Tyla – kaip meno ir meditacijos jungtis

Ne kasdien į parodos atidarymą užsukę lankytojai vietoj proginės taurės vyno susėda ant kėdžių, užmerkia akis ir 20 minučių panyra į save. Tačiau būtent taip nutiko prieš porą savaičių įvykusiame renginyje "Tyla", inicijuotame menininko Daliaus Jonaičio, Tylos meditacijos mokytojo Karolio Dovydo ir jų komandos.

Sulaukus gausybės gerų atsiliepimų iš žmonių, meditatyvios parodos rengėjai nesnaudžia ir jau gruodžio 11 d. kviečia į bohemiškose "Drobės" fabriko patalpose vyksiantį sąmoningų žmonių vakarėlį. Koks jausmas šokiui pakviesti tylą, kur ieškoti tikrosios laimės ir kaip prisikviesti kūrybines mūzas – pokalbis su D.Jonaičiu (D.J.) ir K.Dovydu (K.D.).

– Kokiomis aplinkybėmis susipažinote ir pirmajame renginyje sujungėte meną ir meditaciją?

D.J: Karolį pirmą kartą pamačiau per vienus dvasinius mokymus Palangoje. Karolis kažkada internete įkėlė tylos praktiką, kurią pabandęs namuose nusprendžiau išbandyti jo vedamą meditaciją gyvai.

K.D.: Tą kartą Dalius atėjo į praktiką ir netrukus buvo išsiųstas į tylos retritą, kitaip vadinamą tylos stovyklą. Savirealizacijos "Givin" mokykloje, kurios komandos narys esu jau daugiau nei dvejus metus, visai neseniai atsirado tradicija, kad žmonės po retritų gauna užduotį pratęsti savo individualias patirtis kažkokia forma jomis pasidalijant su kitais. Vaizdžiai galima pasakyti, kad retrito metu tarsi vyksta įkvėpimas, o po jo iškvėpimas – sukauptos energijos realizavimas. Kadangi Dalius yra menininkas, į Latviją važiavusi mūsų lietuvių grupė nusprendė grįžus į Kauną kartu suorganizuoti viešą renginį, kurio programoje būtų tapybos paroda ir tylos meditacija. Vakarą pavadinome pagal meditacijos praktiką – "Tyla". Tokioje meditacijoje mokomasi valdyti savo dėmesį, besąlygiškai priimti gyvenimą ir juo džiaugtis.

Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus.

D.J.: Buvo malonu surengti darbų parodą tokiu netradiciniu formatu. Man labai artima idėja padėti žmogui pajausti džiaugsmą – to paties siekiu ir savo kūriniais.

– Ar šiandien sparčiai populiarėjantis meditavimas – greitkelis į laimę? Ko ieško praktikuojantys?

K.D.: Kai manęs klausia, kaip gyventi laimingai, aš visada sakau, kad greičiausias būdas – padaryti laimingus kitus žmones, tada sėkmė atsigręš ir į tave patį. Kai leidžiamės į sielos gelmes, į ramybę, galime pajausti tikrąjį džiaugsmą, kuris pranoksta net įsimylėjimo jausmą. Meditacija skirta praplėsti sąmonę, kad greičiau susivoktume, atgautume jėgas, tačiau tik medituoti ir netaikyti principų kasdieniame gyvenime – kaip paukščiui plasnoti vienu sparnu.

D.J.: Pirmą kartą teko medituoti dar 2005 m. Buvau labai atsargus, nuolat kvestionavau, ar esu gerame kelyje, todėl žingsniavau labai lėtai. Save mačiau kaip ieškotoją. Ko ieškojau? Džiaugsmo ir savirealizacijos. Dirbau projektų vadovu verslo ir vadybos srityje, vėliau Londone organizavau renginius, sukausi automobilių nuomos srityje. Tačiau vistiek, kad ir ko griebčiausi, nesijaučiau laimingas, o vietoj džiaugsmo viduje stūksojo didžiulis barjeras tarp verslo ir meno suderinamumo. Kad pasirinkčiau tapybą, tiesiog turėjau išdrįsti ir savimi patikėti. Visuomenė diktuoja tam tikrą tempą, normas ir tik mene aš galiu jausti laisvę. Laisve, kurią patiriu kurdamas, man norisi pasidalyti ir su kitais.

– Karoli, koks buvo atspirties taškas, kad jau daugiau nei dešimtmetį dvasingumas tapo prioritetu tavo gyvenime?

K.D.: Manau man didelę įtaką padarė, kad, dar būdamas penkiolikos, stebėjau tėtį, kuris nuo sėkmingai vystomo verslo radikaliai pasuko į religiją. Tiesą sakant, šeimoje buvau vienintelis, kuris palaikė jį šiame naujame kelyje, kadangi pats jaučiau gilų susidomėjimą mantromis, meditacija. Vėliau išvažiavau studijuoti, man pačiam atsivėrė verslo galimybės. Per daugiau nei dešimt metų esu dalyvavęs tiek seminarų, stovyklų, penkis kartus lankęsis Indijos šventyklose... Nors gyvenau pagal perskaitytų knygų rekomendacijas, bet pradėjo streikuoti sveikata, nemačiau gyvenimo prasmės ir nejutau laimės. Iš šiandienos perspektyvos galiu pasakyti, kad buvau didelis egoistas, galvojau, kad viską žinau. Tik prieš keletą metų prasidėjo ne dvasinis turizmas, o tikras darbas su savimi. Dėl tylos meditacijos praktikų pašalinau daugelį įtampų iš kūno, pradėjau sveikti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, atverčiau naują gyvenimo knygos puslapį. Šiandienai esu pasiruošęs burti sąmoningą ir šviesią bendruomenę Lietuvoje. Kai bendraminčiai kažką praktikuoja kartu, tai yra didžiulė jėga.

– Ar tikite, kad menininkai energiškai įkrauna savo kūrinius?

K.D.: Būtent menininkai yra žmonės, kurie veikia dabarties akimirką. Jie kūrybinio proceso metu praleidžia daug šviesos, taip gimsta įtaigūs kūriniai. Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus. Toks gyvenimo dėsnis – viskas, ką mes darome, kokių veiksmų imamės, sugrįžta mums patiems dešimt kartų stipriau.

D.J.: Žmonės yra pastebėję, kad mano paveikslai skleidžia ramybę. Pamenu, mano draugų šeimoje gimus dukrai padovanojau savo darbą. Tėvai pastebėjo, kad šalia mano paveikslo ji tampa ramesnė ir nustoja verkti. Jiems vis dar sunku suprasti, kaip tai nutinka. Manau, žmonės, kurie sau leidžia ramiai patyrinėti meną, pajausti, jie apčiuopia daug daugiau negu tie, kurių vertinimas ateina iš proto: koks čia stilius, idėja, vertė ir kt.

– Daliau, gal jau esi atradęs burtažodį kūrybinėms mūzoms prisikviesti?

D.J.: Mano atveju intuityvus vidinis balsas šnabžda: "Padaryk kažką šiandien, kodėl nenutapius paveikslo?" Šis balsas tarsi ragina imtis ir kažką sukurti, tačiau jis dažnai lieka ignoruojamas. Mūzos – tai tik trumpalaikiai blyksniai, labai pavojinga pasitikėti jomis, nes gali neaplankyti mėnesiais, metais... O gyvenimas vyksta kasdien. Iš patirties dalijuosi – ilgai ieškojau viską gydančios piliulės: nuvažiuosiu į vieną kitą renginį, seminarą, stovyklą, išmoksiu ir pasikeisiu, būsiu lydimas sėkmės, laimingas. Tačiau toks džiaugsmas ir pasiekimai yra trumpalaikiai. Jau po savaitės viskas grįždavo į įprastas vėžes, o kartais būdavo ir dar blogiau. Kasdienis mažų kryptingų darbų darymas ir yra tas tikrasis kelias, kuriuo eini.

– Disciplina – bendras vardiklis tarp meditacijos ir meno?

D.J.: Dėl to aš važiavau į retritą. Nežinojau, kas ten manęs laukia, bet galvojau, jeigu bus daug tylos, reiškia bus ir disciplina. Ji ne tik išorinė, bet vidinė – atsakomybės prisiėmimas.

K.D.: Man irgi vidiniai pokyčiai diktuoja atsakomybės jausmą. Kai pradedi labiau busti, pradedi matyti, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą pasaulį. Kai ateina laikas vidinės sielos brandai, tiesiog nebepavyksta kitaip gyventi. Nereikia laukti, kol gyvenimas užspaus į kampą, o imtis iniciatyvos pačiam – čia ir dabar.

– Sunku įsivaizduoti, kaip atrodys medituojančių žmonių vakarėlis, kurio pagrindinis elementas – tyla?

K.D.: Nereikėtų klaidingai įsivaizduoti, kad susirinksime ir giedosime mantras arba atsiklaupę tyloje medituosime. Gruodžio 11-osios vakarą bus daug garsaus juoko, šokių, veganiško maisto. Mes su komanda kviečiame visus tiesiog būti savimi, bendrauti, susipažinti, atsipalaiduoti. Įsitikinsite patys, kad tyla ir vakarėlis suderinama, nes ši tyla neakustinė, ją nešiojamės savyje. Beje, šį kartą Dalius atsiskleis ne tik kaip tapytojas, o kaip muzikos didžėjus! Štai kaip meditacija mus įkvepia atskleisti ir atrasti įvairiapusius talentus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių