Spektaklio raktiniai žodžiai – laimė, lapė ir bandelės

Nacionalinis Kauno dramos teatras ruošiasi paskutinei šio sezono premjerai – muzikiniam spektakliui vaikams "Labas, Lape!" Spektaklio raktiniai žodžiai – laimė, lapė ir bandelės.

Viskas prasideda nuo bandelių

Spektaklis statomas pagal Evelinos Daciūtės pernai išleistą itin išpopuliarėjusią knygą "Laimė yra lapė" (iliustracijas piešė A.Kiudulaitė). Inscenizacijos autorė – Daiva Čepauskaitė. Režisierė – Eglė Kižaitė. Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Justė Kondratė, muzikos autorius – Edgaras Žemaitis. Vaidina Martyna Gedvilaitė, Edgaras Žemaitis, Audronė Paškonytė, Eglė Mikulionytė ir Sigitas Šidlauskas.

Tai bus jaunųjų teatro kūrėjų šiuolaikiška kalba pasakojama nekasdienė istorija – ypatinga draugystė tarp berniuko ir lapės. Scenoje skleidžiasi knygoje aprašytos aplinkybės, kaip jiedu susipažįsta, bendrauja, draugauja ir kaip išsiskiria. O viskas prasideda nuo sūpynių ir bandelių, kurių Lapė gauna vis daugiau ir daugiau, o Povilas jų namo parneša vis mažiau. Kūrėjai žada, kad spektaklyje bus bandelių. Tik ne tikrų, o dvimačių.

"Labiausiai patiko iliustracijos ir labai paprasta istorija. Labai laukiau, kada pasirodys ši knygutė. Ir kai pasirodė, tvirtai žinojau, kad ji turi įgauti sceninį pavidalą, – spektaklio gimimo istorija dalijosi režisierė E.Kižaitė. – Pasiūliau šią idėją Kauno dramos teatrui ir ji buvo priimta su džiaugsmu."

Žinoma dramaturgė D.Čepauskaitė pagal šią knygelę parašė pjesę su dialogais ir charakteriais. "Mes gana stipriai interpretuojam pačią lapę. Ji nebus tokia kaip knygutėje. Nes joje lapė su aukštakulniais. Damutė tokia. O pas mus ji – mergaitė. Paliekame neatsakytą klausimą, ar lapė iš tikrųjų egzistuoja, ar ne. Ar tai yra tik kažkoks žaidimas, ar fantazija. Tegu kiekvienas galvoja, kaip nori. Nenorime nieko įsprausti į jokius rėmus, siekiame paskatinti vaiką galvoti patį. Norime, kad šioje istorijoje jis atpažintų savo mamą, tėtį, geriausią draugą, pirmąją meilę", – sako E.Kižaitė.

Lapę vaidinanti charizmatiškoji M.Gedvilaitė teigia, kad jai šis vaidmuo – ir labai įdomi, ir labai sunki aktorinė patirtis.

Ši medžiaga – tarsi kartu su pavasariu atėjusi šviesa, nes teko sugrįžti į tyrą vaiko pasaulį.

"Vis repetuoju spektaklius suaugusiesiems, darosi sunku, nes tu įlendi kažkur giliai ir tada tarytum vaikštai su akmeniu širdyje. Ši medžiaga – tarsi kartu su pavasariu atėjusi šviesa, nes teko sugrįžti į tyrą vaiko pasaulį", – prisipažino aktorė.

Iš pradžių jai atrodė, kad vaidinti vaikams bus kur kas lengviau, bet pradėjus dirbti pajuto, kad yra "užsinešusi visokiais sunkumais, nusivylimais, nuoskaudomis – tokia visa apkalkėjusi". "Labai sunku prisikasti iki to tyro vaikiško naivumo, kai kiekvienas momentas turi kažką naujo ir viskas aplink gražu. Kad ir bala, pelkė... Mano didžiausia vaikystės svajonė – turėti uodegą. Ir ji išsipildė. Turėsiu uodegą ir dar nosytę", – šypsosi  M.Gedvilaitė.

Bendrauti kaip su lygiais

Spektaklis išskirtinis ir tuo, kad jame daug muzikos, skambančios beveik be sustojimo (tekstus dainoms taip pat parašė D.Čepauskaitė). Jis itin gyvas, šiltas ir ryškus. Taip pat tai būsiąs kitoks spektaklis vaikams.

Režisierė E.Kižaitė prisipažįsta: jai labai smagu kurti spektaklį būtent vaikams, o teatrą vaikams ji įsivaizduoja kitokį nei mato. "Norėčiau, kad ateityje jis būtų kitoks ir mūsų vaikai ateitų į kitokį teatrą, negu jis yra dabar. Vaikas yra labai protingas ir imlus, labai greitai gali pasakyti, kad tai yra nesąmonė, netiesa ir netiki. Nesu pratusi prie tetučių ir mane labai erzina, kai vaiką tampo už skruostų – utiutiu. Kodėl tai reikia daryti ir teatre?" – retoriškai klausė režisierė.

E.Kižaitės pagrindinis tikslas – su vaiku bendrauti kaip su sau lygiu. "Su juo kalbėti – jam suprantama kalba. Teatras vaikams leidžia labai daug. Jame slypi didelė laisvė. Čia ir tu pats atsigauni. Vaikų pasaulis iš esmės yra labai įdomus. Knygutė inspiravo eiti mažais žingsniais į didelius tikslus", – sako ji.

Kūrėjai džiaugiasi galėdami kartu kurti vaikams. "Labai džiaugiuosi atradusi spektaklio dailininkę Justę Kondratę, su kuria kuriu jau ne pirmą spektaklį, bet šiame darbe ypač jaučiu bendrą užsidegimą, norą kurti, žaisti. Kurti vaikams yra labai svarbu, jaučiu ir didelę atsakomybę. Reikia kurti dabartiniams vaikams, o kas geriausiai tai gali padaryti, jei ne jauni žmonės (ir tai yra didelė problema, kad jauni nekuria vaikams), kurie patys ne taip seniai buvo vaikai ir dar dabar bėga pasisupti ant sūpynių", – pastebėjimais dalijasi režisierė, išduodama paslaptį, kad šiuolaikiškumą spektaklyje diktuoja ir tai, jog dailininkė J.Kondratė pati augina berniuką, kuris yra labai didelis teatro mėgėjas.

Pirmo karto galia

Pagrindinius vaidmenis kuriantys aktoriai kariauja su savo suaugusiomis asmenybėmis ir bando savyje atrasti prabėgusią vaikystę. Repetuojant atsiranda vis naujų šios istorijos potemių. Iš pradžių kūrėjai buvo apsibrėžę draugystės, dalijimosi, nenutrūkstamos draugystės temą, tačiau paskui vaiko žaidimas, jo pasaulis ir vaizduotė tapusi tarsi aukštesne tema.

Žiūrovai turėtų pajusti ir smulkesnių potemių. Povilo susitikime su Lape, jo tėvų bendravime atsiskleidžia vis naujų dalykų, kurie turėtų būti lengvai atpažįstami tiek mažųjų žiūrovų, tiek ir jų tėvelių.

Spektaklyje daug dėmesio skiriama ir vaiko pirmojo karto magiškai patirčiai. Vaikui daugelis dalykų vyksta pirmą kartą ir jam atrodo, kad tai niekada nebepasikartos. Vaikui išeiti iš darželio ir galvoti, kad jis niekada nesutiks savo geriausios draugės – didžiausia tragedija. Tėveliai spektaklyje turės progų pasinerti į pamąstymus apie tikrąjį bendravimą su vaiku. Čia tėvai patys vaiką įsuka į žaidimą, ant jo nepyksta, nebara jo, kitaip geba paaiškinti įvairius dalykus.

"Norisi akcentuoti tėvams būtent tokį bendravimą su vaiku kaip žaidimą, o kartu – ir matymą, kas su juo vyksta, ko jis nori, kaip elgiasi, kas jam dabar yra svarbu, kas nebe. Teatras vaikams dar yra labai įdomus ir tuo, kad jis nėra tiesiog teatras. Jis atlieka ir stiprią edukacinę funkciją. Vaikai mokosi, socializuojasi. O ir tėvai veda vaikus į teatrą, leidžia laiką su jais. Tai tampa ritualu. Tai yra platesnė misija negu teatro, vien kaip meno kūrinio. Jis labiausiai reflektuoja su žiūrovu. Vaikui daugiausia lieka. Labai gerai pamenu savo pirmus matytus spektaklius", – pasakoja E.Kižaitė.

"Labas, Lape!" nustebins ir sąmoningo pasirinkimo provokacija. "Tačiau interaktyvumas nebus įprastas, kai siekiama išprovokuoti vaiką pagal kažkokias taisykles. Jis kils iš jų pačių pasirinkimo – jeigu nori, gali jungtis, o jei ne – gali sėdėti", –  pabrėžė berniuką Povilą įkūnijantis aktorius E.Žemaitis, viso pokalbio metu grojęs gitara vaidinimo muzikinį takelį.

Jaunieji kūrėjai spektaklį skiria 5–10 metų vaikams ir siunčia linkėjimus: "Linkime visada pasižiūrėti iš visų pusių – iš viršaus, iš apačios, iš kairės ir iš dešinės. Juk viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi!"


Komentaras

Daiva Čepauskaitė

Dramaturgė

Evelinos Daciūtės pasaka "Laimė yra Lapė" yra šiltas ir simpatiškas kūrinys, todėl versti jį pjese buvo tiesiog smagu. Aš nesistengiau tos pasakos kažkaip savitai interpretuoti ar suteikti tekstui naujų prasmių, aš improvizavau autorės pasiūlyta tema ir išplėtojau kai kuriuos motyvus. Tai buvo neakivaizdinis dialogas su abiem knygos autorėmis (rašytoja Evelina Daciūte ir dailininke Aušra Kiudulaite), džiazavimas pagal jų kūrybą, sceninė aranžuotė. Kadangi mano tekstas turės gyventi ne knygoje, bet scenoje, stengiausi jam suteikti kuo daugiau veiksmo, gyvo kvėpavimo, paryškinau kai kuriuos charakterius, dėliojau emocinius potvynius ir atoslūgius, kulminacijas ir pauzes, veiksmo ritmą. Vienu žodžiu tai turbūt galima pavadinti dramaturgija, dviem – kūrybiniu bendradarbiavimu, o trimis – laime kurti vaikams, nes vaikai yra pati nuoširdžiausia publika ir su jais visada yra apie ką kalbėti.


Kas? Spektaklio "Labas, Lape!" premjera.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Birželio 1, 2, 10, 11 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių