Tarpukario Kaunas anuomečio JAV konsulo akimis: apie diplomatų vakarėlius ir ašaras

Šaltas dušas

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas ir paskelbtas Vilniuje, tačiau istorinės pervartos lėmė, kad besikuriančios valstybės institucijos pačioje 1919 m. sausio pradžioje persikėlė į Kauną, kuris dviem dešimimečiams tapo laikinąja sostine. Kaune veikė pagrindinės valstybės institucijos ir, žinoma, Lietuvos užsienio reikalų ministerija, mezgusi ryšius su užsienio valstybėmis, kurios pamažu pradėjo siųsti į Kauną savo misijas, steigti konsulatus ir pasiuntinybes.

Tarp mūsų kalbant, diplomatiniame pasaulyje niekas netiki, kad Lietuva ilgai išsilaikys, artimiausiu laiku grius ši jauna valstybė kaip kortų namelis.

Neseniai Istorinės Prezidentūros teatralizuotame renginyje aktorius Rokas Bertulis, įsijautęs į 1926–1928 m. JAV konsulu Kaune dirbusio R.W.Heingartnerio vaidmenį, nuo pat savo monologo pradžios perliejo renginio žiūrovus šaltu dušu, pavadinęs 1926-ųjų Kauną šiknos skyle. Tačiau po poros metų tas pats konsulas graudenosi palikdamas Lietuvos laikinąją sostinę. Kodėl? Visa tai išryškės netikėtame aktoriaus, įkūnijusio konsulą, monologe, kurį išmaniai pagal paties R.W.Heingartnerio dienoraščius (juos spaudai parengė Alfredas Erichas Sennas) "Lithuania in the 1920s: A Diplomat's Diary" parengė Istorinės Prezidentūros Kaune vadovė istorikė Renata Mikalajūnaitė. Priminsime, kad JAV konsulas Kaune pradėjo dirbti 1926 m. rugpjūtį, kai dar prezidentavo Kazys Grinius. Tad kaipgi tada ir vėliau atrodė Lietuvos laikinoji sostinė, prezidentūra ir jos šeimininkai anuomečio JAV konsulo akimis?

Konsulo pranašystės

R.Mikalajūnaitės parengtas tekstas veikė jo klausytojus šalto ir karšto dušo principu, tai sudarė galimybę monologo klausytojams blaiviau, neidealizuojant praeities, pažvelgti į ankstyvąjį tarpukarį, Kauno virsmą laikinąja sostine, jos vadovus.

Sulig pirmaisiais R.W.Heingartnerio prisiminimais apie 1926 m. Kauną, iškyla didelės buitinės problemos, su kuriomis susiduria užsienio valstybių atstovai. "Žinot, tarp mūsų, diplomatų, kalbant, yra trys visiškos šiknos skylės: Angora, Tirana ir Kaunas. Tai va, man teko viena iš tų skylių. Įsivaizduojat – iš Vienos į Kauną! Iš Europos kultūros sostinės tiesiu taikymu į laikinos valstybės laikiną sostinę. Tarp mūsų kalbant, diplomatiniame pasaulyje niekas netiki, kad Lietuva ilgai išsilaikys, artimiausiu laiku grius ši jauna valstybė kaip kortų namelis", – pranašavo į konsulo vaidmenį įsijautęs R.Bertulis.

Diplomatinio korpuso Kaune Naujųjų metų sutikimas. XX a. ketvirtasis  dešimtmetis. M.Smečechausko nuotr.

R.W.Heingartneris dirbti į Kauną atvyko 1926 m. rudens pradžioje, žmoną ir dukrą palikęs Vienoje, nes nerizikavo jų vežtis į nežinią. "Ir gerai padariau, – pripažįsta knygoje konsulas. – Oras bjaurus, lyja, tamsu, visur purvina, žmonės ir gatvės nešvarios, miestas nykus, butas Gedimino gatvėje nejaukus ir šaltas, vanduo iš čiaupo negeriamas. Net dantų neįmanoma juo valyti."

Apie Kauno žydus

Pasak konsulo, kauniečiai europiečiai atrodo tik išorėje, o iš tiesų – slavai ir azijiečiai. Jam teko girdėti, kad latviai ir estai yra labiau išlaikę savo nacionalinę tapatybę, o lietuviai perėmė slaviškus papročius.

R.W.Heingartnerį labai nustebino susidūrimas Kaune su nuskurusiais, viskam abejingais žydų tautybės žmonėmis, kuriems negalioja taisyklė "laikas – pinigai". "Konsulatas nusamdė žydą darbininką smulkiems mūsų buto remonto darbams, tai jis kas antrą dieną nedirba, nes, matai, turi švęsti kažkokias religines šventes. Mieste parduotuvės irgi dažnai uždarytos, nes dauguma jų priklauso žydams. Vien šį mėnesį buvo septyniolika nedarbo dienų – sekmadienių ir žydiškų religinių švenčių", – konstatavo konsulas savo prisiminimuose.

Laikinosios sostinės nešvara

Tačiau labiausiai jį vargino visur tvyranti nešvara. "Dėl mano jautrios būklės – turiu chronišką sinusitą – teko jau pirmosiomis darbo dienomis apsilankyti pas gydytoją. Tai, ką aš ten išvydau, pašiurpino: baisi nešvara priimamajame, tokie pat nešvarūs ir instrumentai. Apsisukau ir išėjau. Teko griebtis kokaino. Bet ir tas tik trumpam palengvindavo kvėpavimą. Tada pradėjau reguliariai važinėti į Kionigsbergą, pas tenykštį vokiečių gydytoją – bent jau galėjau būti ramus, kad neužkrės mane kokia nešvaros liga.

Vietinės damos nesimpatiškos – nei figūros, nei drabužių, nors pastaruosius kai kurios ponios akivaizdžiai atsisiuntusios iš Paryžiaus.

O pas kirpėją Kaune einu su savo žirklėmis ir skutimosi peiliuku. Panašu, kad tokiose įstaigose dar negirdėję apie įrankių dezinfekciją. Tiesa, už plaukų kirpimą ima nemažai – 3 litus, o tai yra Niujorko kaina, t. y. 40 amerikietiškų centų! O kai turguje pamačiau, kaip ikrų pardavėjas aplaižo peilį – apetitas dingo visai dienai! Dar daug laiko praeis, kol Lietuva susilygins savo kultūra su kitomis Europos šalimis."

Vizitas prezidentūroje

1926 m. spalio 15-ąją JAV konsulas su kolega buvo pakviesti į prezidentūros rūmus arbatos. Savo prisiminimuose R.W.Heingartneris rašo, kad prezidentūra įsikūrusi gražiuose buvusios Kauno gubernatūros rūmuose. Prie jų durų konsulą su kolega pasitiko sargyba su vokiškais plieniniais šalmais ir prie šautuvų pritvirtintais durtuvais, tačiau viduje jokių sutikimo ceremonijų nebuvo.

"Mus pasitiko tarnas, kuris paėmė mūsų apsiaustus ir skrybėles. Užlipę į antrą aukštą, perėjome per didelę salę, kuri, matyt, skirta ceremonijoms ir priėmimams. Šalia esančiame mažesniame kambaryje mums patiekė arbatą. Tame kambaryje veikė radijas. Kai išgėrėme arbatą, į kambarį įžengė prezidentas Kazys Grinius. Jis prisėdo šalia ir tada kokį pusvalandį šnekučiavomės apie mano aplankytą Pažaislį, Vienos architektūrą ir politinę situaciją Austrijoje. Prezidentas atrodė pavargęs ir liūdnas. Vėliau kolega man paaiškino, kad Rusijoje revoliucijos metu buvo nužudyta jo žmona ir dukra, prezidentas taip ir neatsigavo po tos skaudžios netekties. Su K.Griniumi kalbėjomės vokiškai. Beje, beveik visi šioje šalyje kalba vokiškai. Tikriausiai tai Didžiojo karo palikimas", – kalbėjo į konsulo vaidmenį įsijautęs R.Bertulis.

Diplomatų vakarėliai

Anot konsulo, lietuvių rengiamuose vakarėliuose visuomet daug svečių ir mažai maisto bei gėrimų. Beje, bet kuriame priėmime stalas su ikrais yra pirmiausia apgulamas ir nušluojamas. Politikai visur panašūs – parlamente ir spaudoje pjaunasi, o prie ikrų ir išgertuvių paskelbia paliaubas.

"Aš visgi dažniausiai vaikštau į diplomatinio korpuso rengiamus vakarėlius – ten visada sočiai ikrų ir gėrimų. Ambasadų populiarumas priklauso nuo to, kiek šampano įpilama per priėmimus. Čekoslovakai čia nepralenkiami – putojantis vynas liejasi laisvai! Kartais jau ir mano organizmas bei skrandis neatlaiko tokio krūvio ir tempo. Laukiu nesulaukiu kol manoji Lily atvažiuos iš Vienos – nebus tie vakarėliai tokie nykūs. Vietinės damos nesimpatiškos – nei figūros, nei drabužių, nors pastaruosius kai kurios ponios akivaizdžiai atsisiuntusios iš Paryžiaus", – pastebi konsulas.

Laisvalaikis: Makso Boršteino vadovaujama kapela restorane "Versalis". Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. Autorius – Karolis Baulas. XX a. ketvirtasis dešimtmetis.

R.W.Heingartneris atkreipė dėmesį ir į prastus Kauno restoranų valgius – visi prasmirdę svogūnais! O žiemą daržovių reikia su žiburiu ieškoti. "Ir kaip čia žmonės išlieka sveiki?! Vienas obuolys kainuoja 10 JAV centų!" – stebėjosi konsulas.

Konsulas apie pučą

1926 m. gruodžio 17-ąją R.W.Heingartneris apsirengė rytiniu kostiumu, nes turėjo vykti į prezidento K.Griniaus 60-mečiui skirtą priėmimą prezidentūroje. Tačiau konsulato raštinėje konsulas buvo apstulbintas – jam buvo pranešta apie karinį perversmą Kaune: Seimas paleistas, ministrų kabinetas ir prezidentas areštuoti. Pro konsulato langą konsulas pastebėjo žygiuojantį kareivių būrį su apnuogintais durtuvais ir rankinėmis granatomis prie diržo.

"Skubiai liepiau nuleisti vėliavą, kurią buvome iškėlę prie konsulato prezidento garbei. Aišku, prieš tai pasižiūrėjau, kaip elgiasi kaimynai – Vokietijos pasiuntinybė. Ten vėliava buvo nuleista. Netrukus Kaune buvo paskelbta karinė padėtis, nuo 11 valandos vakaro iki 5 ryto įvesta komendanto valanda – tai tikras peilis diplomatiniam korpusui, kuriam vakarėliai buvo vienintelis būdas išsklaidyti monotoniją", – neslėpė savo nusivylimo konsulas.

Jo nuomone, pučas vyko gan civilizuotai ir tvarkingai, mieste buvo ramu – Lietuva, konsulo nuomone, susitvarkė su komunistais gan sėkmingai, nes jie siautė visoje Europoje.

Geras pasirinkimas

R.W.Heingartnerio nuomone, A.Smetona kaip šalies prezidentas – gan geras pasirinkimas. "Teko su juo bendrauti dar tada, kai jis buvo Lietuvos universiteto profesorius. Šiuo posūkiu vyro karjeroje ponia Sofija Smetonienė nebuvo labai sužavėta. Beje, jai labai patiko mano žmonos Lily, atvykusios į Kauną, draugija. S.Smetonienė ėmė dažnai kviesti Lily arbatos. Kartą jai net prisipažino, kad jos vyras, bijodamas bombų, dirba prezidentūros antrojo aukšto mažame kabinete.

Pirmą kartą į operos spektaklį ėjau labai skeptiškai nusiteikęs – ką gali pasiūlyti mažo miestelio teatras Vienos teatro išlepintam žiūrovui?

Tiesą sakant, aš ir pats pastebėjau, kad prezidentas nesijaučia gerai. Net per naujametį diplomatinio korpuso priėmimą prezidento rūmuose buvo matyti, kad prezidentas pavargęs, o jo visa povyza bylojo apie tai, kad jis yra kilusios situacijos įkaitas, o naujojo kabineto nariai nė iš tolo nepriminė valstybės vyrų. Tik atėjus Velykoms, kai antrąją jų dieną konsulas buvo pakviestas į prezidentūrą arbatos, rado A.Smetoną atsipalaidavusį, gero ūpo ir gerai apsirengusį. Nors buvo žinoma, kad prezidentas dažnai jodinėja, tačiau turėjo įprotį daug rūkyti. Po priėmimo konsulą su žmona namo parvežė prezidento automobilis.

S.Smetonienės favoritė

Savo prisiminimuose konsulas pažymi, kad jo žmona Lily – mėgstamiausia S.Smetonienės užsienietė Kaune. Tai Lily pasakė pati prezidentienė po eilinės jų bridžo partijos. Tad Lily daug laiko praleisdavo S.Smetonienės draugijoje, o ir pati prezidentienė užsukdavo į svečius pas konsulą. Tai iš pradžių labai nepatiko Protokolo skyriui – pirmoji šalies dama, rodydama išskirtini dėmesį vienai diplomatinio korpuso atstovei, pažeidžia prezidento bendravimo su diplomatiniu korpusu protokolą ir gali įžeisti kitų šalių diplomatus.

"Vis dėlto S.Smetonienė nepasidavė – išsireikalavo teisę lankytis ten, kur jai patinka. Kartą ji labai įsiutino Protokolo skyrių vietoj planuoto priėmimo Sovietų Sąjungos ambasadoje pasirinkusi arbatėlę pas mus!" – prisiminė konsulas, kurį įkūnijo aktorius R.Bertulis.

Lily vis dažniau viešėdavo pas kortuoti mėgusią S.Smetonienę. Dažnai iš prezidentienės salono sklisdavo toks skambus juokas, kad prezidentas neapsikentęs nusileisdavo iš savo kabineto ir prisijungdavo prie šios linksmos kompanijos. Konsulo nuomone, centrinė prezidento šeimos figūra buvo S.Smetonienė, nes šalies prezidentas buvo per švelnus eiti tokias pareigas. O ir pati prezidentienė po kelių benediktino taurelių savo vyrą kartais vadindavo svajotoju.

Pagarbiai: taip atrodė užsienio pasiuntinio sutikimas prie prezidentūros. XX a. trečias dešimtmetis.

"Mums su Lile buvo smagu jausti, kad esame viena populiariausių porų diplomatinio korpuso ir vietinės valdžios viršūnėlėse. Net ir diktatorius Voldemaras kelis kartus yra įžūliai reiškęs savo susižavėjimą Lily", – pasakojo konsulas.

Pakeitė nuomonę

Kaunas pamažu ėmė patikti JAV konsulo, puikiai įsirengusio namus iš Vienos atsigabentais baldais, šeimai. Pora vis dažniau eidavo pasivaikščioti į Laisvės alėją, kurioje jau ir namų fasadai gražėjo, ir parduotuvių vitrinos turtėjo. Pasak konsulo, net ir baisi, nesibaigianti lietuviška žiema įgijo romantiškų spalvų – eidavo į Žiemos uostą pasižiūrėti lede įkalintų laivelių. O pavasarį stebėdavo Nemuno vandenis, besiveržiančius pro juos kausčiusį ledą. "Kaunas tada atrodydavo kaip butelis šampano ledo kibire, – vaizdingai rašė R.W.Heingartneris. – Esant reikalui, upei į pagalbą ateidavo ir žmonės – krante visada būdavo paruoštų priemonių ledų sangrūdoms sprogdinti."

Pasak konsulo, šeimai pradėjus bendrauti su vietos menininkais, jie amerikiečiui pasirodė tikri europiečiai, daug labiau nei politikai, nusipelnę nepriklausomybės. Nustebino diplomatą ir Kauno teatras.

"Pirmą kartą į operos spektaklį ėjau labai skeptiškai nusiteikęs – ką gali pasiūlyti mažo miestelio teatras Vienos teatro išlepintam žiūrovui? Juk operai reikia puikaus orkestro ir geriausių balsų! Nieko gero nesitikėjau, bet vos tik užgrojo orkestras ir pasigirdo Minjon (Mignon) arija iš to paties pavadinimo operos, pamiršau viską pasaulyje – buvo taip pat tobula kaip ir Vienoje. Tad teatre pradėjome lankytis dažniau, klausėmės tiesioginių operų transliacijų per radiją. "Toska", "Žydė", naujametė "Traviata", "Aida", "Rigoletas", "Romeo ir Džuljeta" praskaidrindavo mūsų vakarus aukščiausio lygio atlikimu.

Išvažiuodami verkė

Lietuviškos žiemos diplomatui kėlė šiurpą, o vasaromis jis žavėjosi. "Ši šalis vasarą nuostabi – su javų laukais ir pačia žaliausia žole. Nėra gražesnės šalies kaip Lietuva vasara. Pasimiršta visi nepatogumai, akys puotauja tokiu grožiu, o Lily dar bando jį pagauti teptuku ir akvarele. O kaip gera prie namo turėti sodą, sėdėti medžių paunksnėje, tingiai stebėti, kaip mūsų mažoji Gladis stato smėlio pilis. Pasisodinome sode ir daržovių, tiesa, piktžolės auga trigubai greičiau, bet man po kelių valandų darbo ofise, išdavinėjant vizas ir dokumentus, ravėti daržą buvo savotiška atgaiva.

Atvažiuodami mes bijojome nepatogaus gyvenimo, bijojome, kad būsime čia nelaimingi. Bet metai praėjo nepastebimai – jie buvo vieni laimingiausių mūsų metų. Nepaisant visų trūkumų, verkėme, kai reikėjo išvažiuoti. Verkėme ir po dvylikos metų, kai sužinojome, kad nepriklausomos Lietuvos nebeliko", – perteikė R.W.Heingartnerio žodžius jį vaidinęs aktorius R.Bertulis.

Belieka pridurti – pradėjęs augti Kaunas darėsi vis patrauklesne diplomatų rezidavimo vieta, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau nesiskyrė nuo kitų Europos sostinių.