuojame į laidotuves. (...) Tuoj po laidotuvių skubame į Kauną, nes vakare generalinė repeticija Šarūno – Gruodis būtinai turi būti. Toks įtemptas darbas neduoda Gruodžiui pagalvoti nei apie jį ištikusį smūgį. Jis ir patsai nepalieka nei valandėlės be darbo lig norėdamas užsimiršti, o juk gerai žinau, kad motutės jis labai gailisi ir liūdi jos netekęs. (...) Šarūno spektaklis praėjo gerai. Atrodo, publikai patiko. Sruoga, kuris rašė recenziją, puikiausiai apie tą spektaklį atsiliepė. Daug kas, sveikindami Gruodį, ir užuojautą drauge reiškia."

Gilesnis žvilgsnis

Kitas A. Olekos-Žilinsko spektaklis, Ch.Dickenso "Varpai", demonstravo kitokį, kasdienos herojų, apsuptą vargo ir neteisybės, vėlgi tamsios scenografijos, šį kartą kurtos M.Dobužinskio. Kaip ir "Šarūne", dekoracijoms buvo pasirinktas juodas aksomas, didžiuliai varpų siluetai, šviesų žaismas. Pirmą kartą lietuvių teatro scenoje buvo panaudota dviaukštė scenos konstrukcija. Spektaklio įspūdį stiprino J.Gruodžio muzika. A.Oleka-Žilinskas rašė: "Jei teatras moralinių problemų nekeltų, jis nustotų būti kūrybos faktorius, jis bežiūrint taptų dailaus amato įmonė." (Mūsų teatro reikalai, Lietuvos aidas, 1930 05 09). Kritikams šiuo atveju užkliuvo režisieriaus "bolševikinės" idėjos.

Kitame spektaklyje, J.Żulawskio "Sabbatai Cevi", buvo pasakojama apie mesijumi pasiskelbusį Sabbatai Cevi. Čia režisierius scenoje galėjo dirbti su minia. O.Kurmytė rašė apie patirtį vaidinant vieną iš minios varguolių: "Reikėjo scenoje gulėti ant grindų ir, nepakeliant galvos, šliaužioti, šliaužioti prieš Sabbatai Cevi – minios pranašą. Tačiau tai nebuvo padrikas šliaužiojimas scenos grindimis. Žinojai menkiausią savo judesį – kam kokį žodį tariant kur turi peršliaužti. Todėl ir galėjai tą savo judėjimą scenoje vidujai patenkinti. Žiūrovai pasakojo, kad tas nuolatinis kintantis minios vaizdas buvo nuostabus." (V.Daugirdaitė-Sruogienė, Teatralų prisiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, 1995).

Spektakliui muziką vėl parašė J.Gruodis, dalyvavo orkestras, choras, baletas. Spektaklis buvo prabangus. O kritikams užkliuvo pranašo panašumas su Kristumi: "Tai tipiškas rusiškojo nihilizmo kelias – pavalkioti Kristaus vardą" (F.Kirša, Naujoji Romuva, 1931 Nr. 9) ir pinigų mėtymas naudojant orkestrą, chorą ir baletą.

Kūrybos užmojai

J.H.Bergerio "Tvanas" nukėlė į kitą pasaulio dalį ir laikotarpį – į didmiesčio prie Misisipės barą, kur, užgulus liūtims ir sugriuvus užtvankai, grupė žmonių lieka įkalinti nedidelėje erdvėje (ar nepanašu į šiuolaikinius apokaliptinius kino siužetus?) ir suvokia žmogiškumo kainą – trumpam, kol vėl viskas stos į savo vėžes, grįš į tą patį beprotišką miesto chaosą.

Didmiesčio atmosfera buvo gerai pažįstama A.Olekai-Žilinskui, gyvenusiam Maskvoje, Paryžiuje, Berlyne, Prahoje. Kritikai skirtingai vertino šį spektaklį – vieniems kliuvo "pigi" amerikiečių pjesė ir tai, kad ji buvo statyta Maskvoje, kiti gan tiksliai suprato režisieriaus sumanymą: "Režisūra, rodos, norėjo iškelti aikštėn tą mintį, kad žmogus iš esmės yra geras, tik kasdieniniai reikalai, interesai žmoniškumą slepia po šiurkščiu kevalu, ir mums rodos, kad žmonės pikti, lyg įsiutę šunys, kurie vieni kitus kandžioja. Tuo tarpu jų sielos gelmėse rusena kančios pradai, kuriuos stengiasi kiekvienas saviškai nuslėpti, užmaskuoti, paskandinti kasdieniuose reikaluose, nemąstyti, išsiteisinti." (Neirantas, Vairas, 1932, Nr.1). Spektaklyje, beje, rusų kalba vaidino M.Čechovas.

Lyderiai: Valstybės teatro meno vadovybė. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Po šio pastatymo A.Oleka-Žilinskas kuriam laikui perleido režisūrą M.Čechovui, o pats vaidino Hamletą, Serą Tobį, dirbo su vaidybos kursu. Tuo metu jis surengė poetinius vakarus, kuriuose, skambant muzikai, deklamavo G.G.Byrono "Manfredą". Juose dalyvavo ir jo žmona V.Solovjova, Valstybės teatre pasirodžiusi pirmą kartą ir nustebinusi gražia lietuvių kalbos tarsena. Taip pat Valstybės teatre A.Oleka-Žilinskas pastatė pirmą operetę "Kornevilio varpai", į operos trupę įtraukdamas grupę dramos artistų. Kaip teatro dailininkas operetėje debiutavo S.Ušinskas.

Tiesos idealai

Vaidybos kurse A.Oleka-Žilinskas dėstė Konstantino Stanislavskio sistemą, supažindino su Michailo Čechovo, Rudolfo Steinerio metodais, tad net penki jo mokiniai – R.Juknevičius, A.Jakševičius, K.Kymantaitė, J.Grybauskas, J.Gustaitis – tapo žymiais režisieriais. Jo pamokas kruopščiai sukonspektavo A.Jakševičius.

Vaidybos kursui buvo parinkta sudėtingų charakterių A.Musset pjesė "Meile nežaidžiama". Ji pastatyta su įdomiomis S.Ušinsko dekoracijomis ir puikiai įvertinta kritikos. Įdomu tai, kad režisierius apėjo standartinius amplua įvaizdžius – lyrinio herojaus vaidmenį gavo ne aukštas gražuolis, o nedidelio ūgio aktorius, ir atvirkščiai. Panašiai buvo skiriant ir moterų vaidmenis. Deja, puikiai įvertinti aktoriai susidūrė su šalta to meto realybe – Švietimo departamentas nedavė reikiamų etatų ir tik keli aktoriai buvo įdarbinti teatre, kiti už mažą atlyginimą turėjo vaidinti masuotėse ir pradėjo maištauti. Dėl sustiprėjusių kaltinimų teatro rusifikavimu ir konfliktų teatro viduje A.Oleka-Žilinskas atsistatydino iš teatro direktoriaus pareigų.

Tokiomis aplinkybėmis susikūrė Jaunųjų teatras, kurio trupę sudarė A.Olekos-Žilinsko vaidybos kurso aktoriai, jauni aktoriai, o teatro rėmėjais tapo rašytojai, kompozitoriai ir dailininkai. Įsikūrę Liaudies namuose, aktoriai dirbo drauge, suprasdami, kad kol kas atlyginimų nebus, kai kurie netgi nakvojo teatro patalpose tikėdami, jog tai laikina.

Pirmajai premjerai simboliškai buvo parinkta H.Beecher-Stowe "Dėdės Tomo trobelė", o spektakliui panaudotos lakoniškos S.Ušinsko dekoracijos. Viena iš aktorių, A.Zdanavičiūtė-Gustaitienė, jaukiai prisiminė A.Olekos-Žilinsko elgesį prieš premjerą: "Režisierius A.Oleka-Žilinskas dar kartą praėjo visus patikrindamas. Vienam pataisė grimą, kitam aprėdą, trečiam nusišypsojo, sumažindamas nervų įtampą ar tiesiai paralyžiuojančią baimę" (Aidai, 1975, Nr. 10).

Kritikai Jaunųjų teatrą vertino kaip pirmą teatrą Lietuvoje, turintį aktorių kolektyvą (Kardelis, 1933). O sujaudintas ir didžiuodamasis tuo A.Oleka-Žilinskas 1933 m. savo mokytojui K.Stanislavskiui rašė dėkodamas už mokinystę ir išreikšdamas viltį jį pamatyti Lietuvoje: "Aš nė minutei neužmiršdavau Jūsų Maskvoje man pasakytų žodžių apie sceninę tiesą. Ir dabar, gyvendamas toli nuo Jūsų ir Dailės teatro, dar aiškiau pamačiau, kad jei teatre yra tiesa, tai ji ištvers viską: ir laiką, ir kintančius gyvenimo ritmus, ir žiūrovų reikalavimus. (...) Dar kartą dėkoju Jums už gyvenimo suteiktą laimę būti Jūsų mokiniu ir sekėju" (D. Judelevičius, Kultūros barai, 1980, Nr. 10).

Sistemos nesuprasti

Deja, euforija greitai blėso – nevienodo pasirengimo aktoriai konfliktavo, maksimalistai, tokie kaip A.Juknevičius, teatrą laikė šventa vieta, tad jam buvo skaudu ir dėl po spektaklio nesutvarkytų sceninių drabužių, ir dėl kolegų tuščiagarbiškumo, ieškant savo pavardės laikraščiuose. A.Olekos-Žilinsko ir V.Solovjovos, likusių be atlyginimų, grįžimas į Valstybės teatrą mokinių buvo prilygintas kone išdavystei.

Režisieriui teko vienu metu dirbti ir su B.Sruogos "Milžino paunksme" Jaunųjų teatre, ir su S.Kymantaitės "Riteriu budėtoju" Valstybės teatre. Kartu su juo į Valstybės teatrą dėl finansinių sumetimų grįžo ir kai kurie aktoriai.

"Milžino paunksmė" – Vytauto Didžiojo metinėms sukurta drama, kurioje nėra paties Vytauto. Tai groteskas, rodomas per žmogiško, kaip teigė recenzentas, Jogailos prizmę (Akademikas, 1934, Nr. 9). Kritikai įvertino A.Olekos-Žilinsko režisūrą, aktorių meistriškumą, S.Ušinsko dekoracijas, J.Karnavičiaus muziką. O juk tam, kad spektaklis įvyktų, reikėjo ir A.Juknevičiaus atkaklumo. Jis, spektakliui pasisekus, kreipėsi į Švietimo departamentą, prašydamas rėmimo. Deja, veltui. Taip žlugo perspektyvus Jaunųjų teatras ir A.Olekos-Žilinsko užmojai.

(Ne)palankios aplinkybės

Valstybės teatre įvyko tik S.Kymantaitės "Riterio budėtojo" premjera. Ją palydėjo prieštaringos recenzijos. Tik vienoje jų, išspausdintoje "Lietuvos žiniose", teigiamai įvertinta režisūra, įspūdinga J.Jakubėno muzika, S.Ušinsko dekoracijos, tačiau kitose režisierius toliau puolamas, maža to, jis nepatiko pačiai autorei. V.Daugirdaitė-Sruogienė prisimena, kad, pradžioje 1925 m. parašytą pjesę entuziastingai vertinęs, A.Oleka-Žilinskas per vėlai suprato, kad ji yra per silpna. O atsitraukti jau nebuvo įmanoma.

Situacija teatre darėsi nemaloni – A.Olekai-Žilinskui pasiūlyta dirbti pagal sutartį, ir jis sutiko likti dėl paskutinio spektaklio, Ch.Dickenso "Oliverio Tvisto". Tai turėjo būti režisūrinis A.Juknevičiaus, kuris tuo metu buvo išvykęs į Maskvą stažuotis, debiutas. A.Oleka-Žilinskas spektaklį kūrė pagal A.Juknevičiaus padarytą inscenizaciją, įtraukė kuo daugiau savo mokinių. Scenografiją sukūrė S.Ušinskas. Beveik visi kritikai spektaklį įvertino teigiamai, tad jį būtų galima vadinti paskutiniu gražiu režisūriniu akordu. Šaukštą deguto įmaišė J.Kossu-Aleksandravičiaus skeptiška pastaba apie aktorių vaidybos manierą, primenančią M.Čechovą.

Šiandien teatrologai teigia, kad kol A.Oleka-Žilinskas ar M.Čechovas kūrė spektaklius-bombas, B.Dauguvietis statė (tiksliau, rizikavo) eksperimentinius, šiuolaikinius, debiutinius lietuvių autorių spektaklius, klasiką, lietuviškas tragedijas apie kunigaikščius, rodė kaimišką buitį ir tiesiog maitino kasą komedijomis. Dabar pripažįstama, kad pirmasis teatro veiklos dešimtmetis, J.Vaičkaus, A.Vitkausko, K.Glinskio, B.Dauguviečio, A.Sutkaus režisuoti spektakliai, profesionali aktorių trupė sukūrė erdvę A.Olekos-Žilinsko kūrybai.

Aš nepadariau nei vienos meninės klaidos, kuri būtų pakenkusi lietuvių teatrui. Visos taip vadinamos klaidos buvo iš anksto numatytos, kaip smūgiai man.

K.Glinskis, save įvardijęs kaip senosios kartos režisierių, muziką ir scenografiją laikė nereikalingomis, antraeilėmis dramos dalimis: "Nūdien visa eilė režisierių, – sakė jis, – mano manymu, padarė žymią klaidą: jie ne tik nekovoja prieš scenoje įsigalinčius vaidybos pagalbinius elementus, bet juos stengiasi padaryti dominuojančiais. Taigi šiandien mes ir matome, kad svarbiausias scenos elementas – aktoriaus vaidyba yra nustumta antrojon eilėn, o scenos šeimininku tampa jai tarnaujančių meno šakų kompleksas. (...) Mano credo, kurio visą gyvenimą laikiausi ir laikysiuos, – tvirtino K.Glinskis, – yra tas, kad režisūra, tapyba, muzika ir visos kitos įvesdintos į teatrą meno šakos yra svarbiausio teatro dalyvio – aktoriaus pagalbiniai elementai." (Teatras, aktoriaus vaidyba, režisierius: interviu su K.Glinskiu, 7 meno dienos, 1931 m. Nr. 67).

A.Sutkus kritikavo K.Stanislavskio sistemą, spektakliuose ieškodamas suderintų spalvų, kostiumų istoriškumo, tačiau neturėjo stiprios rankos.  B.Dauguvietis, statęs įvairius veikalus ir pildęs teatro kasą, drąsiai eksperimentavo. Jis puikiai jautė ir mokėjo parodyti sąmojį, kūrybiškai dirbo su spektaklių scenografija, buvo kupinas idėjų, tačiau, deja, dėl didžiulio krūvio atšaldavo. Jis puikiai jautė aktorius, tačiau laikėsi amplua sistemos, iš aktorių reikalavo temperamento. Gerbė dramaturgo sumanymą, nemėgo tragedijos, masinių scenų. Įdomu tai, kad, į teatrą atėjus A.Olekai-Žilinskui, B.Dauguviečio tempai sumažėjo, o režisūros kokybė pagerėjo. Ir, matyt, dėl A.Olekos-Žilinsko įtakos jis kvietė į teatrą dailininkus ir kompozitorius.

Nepagrįstas priešiškumas

A.Oleka-Žilinskas didžiavosi, kad priklauso rusų teatrinei mokyklai, o JAV buvo priskiriamas prie Stanislavskio sistemos pedagogų. Rusų teatro režisieriaus, pedagogo, teatro teoretiko Konstantino Stanislavskio (1863–1938) vardas tikriausiai daug kam siejasi su šūkiu "Netikiu!" Būtent jis sukūrė sceninės kūrybos, aktoriaus meistriškumo teoriją ir metodologiją, žinomą kaip Stanislavskio sistema. Tačiau kaip tik rusiškoji A.Olekos-Žilinsko patirtis, bendradarbiavimas su rusų artistais labai nepatiko kritikams. O keista! Juk darbinės patirties Rusijoje – pradžioje imperinėje, o vėliau ir bolševikinėje – turėjo daugelis Lietuvos teatralų, neišskiriant nė paties K.Petrausko, K.Glinskio ar B.Dauguviečio!

Regis, A.Oleka-Žilinskas buvo per modernus Valstybės teatrui, kuris pirmajame veiklos dešimtmetyje buvo kritikuojamas už tiesmuką tautiškumą, nemokėjimą panaudoti istorijos, o antrajame buvo norima ne tokio sudėtingo požiūrio į senovę, kažkokių specifinių lietuviškų charakterių, ką režisierius, matyt, turėjo suprasti ir pateikti intuityviai. O juk ketvirtajame XX a. dešimtmetyje visoje Europoje, ne tik Lietuvoje, tautiškumo suvokimas darėsi vis pavojingesnis.

A.Olekos-Žilinsko veikla Valstybės teatre sutapo su spaudoje išryškėjusia politine ideologija, opozicija prieš iš Rusijos atvykusius menininkus: aktorių ir režisierių M.Čechovą, baletmeisterį Nikolajų Zverevą, baleto šokėjus Anatolijų Obuchovą ir Verą Nemčinovą. Tarsi jie, išvykę iš Rusijos ir vėliau karjerą Vakaruose tęsę artistai, tai būtų darę iš gero gyvenimo.

Kritikams kliuvo ir pats A.Oleka-Žilinskas, iš Rusijos emigravęs 1929 m. Jo darbai buvo nuolat kaltinami lietuviškumo stoka, ypač tuo pasižymėjo J.Keliuotis ir žurnalas "Romuva". Be to, spektaklių recenzijas tuo metu dažniausiai rašė žurnalistai, veikiami savo laikraščių politinės pakraipos, tad dažniausiai būdavo atpasakojamas veikalo turinys, aiškiai buvo jaučiamos simpatijos ir antipatijos. Tuo tarpu B.Sruoga analizuodavo visumą – tiek pačios pjesės esmę, tiek pastatymo koncepciją, aktorių vaidybą, scenografiją ir muziką.

A.Olekai-Žilinskui išvykus iš Lietuvos, B.Sruoga apmaudžiai rašė: "Tučtuojau visi balsai apie tautinio teatro reikalingumą nutilo, niekas tokių dalykų nebeprisimenąs, tarytum mums tautinis teatras su Žilinsko išvykimu būtų pasidaręs visiškai nebereikalingas."

Pats A.Oleka-Žilinskas žmonai V.Solovjovai 1934 m. rašė: "Atrodo, jog aš padariau viską, kad galėčiau būti naudingas savo tėvynei. Iškenčiau visus smūgius, dėl reikalo esmės sugadinau asmeninius santykius, iš viršaus gavau palaiminimą vardan reikalo netausoti savęs ir t.t., ir t.t. Aš nepadariau nei vienos meninės klaidos, kuri būtų pakenkusi lietuvių teatrui. Visos taip vadinamos klaidos buvo iš anksto numatytos, kaip smūgiai man."

Toli nuo Lietuvos

1935 m. Paryžiuje A.Oleka-Žilinskas prisidėjo prie Michailo Čechovo (turėjusio anksčiau išvykti dėl intensyvėjančio šovinizmo) trupės. Ji gan greit iširo, M.Čechovui gavus pasiūlymą kurti savo teatrą Didžiojoje Britanijoje, tad 1935 m. A.Oleka-Žilinskas ir jo žmona V.Solovjova išvažiavo į JAV, Niujorką, kur dėstė vaidybą įvairiose trupėse, režisavo. Toje pasaulio pusėje ir anglakalbėje literatūroje režisierius liko A.Jilinsky. Būtent šiuo vardu jis aprašomas JAV vaidybos istorijos knygose, memuaruose, recenzijose, nurodomas kaip vienas iš K.Stanislavskio mokinių, dėsčiusių vaidybą JAV.

Jungtinėse Valstijose A.Oleka-Žilinskas vadovavo ką tik įsteigtam "The New York Troupe" teatrui, o V.Solovjova čia dėstė. Tuo metu JAV buvo palankus laikas rusų emigrantams ir K.Stanislavskio teatrinei sistemai. 1940-aisiais Olekos įsteigė privačią mokyklą "The Actors‘ Workshop", tačiau puikiai veikusios mokyklos darbą nutraukė karas, tad sutuoktiniams teko dirbti degtukų fabrike. Po karo Olekos vėl steigė vaidybos studiją, dirbo valstybinėje "American Theatre Wing" vaidybos mokykloje.

Pagaliau įvertintas

JAV dramaturgas ir scenaristas, A.Olekos-Žilinsko mokinys Albertas Hortonas Foote (1916–2009), geriausiai žinomas kaip filmo "Nežudyk strazdo giesmininko" (1962) scenarijaus autorius, knygoje "Genesis of an American Playwright" (2004) A.Oleką-Žilinską mini kaip Andrių Julinsky, "vieną iš rusų, pas kuriuos pradėjo mokytis".

Jo prisiminimai kupini simpatijos mokytojui: "Tuo metu nežinojau, kad čia man prasidėjo pirmos dramaturgijos pamokos. Šie mokytojai, visi Stanislavskio mokiniai, mokė mane, kaip aktorių, gerbti dramaturgiją ir kiekvienoje pjesėje ieškoti jos linijos, akcentų ir veiksmų.

Kitoje savo knygoje "Beginnings. A Memoir" (2010) jis prisimena: "Jilinsky buvo įkvėptas mokytojas. Aukštas, energingas, gražus vyras su skambiu balsu, kurį aš vis dar girdžiu reikalaujantį, įkvepiantį savo mokinius giliau suvokti teatrą ir teatrines pratybas, daugiau, negu leido jų nepakankamas, įprastas amerikietiškas mokymas."

