Šokis su neįgaliaisiais: kaskart patenki į visišką vandenyną

Būtų gražu keletą pirmų eilučių skirti šokėjo ir choreografo Manto Stabačinsko pastaruoju laiku pelnytiems apdovanojimams – už brandžią kūrybą ir aktyvią visuomeninę veiklą, už drauge su Vasara Visockaite inicijuotą kūrybinę judesio laboratoriją, orientuotą į negalią turinčių asmenų centro "Korys" bendruomenę.

Būtų gražu, bet nebus: Įsimintiniausias praėjusių metų Kauno menininkas, nujaučiu, noriai praleistų visus titulus ir verčiau tiesiog susikauptų ties ryšiu, susitelktų ties žmogumi ir imtų pasakoti savas istorijas.

Bet kalbantis atrodo, kad dar vertingiau jam yra klausytis kitų istorijų, o mainais jiems dovanoti jausmą – tą, kurį jo kūnas pažįsta geriausiai: kad šokis uždega, perkelia iš realybės ten, kur lengva ir gera būti. Mantas kalba atvirai – šiandien meninė estetika ir jo ambicijos pamažu slenkasi į atokesnę vietą, vis svarbiau atrodo būti šalia žmonių ir dalytis.

– Mantai, koks tavo žodynas? Ar negalią vadini negalia, ar supergalia, ar įvairove?

– Panašiai kaip tu – visaip. Manau, visi yra sutrikę, kaip tiksliai pasakyti, todėl ir mano paties žodynas platus. Teko dirbti su žmonėmis, turinčiais įvairių negalių, – jos labai skiriasi. Žmogus, turintis fizinę negalią, atrodo lyg turįs supergalių. O įvairių, drauge ir psichikos, negalių visumą vadinu kompleksine negalia.

– Daug kur mini socialinį šokį. Kaip pats apsibrėži tokio šokio misiją, idėją? Apie ką jis tau yra asmeniškai?

– Man socialinis šokis – darbas su skirtingo amžiaus žmonių grupėmis, kurių dauguma – ne šokėjai. Viskas prasidėjo nuo šokio teatro "Dansema", kuriame dirbome su kūdikiais. Tai viena sritis. Yra ir žmonių, turinčių negalią, kompleksinę negalią, grupė – tai visai kas kita. Yra minčių pradėti dirbti su vyresniais žmonėmis, pensininkais, – tai grupė, kurią norisi pajudinti. Man visi jie kažkuo siejasi.

– Kaip tave keičia darbas su žmonėmis, turinčiais ne konkrečią, o  kompleksinę negalią, ir dideliu būriu žmonių? Nujaučiu, kad tas susitelkimas ne į vieną negalią, o susidūrimas su įvairove labai išlaisvina patį požiūrį į įvairius būdus kažko negalėti, kurie nebūtinai būdingi tik neįgaliesiems?

– Galbūt nuostatos keičiasi per patirtį: kuo daugiau dirbi, kuo giliau susipažįsti, kuo ilgiau būni su žmonėmis, turinčiais skirtingų negalių, iškyla klausimas – ar labai jau mes čia kažkuo skiriamės? Dėl to tai, ką darome, vadinu laboratorijomis – nes ne tik jie kažką gauna: jie mums duoda tai, ko nežinome. Man labiausiai patinka, kad kiekvieną kartą atėjęs patenki į visišką vandenyną. Ar mišką, kuriame gali atrasti. Kas tinka vienam, visai netinka kitam. Turi jausti, galvoti, gilintis, kaip kas su kuo veikia ir kam ko reikia. Tai labai platu, gali eiti į tą mišką ir ieškoti, tas ėjimas gali užtrukti visą gyvenimą.

Kai atšoki scenoje daugiau kaip 20 metų, norisi pasidalyti tuo, ką turi. Man menas, nors vis dar yra svarbus, po truputį jau eina į kitą lygį, kai įdomiau žmonėms duoti tai, ką žinau, suteikti jiems laimę pažinti, kas yra šokis ir kodėl mus jis taip uždega. Nors man jau daugiau nei 40 metų, šokis manęs nepaleidžia, vis dar jaučiu, kad per kiekvieną šokį kažką atiduodu, palieku, po to tikrai jaučiuosi daug geriau. Noriu tą jausmą suteikti ir kitiems.

– Dirbant su žmonėmis, turinčiais negalią, akcentas turbūt perkeliamas iš šokio kaip judesio estetikos į šokį kaip ryšį su savo kūnu. Ar teisingai suprantu, kad laboratorijos principas veikia labiau terapijos nei meniniais būdais?

– Tai man labiau yra apie ryšį, kuriame atskleidi kuo daugiau galimybių, kaip jie gali judėti, kaip jie gali tuo užsiimti net būdami namuose. Kartais  sudėtinga, kai yra daug žmonių, turinčių skirtingas negalias, – kažkam gal pakyla tik ranka ar galva, bet ir to užtenka. Jeigu kilnojame kojas, jie gali kilnoti ranką ar galvą ir įsivaizduoti, kad tai yra koja. Norime išmokyti improvizuoti, matyti plačiau – nebūtina atkartoti, viską reikia perleisti per savo kūną. Ir suprasti, kad kūnas gali judėti kitaip, negu jam įprasta.

Kitas dalykas – visi mes esame įpratę siekti rezultato, kurti spektaklius, bet šiuo atveju nesinori užsibrėžti tikslo kažką pastatyti: tada meninės ambicijos kyla aukščiau nei noras jiems kažką duoti. Jeigu mes tuo kažką pasieksime, kažkur nueisime, bus puiku, bet drauge pasilieki sau galimybę, kad tai gali būti tiktai susipažinimas, pasidalijimas.

– Kokią sau keliate užduotį, eidami dirbti su šiais žmonėmis? Kokią erdvę svarbu sukurti, kiek joje svarbi laisvė, kūryba, ir kiek – saugumas, patikimumas?

– Dažnai matome, kad, kalbant apie šokį, vyrauja tokia nuostata – ateini, paleidi zumbos muziką, atsistoji ir šoki, o kiti, tie, kurie gali stovėti ant kojų, kiek jiems išeina, kartoja, ką mato. Galbūt tai irgi yra gerai, bet mūsų užduotis – šią sampratą plėsti. Patys matėme, kad ypač sėdintieji vežimėliuose lieka nuošaly. Vasarą, kai dirbome Šančiuose su dienos centru "Korys", pirmas dvi dienas sėdintiejis vežimėliuose tiktai stebėjo. Bet po truputį ir jie jungėsi. Galiausiai baigėsi tuo, kad judėjo, šoko 40  laimingų žmonių! Matėme, kaip tai juos palietė.

Pastebime, kad dažnam yra uždėtas tarsi štampas, nieko neleidžiama; auklėtojai, mokytojai per daug saugo, įsitikinę, kad šitas tikrai nieko negali. O mes sakome – palaukite, leiskite jam, mes juo pasirūpinsime. Ir paskui stebisi: bet tikrai, kaip jis čia gerai elgiasi.

Kas dar svarbu – kad neateitum su gailesčiu. Bet koks gailestis turi būti nustumtas į šalį – jo neįgaliesiems visiškai nereikia. Svarbiausia būti iki galo atviram. Jeigu eini dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią, labai svarbu pasidomėti daugiau, tarp jų pabūti, praleisti laiko, pažinti jų pasaulį, pajausti, ar norisi dirbti, ir tik tada pradėti procesą. Tai labai daug duoda, negali tiesiog ateiti ir šokti. Labai svarbu nusimesti ir savo kaip menininko ambicijas – šis procesas neturi būti apie mane.

– Kaip patys neįgalieji vertina šokį – ar jie įžvelgia jame tą įgalinančią, magišką jėgą, galią keisti buvimo pasaulyje jausmą? Ar jie keičiasi, laisvėja? Kiek užsiimate refleksijomis?

– Dirbant su žmonėmis, turinčiais negalią, yra visaip – priklauso nuo to, su kuo dirbi. Yra tokių, kurie nelabai gali pasakyti, bet matai iš jų emocijų, iš noro apsikabinti. Arba jie ant lapo pažymi, patiko ar ne, pliusą ar minusą – matai, kad lapas pilnas pliusų. Dar yra laikas, kai ruošiesi pamokai, jie irgi būna šalia, kažkuo pasidalija, kažko paklausia, pasakoja, kaip jaučiasi. Viena buvo tokia, kuri gali stovėti, bet nemažai laiko praleidžia vežimėlyje. Pradžioje galėdavo pastovėti kokią minutę dvi, o paskui jau žiūri, kad visą pamoką stovi… Tada supranti – oho.

Puiku yra pakalbėti, reflektuoti, jei pavyksta, bet man gal įprasta visą tai jausti ir matyti per kūną, per emocijas. Tai labai susiję su vaikais, kūdikiais, kurie negali kalbėti, bet gali matyti iš jų emocijų, kaip jie tau atliepia, kaip reaguoja. Jie negali kažko pasakyti, bet matai, kad viskas veikia, kad eini gera linkme.

Vis dėlto tikrai būna ir iššūkių. Ypač sudėtinga, kai dirbi su žmonėmis, turinčiais skirtingų negalių, ir supranti, kad vienam, pavyzdžiui, garsas kelia nerimą, kitas nelabai nori kontaktuoti, o trečias kaip tik mėgsta ir kontaktą, ir muziką. Turi būti labai lankstus, mokėti improvizuoti. Dažnai tai, ką būni suplanavęs, nepasiteisina, tą dieną neveikia, turi mąstyti čia ir dabar.

Manau, norint kokybiškai dirbti, reikia kviesti prisijungti daugiau šokėjų arba tiesiog žmonių, norinčių dirbti: kai esame vienas prie vieno, visai kitokia kokybė. Jeigu esi vienas su penkiolika žmonių, yra sudėtinga, prie kiekvieno tenka prieiti atskirai. Vasarą prie mūsų prisijungė ir visiškai jaunų šokėjų, šešiolikmečių, kurie dar tik mokosi šokio. Mane tai labai palietė: iš tiesų norisi, kad jauni žmonės šokį suprastų plačiai, kad galima eiti ne vien į repeticijų salę ir į sceną, ne vien šokti, bet ir per šokį būti su žmonėmis, dalytis.

Dažnam uždėtas tarsi štampas, nieko neleidžiama; auklėtojai, mokytojai per daug saugo, įsitikinę, kad šitas tikrai nieko negali.

– Kaip žmonės, turintys negalią, žvelgia į save, vertina save, ypač šokdami? Ar jie nerimauja, ar daugiau džiūgauja?

– Dirbdamas stengiuosi dažniau vartoti žodžius "judesys", "judėjimas": kai pasakai žmonėms žodį "šokti", jiems atrodo, kad dabar reikia atsistoti ir mokytis žingsnius. Tai juos kartais gąsdina. O kai pasakai – judesys, nes tai irgi yra šokis, reakcija būna kitokia: ai, gerai, aš galiu padaryti judesį. Baimė dingsta.

Viena iš naujausių mano laboratorijų skirta akliesiems: noriu, kad būtų šokėjas ir aklasis. Noriu, kad aklasis jaustų šokėją, kad jaustų, kaip dirba jo kūnas, kas yra šokis, kas mus veikia scenoje. Pradėjome mes tą laboratoriją, ir po kurio laiko girdžiu pasakojant: žinai, aš pirmą kartą išėjau ir visiškai nieko negalvojau, kažkas mane nešė; galvoju, čia juk tas ir yra, ką mes išgyvename šokdami, – kartais kažko nesupranti, bet tave kažkur išneša... Gal nėra taip labai svarbu visada eiti tik per kūną ir rodyti, ką jis gali ir kaip su juo elgtis; gal kartais svarbiau atskleisti, kad jame slypi tas kitas lygis, kai kažkur išeini ir pasimiršti, kur esi, ką veikei.

– Šokis yra vienas iš sveiko, lankstaus, gražaus kūno vaizdinį tiražuojančių menų, verčiančių galvoti apie tai, ką tas kūnas gali. Galbūt darbo metu stebėjai savo paties reakciją į šitų kūnų galėjimą / negalėjimą? Kaip tai kito?

– Kai statėme spektaklį "Supergalios", viena mergina buvo iš dalies  paralyžiuota. Daviau jai užduotį leistis ant žemės ir eiti iš taško A iki taško B. Mes galėjome sėdėti ir žiūrėti valandą laiko – tas visas kūno judesys, kaip ji deda pirštus, kojas, veikė kaip hipnozė. Man tas kitoks jų judėjimas yra labai žavus ir veikia kaip inspiracija. Tad labiau gal pastebiu tų kūnų įvairovę ir stebėdamas atrandu, kaip dar kūnas gali judėti. Mes, šokėjai, vieni kitų kūnus daugmaž pažįstame ir visi bandome pabėgti nuo savo štampų, ieškome įkvėpimo kitaip judėti. Žinoma, negalios judesys inspiruoja netiesiogiai – neapsimesi juk, kad turi negalią. Bet suvokti, koks kitoks gali būti judėjimas, yra labai vertinga.

Kai jie man sako: aš nieko negaliu, sakau: tu viską gali. Jiems atrodo, kad jeigu jie negali to, ką darai tu, vadinasi, jie negali šokti. Bet ne, tu gali eiti per save, ir tas tavo mažas judesys gali būti labai kitoks, labai gražus.

– Kaip šis darbas keičia tavo paties santykį į savo kūną, į savo vaizduotę, į šokį kaip meną apskritai?

– Labai daug keičia. Tiek visko sužinai iš jų gyvenimo! Pažinti kiekvieną supergalią, kiekvieną tą žmogų, ir net nebūtinai šokant, bet tiesiog sėdint, kalbant, išklausant yra labai daug. Supranti, kad tai visai kitas pasaulis, bet jis labai arti mūsų ir labai įdomus.

Kartais matau, kad mes per daug save kaltiname dėl to, kad jie nėra taip labai integravęsi į visuomenę. Vis dėlto imu suprasti, kad atsakomybė tenka ne tiek mums, kiek tiems, kurie juos auklėjo, mokė, visą laiką bandė padaryti juos panašius į sveikus. Paskui galvoji, kodėl tie aklieji visi taip keistai vaikšto, tokie pasitempę, išsitiesę? Nes jiems nuolat baksnodavo per nugaras, liepdavo judėti taip, kaip juda sveikieji. Bet juk nesąmonė – mes visi vaikštome kitaip! Vienas – palinkęs, kito kojos išverstos...

Aš pats jau net nebematau tų negalių – tiesiog bendrauju su žmonėmis, kaip atvažiavęs į kokią naują šalį, kur susipažįsti su visai kitokia kultūra, kodais, judesiais. Visaip gerai, visaip įdomu.

Tekstas yra ciklo apie choreografų ir šokėjų darbą su neįgaliųjų bendruomenėmis dalis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių