Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatytas naujausias Artūro Areimos darbas "Kartu". Spektaklio inscenizacija kurta paties režisieriaus kartu su Laura Udriene pagal Serhijaus Žadano romaną "Depeche Mode". Vaidinimas palieka keisto spektaklio įspūdį. Keisto tiek teigiama, tiek neigiama prasme, bet daugiausia paskutiniąja.

Atsikratyti ar prisiminti?

Kažkodėl į šį spektaklį nesinori žiūrėti itin rimtai. Keli sau klausimą – kodėl? Atmintyje dar sykį pagreitintai persukus spektaklio veiksmą, galima būtų įvardyti priežastis: pernelyg didelis žaidybiškumas, chaotiškumas, fragmentiškumas, tad atrodo, kad pažvelgti į viską giliau nesiekia ir patys spektaklio kūrėjai.

Spektaklis – it sovietinių daiktų ir idėjų pripildytas daugiabučio rūsys, tvarkomas atėjus pavasariui. Įsivaizduokime, kaip būtų daroma tvarka tokiame rūsyje. Kiekvienas paimtas daiktas sukeltų tam tikrų emocijų, minčių, nori nenori tave nukeltų į praėjusį laiką, verstų prisiminti tiek gerus, tiek blogus išgyvenimus.

Kalbant apie sovietmetį, greičiausiai tie prisiminimai būtų ne patys maloniausi, tad tokius jausmus keliantys daiktai būtų drąsiai dedami į šiukšlių maišus – atsilaisvintų vieta naujiems daiktams ir šių laikų dvasiai.

Panašaus efekto siekiama ir spektaklyje, tik gal ne visai tiesiogiai, nors galimas ir toks variantas (turbūt daugelio namuose rastume ne vieną sovietmečiu įsigytą, nudėvėtą, bet niekaip neišmetamą daiktą). Čia žvilgsnis kreipiamas į mūsų mąstysenoje paliktus sovietmečio režimo pėdsakus – it nebereikalingas šiukšles.

Pats režisierius apie premjerą kalbėjo kaip apie kvietimą kartu atsikratyti sovietinių šešėlių. "Man smagu prisiminti nerūpestingus devintojo dešimtmečio laikus, kai galėjau daryti kvailystes", – sakė jis. Gal todėl "Kartu" labiau panėšėja į prisiminimų fragmentų rinkinį, o ne vientisą spektaklį. O tikslas "atsikratykime kartu" virsta "prisiminkime kartu". Tarsi būtų tik pradinis rūsio tvarkymo etapas – lydimi atsiminimų apžiūrėtume daiktus.

O kas toliau? Kaip žiūrovams atsikratyti šio balasto? Juk ne visiems taip paprasta tai padaryti – paimti ir išmesti, užmiršti. Kaip jiems suprasti, kad visa tai jau nebereikalinga? Ir ar pačiam režisieriui pasiseka tai padaryti?

Ėjimas prieš bangas

Spektaklyje, kaip ir S.Žadano romane, vaizduojama istorija, kaip trys jauni draugai ieško dingusio ketvirtojo draugo Sašos, norėdami jam pranešti apie patėvio žūtį. Jie susiduria su daugeliu kliūčių, psichologiniu ir fiziniu smurtu, nuolatiniu milicijos priekabiavimu, kitų veikėjų grasinimais. Nuo to vaikinai bando atsiriboti vartodami alkoholį, vėliau – ir LSD.

Trys draugai – trys puikūs aktoriai: Šuva – Saulius Čiučelis, Žadanas – Vainius Sodeika, Vasia – Tomas Rinkūnas. Visi skirtingi, bet sudarantys vieningą gaują. Šuva primena A.Areimos "Vyšnių sode" S.Čiučelio suvaidintą ne visai sveiką Trofimovą. Šuva taip pat elgiasi lyg būtų deformuotas tiek išoriškai, tiek viduje.

V.Sodeikos Žadanas – švaresnės sielos, fiziškai aktyvus, maištaujantis jaunuolis, norintis siekti užsibrėžtų tikslų, kažko daugiau nei kiti draugai. T.Rinkūnui sekasi vaidinti chuliganiškus personažus. Jo Vasia atkaklus, kovojantis už būvį, su visokio plauko "pyderastais".

O pastarųjų spektaklyje nemažai tiesiogine to žodžio prasme. Juos puikiai sekėsi įkūnyti VDU vaidybos studentams. Žodis "pyderastai" spektaklyje nuskamba daugybę kartų, ne vieną sykį apnuoginami aktorių kūnai, ypač dažnai jiems nusimaunant kelnes. Rodomi ir besibučiuojantys, besiglamonėjantys vaikinai, o ir milicijos pareigūnai, dar stipriau susijaudinantys mušdami bananais ir spardydami pagrindinius tris herojus.

Perkeltine prasme tai kelia pasibjaurėjimą sovietmečio ideologija, brukama per visus galus. Moteriškų veikėjų spektaklyje apskritai itin mažai, jos labiau epizodinės. Sceną valdo visokio vyriškumo tipo vyrai.

Žaidimas kontrastais

Akcentuojamas ir dar vienas kūniškas elementas – seilės, trykštančios iš aktorių burnų jiems kalbant ir šaukiant. Geriausiai tai sekasi daryti Dėdei Robertui (Gintautas Bejeris), atėjusiam pas trijulę, kad šie surastų Sašą ir jam praneštų apie patėvio žūtį. Jam kalbant seilės trykšta visur aplink, o labiausiai ant arčiausiai jo stovinčio S.Čiučelio Šuvos veido.

Dar vienas personažas, kurio neįmanoma nepaminėti, – amerikietis kunigas (Tomas Erbrėderis), pasirodantis pačioje spektaklio pradžioje ir sukuriantis tokią laisvumo atmosferą, kontrastuojančią su vėliau kuriamomis itin niūriomis sovietinėmis nuotaikomis.

Šie ir kiti nepaminėti aktoriai vaidina gerai, jiems pavyksta sukurti daug juokingų triukų. Jie tai susitapatina su savo veikėjais, tai atsiriboja, būna savimi ar tiesiog scenoje dūksta. Žaidimo efektas vaidinant tampa pats efektyviausias, todėl veikėjų gilesni vidiniai klodai tik užčiuopiami ir lieka iki galo neatskleisti.

Kūrybos sandėlio revizija

Spektaklyje-sandėliuke galima rasti ir kitų daiktų-nuorodų, atkeliavusių iš paties režisieriaus ir kitų lietuvių teatro kūrėjų darbų.

Ne vieną asociaciją kelia net tik aktorių vaidyba, bet ir spektaklio sceninė erdvė. Žiūrovai susodinami ne Didžiosios scenos salėje, o pačioje scenoje. Šis mažos erdvės efektas jau anksčiau taikytas režisieriaus spektaklyje "Julijus Cezaris", taip pat ne viename Oskaro Koršunovo spektaklyje. Tačiau "Kartu" atveju tai lieka ne visai efektyvu, tiesiog sumažinama erdvė ir tiek, bet kažkoks ypatingas poveikis – glaudesnis kontaktas su publika – tarsi ir negimsta. Kyla klausimas, ar kas pasikeistų, jei aktoriai ir publika būtų įprastose vietose?

Scenoje regimi daiktai primena A.Areimos "Intymumą". Čia stovi labai panašūs sovietmečio baldai: sofa, foteliai, lova, šaldytuvas, stalas su kėdėmis ir kt. Scenografija iliustruoja veiksmo vietą, tačiau išnaudojamas besisukantis scenos grindyse esantis ratas virsta ir tiesiogine veiksmo vieta, ir papildomas reikšmes kuriančia paraleline erdve.

Pats įspūdingiausias spektaklio vizualinis elementas – Rimo Sakalausko kurtos vaizdo projekcijos. Dideliame ekrane matomi jau posovietinės erdvės vaizdai, tiksliau, dabartiniame Kaune nufilmuoti interjerų, eksterjerų, traukinių ir kitų objektų fragmentai, papildyti kompiuteriniais efektais. Įsimintiniausias video- – sovietinio režimo didžiųjų personų biustai, kurių geležinės burnos prasiveria ir pasipila raudonų skysčių srovės.

Teigiamo įvertinimo nusipelno Gintaro Sodeikos muzika, taip pat papildanti veiksmą. Šis audiovizualinis spektaklio sluoksnis tampa labiausiai paveikus, nors dažnai ir pernelyg iliustratyvus.
"Kartu" labiausiai turėtų patikti jauniems žmonėms – jame kalbama apie jaunimą, apie jam suprantamus, aktualius juokelius. Tai liudija ir jaunesnių žiūrovų reakcijos. Atrodo, kad šis spektaklis tiesiog natūraliai gimė režisieriaus kūrybinių ieškojimų kelyje, nes generalinę tvarką juk reikia kartkartėmis atlikti – atsikratyti ne tik sovietinių, bet ir visų kitų nebereikalingų šešėlių ir pradėti kažką naujo, šviežio.

Kas? Spektaklio "Kartu" premjera.
Kur? NNKDT.
Kada? Gegužės 11 d. 19 val., gegužės 13 d. 18 val.