Tokiu pačiu Jilinsky vardu greta M.Čechovo ir V.Solovjovos jis minimas Melo Gordono knygoje "Stanislavsky in America – An Acotr‘s Workbook" (2010). Jo gyvenimas ir veikla gana plačiai pristatoma skyriuje "Mokytojai – rusų emigrantai": santuoka su V.Solovjova, grįžimas į gimtąją Lietuvą, vaidyba Paryžiaus "Chauve Souris" trupėje ir prisijungimas prie V.Kačalovo Prahos grupės 1922 m., grįžimas į Maskvą ir prisijungimas prie M.Čechovo Antrojo MAT teatro, vaidyba ir dėstymas.

Kauno laikotarpiui skirtos tik kelios eilutės, nurodoma, kad jis buvo Valstybės teatro direktorius, teatre vaidino ir V.Solovjova, buvo pakviestas M.Čechovas. Daugiausia dėmesio knygoje skiriama A.Olekos-Žilinsko veiklai JAV, gana detaliai aprašant, kaip puikiai jie buvo įvertinti Bostono ir Niujorko spaudoje, siūlymą filmuotis Holivude, A.Olekos-Žilinsko nesėkmingą vadovavimą Niujorko aktorių trupei, jo ir V.Solovjovos dėstymą Tamaros Daykarhanovos mokykloje 1935–1940 m. ir vėliau, operos klasėje "The American Theatre Wing".

Mokinių jis prisimenamas kaip ypač mandagus ir kantrus pedagogas. Šioje knygoje nurodyti A.Olekos-Žilinsko vaidybos pratimai, pateikiant šaltinius – jo paties parašytą "The Joy of Acting" ("Vaidybos džiaugsmas"), interviu su JAV režisiere ir prodiusere Mary Hunter Wolf bei jos "Reminiscences of Andrius Jilinsky and His Teaching" (knygoje "Wandering Stars", 1992), anksčiau minėto Hortono Foote "Beginnings. A Memoirs" (2001), interviu su V.Solovjova, Robertu Ellermannu, H.Foote ir Margarete Knicely.

Kultūrinis palikimas

Tikriausiai nenuostabu, kad, 1971 m. birželį minint Valstybės dramos 50-metį, JAV lietuvių žurnalas "Lietuvių dienos" tai progai specialiai išleistame numeryje rašė: "Žinoma, apie kiekvieną šių mūsų teatro tėvų, patėvių ir auklėtojų jų šalininkai ar mokiniai gali turėti ir skirtingų nuomonių, bet, rodos, visuotinai sutariama, kad lietuviškasis dramos teatras spalvingiausiai pražydo tik režisieriaus A.Olekos-Žilinsko rankose. Buvęs pats pasaulinio vardo teatro meno teoretiko ir talentingo aktoriaus K.Stanislavskio mokinys, A.Oleka-Žilinskas įdiegė ir mūsų teatro jaunesniesiems ir net vyresniesiems aktoriams gilų kūrybinio proceso supratimą, vadinamą psichologinio realizmo sistemą, tobulesnę vaidybos techniką, ištrynė jų seną pažiūrą į dideles ir mažas roles, suglaudė aktorių kolektyvą į pakilios kūrybinės nuotaikos apsemtą ansamblį, kuriame kiekvienas jautė atsakomybę ne tik už save ir savo vaidmenį, bet ir už viso spektaklio gyvosios dvasios įkūnijimą. Nuo A.Olekos-Žilinsko dienų teatro scena virto šventove, kurioje vyksta kone religinė apeiga, per kurią pereiti su kepure būtų nusidėjimas, o iš aktorių buvo reikalaujama kone vienuolio gyvenimo būdo ir elgesio."

Laikotarpis A.Olekai-Žilinskui išvykus buvo įvardyntas kaip "požilinskinis". Nors kilo daug žadantys režisieriai R.Juknevičius, A.Jakševičius, aktorius ir režisierius I.Tvirbutas, tai buvo scenos meno atoslūgio laikas. Europoje brendo tai, kas nežadėjo nieko gero nei teatrui, nei visai žmonijai.

A.Olekos-Žilinsko JAV rengtą knyga pabaigė jo mokinė Helen Casey Bragdon. Šiandien "Vaidybos džiaugsmas" vertinamas kaip jo vaidybos sistema. Lietuviškai šį veikalą galime skaityti verstą iš rankraščio ir publikuotą kartu su laiškais teatralams (1995), taip pat ir angliškai, JAV 1952 ir 1989 m. išleistą Andrius Jilinsky "The Joy of Acting: A Primer for Actors".



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių