S. Eidrigevičius – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų, garsus ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje meno scenoje. Dailininkas, grafikas, plakato kūrėjas, iliustruotojas ir režisierius. Gimė 1949 m. Lietuvoje, o nuo 1980 m. gyvena ir kuria Lenkijoje.
Parodos pavadinimas „Stasys Eidrigevičius. Hommage à Čiurlionis“ nusako mūsų dienų kūrėjo pagarbą klasikui. Abu menininkai – visiškai skirtingi, visiškai skirtingas jų požiūris į meną, tad kontrastas šioje parodoje – neišvengiamas. Autorių dialogas vyksta ne pasitelkiant ikonografinių motyvų kartojimą ar stilistinę imitaciją, bet per pačią kūrybos prigimtį – bendrą pasaulio suvokimo struktūrą, net jei laikas kalba skirtingomis kalbomis. M. K. Čiurlionis įkvėpimo sėmėsi iš gamtos burtų ir kosminės harmonijos, o S. Eidrigevičius linkęs į groteską, absurdą ir paradoksalų daiktų teatrą, tačiau juos jungia gilesnis ryšys. S. Eidrigevičius ne kopijuoja didįjį meistrą – žvelgia į jį kaip į bendramintį.
Kaip ir pridera teatro žmogui, paroda pasitinka teatru. S. Eidrigevičius leidžia žaisti fantazijai ir užpildo ekspozicijų salę savo veido ir M. K. Čiurlionio darbų fragmentais. Įžūlu? Ne visai – dialogas su meno istorija, kai menininkas sąmoningai kalbasi su praeities kūrėjais, perinterpretuoja jų darbus ar įtraukia juos į savo kūrybą, nėra retas. Pablo Picasso sukūrė seriją pagal Diego Velázquezo „Meninas“. Yasumasa Morimura tiesiogiai persikūnija į garsius paveikslus (pvz., Vincento van Gogho ar Fridos Kahlo darbus), naudoja fotografiją ir performansą, jau klasika tapusius kūrinius pateikdamas šiuolaikiniu stiliumi.
Šis persikūnijimas ypač ryškus ir S. Eidrigevičiaus ekspozicijoje, kur žmogaus figūra tampa centrine ašimi. Autoriaus veidas uždengtas kaukėmis, sudarytomis iš M. K. Čiurlionio paveikslų ar natų fragmentų, liudija ne tiek apie slėpimąsi, kiek apie persikūnijimą ir skirtingų autorių tapatybės sluoksniavimąsi. Kaukę galima interpretuoti kaip tiltą tarp dviejų sąmonių, dviejų epochų ar dviejų meninių kalbų. Čia išryškėja ir teatrinis parodos pobūdis – ekspozicinė struktūra, puslankiu išdėstyti kūriniai veda į sceninę situaciją, kurioje kiekviena figūra tampa savotišku aktoriumi.
Ši teatrinė logika nepamirštama žvelgiant į piešinius ir eskizus. Spontaniški, fragmentiški darbai, kuriuose atpažįstami veidai, linijos ir tekstai, atskleidžia piešinį kaip mąstymo būdą. Paroda pripildyta S. Eidrigevičiaus piešinių – greitų, ekspresyvių, atsirandančių bet kur. Vaizdiniai gali pasirodyti ant teksto, piešimo sąsiuviniuose, ant plastiko paviršiaus ar popieriaus skiautės.
Ekspoziciją papildantys eskizų bloknotai leidžia žvilgtelėti į intymiausią kūrybos proceso dalį. Čia S. Eidrigevičius tampa itin drąsus – jis piešia tiesiai ant M. K. Čiurlionio portretų, žaidžia su jo atvaizdu, ginčijasi ir provokuoja. Tai nėra nepagarba, priešingai – aukščiausia bendravimo forma, kai su autoriumi ir netgi autoritetu kalbamasi kaip su lygiu, be baimės ir distancijos. Net ir tekstiniai intarpai įgauna dviprasmišką pobūdį – jie skamba kasdieniškai, bet kartu atveria egzistencinį klausimą apie santykį su kitu, su savimi, su tradicija ir lygiai taip pat su platesniu meno požiūriu.
S. Eidrigevičius įtraukia meno istorijos fragmentus subtiliai įvesdamas ir Paulio Gauguino vizualinę atmintį. Taip paroda išsiplečia į daugialypę kultūrinę terpę, kurioje veikia ne vienas, o keli istoriniai sluoksniai. Parodoje netiesiogiai tyrinėjama meno istorija, jaučiama P. Gauguino paveikslų interpretacija (piešinys su nuoroda „Kada tu ištekėsi?“ tiesiogiai primena P. Gauguiną). Tačiau, skirtingai nei prancūzų postimpresionisto geografinė egzotika, S. Eidrigevičiaus egzotika ir laisvė yra vidinė, orietuota į vidinį monologą.
Ypatingą vietą parodoje užima gyvūnų motyvai, ypač ožkos ar avino galvos. Greta vieno iš didžiausių ekspozicijos objektų – M. K. Čiurlionio darbas „Ožys“, tarsi dvi priešpriešos, kalbančios apie tą patį, tačiau labai skirtingai. M. K. Čiurlionio kūryboje gyvūnai dažnai veikia kaip mitologiniai ar kosminiai ženklai, kartais susiję su zodiaku, o S. Eidrigevičiaus darbuose jie tampa toteminiais, beveik archetipiniais objektais. Horizontalios jų sekos primena muzikinę partitūrą ir tą pačią pasikartojančią seką, kuri jau buvo matyta ekspozicijos pradžioje. Tai dar vienas būdas perkelti teatro scenos ir melodingumo principus į dailės pasaulį.
S. Eidrigevičiui kūriniuose būdinga įkūnyti muziką. Jo darbuose muzikos instrumentas dažnai tiesiogiai sužmoginti, primenantys modernizmo kūrybai būdingus stilizuotus, skaidytus kūnus. Čia taisyklių vėl nebėra, violončelė gali būti vietoj liemens, klavišai – vietoj kaktos. M. K. Čiurlionis muziką įkūnijo pasitelkdamas ritmą ir spalvos sonatą, S. Eidrigevičius nori žaisti formomis ir vaizdais, tad abiem kūrėjams muzika yra neatsiejama meno formų dalis.
Svarbią parodos dalį užima S. Eidrigevičiaus pastelės. Menininkas meistriškai žaidžia su žiūrovu. Iš pradžių ąsočius ir natiurmortus primenantys kūriniai slepia jam būdingą groteskišką ir žaismingą požiūrį. Yra sakoma, kad S. Eidrigevičiaus kūryboje daiktas niekada nėra tik daiktas, tad ir šioje parodoje tai irgi tampa pagrindine provokacijos ir žaidimo su žiūrovu ašimi. Žiūrovas įtraukiamas į savotiškas slėpynes – tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip indas ar rankena, akimirksniu virsta stilizuota raide Č, subtiliai, bet įžūliai primenančia apie M. K. Čiurlionio buvimą šalia, o įsižiūrėjus ilgėliau matyti ir S raidė. Taip nejučiomis pagarba genijui susipina su noru išdykauti.
Ekspozicinė struktūra, puslankiu išdėstyti kūriniai veda į sceninę situaciją, kurioje kiekviena figūra tampa savotišku aktoriumi.
Techniniu požiūriu abu menininkus sieja panašios priemonės: pastelė, akvarelė, pieštukas, jos leidžia išlaikyti trapų, efemerišką vaizdą. Minimalizmas ir šiek tiek vaikiškas, šiek tiek skubotas piešinys leidžia susimąstyti: apie ką tai? Pagalvoti yra ką, mat piešiniuose yra vietos erdvei ir laikui. Galime matyti, kad ši vizualinė kalba artima ir Rytų estetinei tradicijai, ypač Japonijos, kur svarbi ne tik forma, bet ir tuštuma. Kitaip tariant, pauzė – irgi muzika. Šio ryšio paslaptis slypi japoniškoje „Ma“ koncepcijoje – Rytų kultūroje taip vadinama pauzė, arba protingai palikta tuštuma. Muzika atsiranda tik tada, kai tarp natų atsiranda tylos tarpas. Būtent taip savo paveikslus konstruoja abu menininkai. Jie neužpildo kiekvieno milimetro detalėmis, palieka erdvės žiūrovo vaizduotei. S. Eidrigevičiaus linija, nors ir aštri, dažnai sklando laisvame plote, yra šiek tiek vaikiška ir nerūpestinga.
Reikėtų nepamiršti ir abiejų kūrėjų spalvų gamos. Nors laikmečiai skirtingi, abiejų darbuose dominuoja žemiški, prigesinti tonai: ochra, rūko pilkuma, gelsva, melsva. M. K. Čiurlionio paveiksluose spalvos persilieja primindamos sapną, o S. Eidrigevičiaus kūryboje jos įgyja aksominio gylio ir ramybės. Taip pasirenkant techniką jaučiamas stiprus ryšys tarp visiškai skirtingų autorių.
S. Eidrigevičiaus santykis su M. K. Čiurlioniu peržengia paprasto skolinimosi ar pasisavinimo (apropriacijos) ribas. Apropriacija dažnai remiasi jau egzistuojančio vaizdo perėmimu, perdirbimu ir pritaikymu, o čia regime kur kas subtilesnį procesą. S. Eidrigevičius neinterpretuoja M. K. Čiurlionio kūrinių – jis interpretuoja pačią galimybę juos patirti šiandien, šiuolaikiškai, visiškai naujai, siekiant pritaikyti šių dienų žmogaus filosofijai. Abu menininkai – tarsi skirtingų laikmečių lygiaverčiai autoriai, kurie, naudodamiesi panašia technika, pateikia visiškai skirtingas interpretacijas.
Galiausiai, parodą „Stasys Eidrigevičius. Hommage à Čiurlionis“ galima suvokti kaip tęstinį pokalbį, kuris vyksta ne laike, o sąmonėje. Tad išeidami iš parodos suprantame, kad M. K. Čiurlionis nebėra tik žinomas lietuviškosios meno istorijos vadovėlio puslapis. Žvelgiant S. Eidrigevičiaus akimis, jis tampa gyvas, provokuojantis ir stebėtinai šiuolaikiškas.
Kas? Paroda „Stasys Eidrigevičius. Hommage à Čiurlionis“.
Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55).
Kada? Veikia iki gegužės 24 d.
(be temos)
(be temos)
(be temos)