Šokanti L. Zamenhofo gatvė: ilgametę tradiciją pandemija pakoregavo, bet nenutraukė

Pasisekė dėl oro

Jau daugiau nei dešimt metų besitęsiančią tradiciją burtis šokio pandemija pakoregavo, bet nenutraukė – pirmadienio vakarą aistringi šokėjai susirinko po atviru dangumi ir užkaitino L.Zamenhofo gatvės grindinį. Nedidelėje atkarpoje buvo sustabdytas eismas, o žmonės į šokių aikštelę galėjo patekti tik su simboliniais vieną eurą kainuojančiais bilietais ir galimybių pasais.

"Pandeminis laikotarpis privertė ieškoti kitokių formų ir sprendimų, kad žmonės vėl galėtų susiburti į vieną didelį ir darnų šokių ratą", – Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriaus vedėja Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė pasakojo, kad mintis iš muziejaus erdvių persikelti po atviru dangumi gimė dar praėjusiais metais. Šią savaitę sumanymas virto kūnu, tiesa, renginio "Šokanti L.Zamenhofo gatvė" organizatoriai laukė su šiokiu tokiu nerimu. Vasarą palydėjus visai nevasariškais orais, muziejininkai rožinio nekalbėjo, tačiau tikino, kad ne kartą akį merkę dangui ir saulei.

Organizatoriai džiaugėsi, kad pandemija nesumažino meilės šokiui. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Manau, buvome išgirsti. Nei vėjo, nei darganos! Oras labai tinkamas šokti, nes kai judame, niekada nebūna šalta. Atmosfera natūraliai įkaista", – pro šalį einančius ir dvejojančius, užsukti ar ne, drąsino muziejininkė.

Vieni pasirinko atokesnių stebėtojų poziciją, kiti tikino vakaro metu prisijungsiantys prie aktyviai judančio būrio. Juolab kad šokių pabaigą organizatoriai prognozavo tik apie 22 val.

"Tik ką grįžau iš darbo. Pavedžiosiu šunį ir pagalvosiu, ką daryti, – žiūrėti pro langą į šokėjus ar ir pačiam įsisukti į sūkurį", – sakė linksmuolis L.Zamenhofo gatvės gyventojas, labiau linkęs prie antro varianto.

Priešingai nei Algirdas – į renginį atvykęs mušti būgno, muzikantas prie jo žadėjo ir pasilikti.

"Esu su nauja koja, tai nepavyks", – rankomis skėstelėjo vakaro svečias.

Pandeminis laikotarpis privertė ieškoti kitokių formų ir sprendimų, kad žmonės vėl galėtų susiburti į vieną didelį ir darnų šokių ratą.

Šokyje – visi vienodi

Viena pirmųjų aikštelėje pasirodė Judita. Viešnia iš Vokietijos šiuo metu dirba savanore vienoje Kauno pradinių mokyklų, o apie šokių vakarą sužinojo iš pažįstamo vaikino. Jis į renginį atvykti negalėjo, tačiau tai nesustabdė jaunos merginos. Sulig 18 val. ji jau tiesė savo bilietą ir laukė, kol pasigirs pirmieji muzikos garsai.

"Labai norėjau susipažinti su jūsų kultūra. Manau, per tautinį šokį tai nebus sunku padaryti, – žvilgčiodama į aikštelėje trypiančius vyresnio amžiaus šokėjus Judita išliko rami. – Šokti nelabai moku, bet dėl to čia ir atėjau. Lietuviškai taip pat sunkiai kalbu, bet yra šokio kalba."

Savanorė ant kėdės ilgai nesėdėjo – iškviesta į aikštelę ilgamečio šokėjo, Judita ėmė suktis skambant Dieveniškių suktinio ritmams.

Anot muzikos skyriaus vedėjos G.Dusevičiūtės-Neimontienės, užsieniečiai yra gana dažni tokių vakarų svečiai. Šokis suvilioja ir turistus, ir "Erasmus" programos studentus, kuriems smalsu susipažinti su Lietuvos etnine kultūra. Kartą per mėnesį organizuojamuose šokių vakaruose, kurie daugiau nei metus nevyko dėl pandemijos, dalyvauja įvairių profesijų ir skirtingo amžiaus šokėjai ar šokiui prijaučiantys entuziastai.

"Mūsų šokių vakaruose nėra amžiaus cenzo. Čia šoka ir penkiolikamečiai, ir garbaus amžiaus žmonės. Tai yra tokia vieta, kur susijungia kartos, jos mokosi ir nėra jokio diskomforto. Čia nėra jokios priešpriešos. Yra tik darnus bendravimas per šokį, per tradicinę muziką. Mes žavimės ir akcentuojame, kad šokių vakaruose nereikia jokių pamokų, pasiruošimo. Tradicija kiekvieną natūraliai įtraukia į šokio vingį", – Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriaus vedėja džiaugėsi, kad tradiciniai tautinių šokių vakarai išlaisvina žmones.

Tautiniai šokiai grįžo, tik ne į muziejų, o šalia jo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Sunku neišmokti

G.Dusevičiūtei-Neimontienei antrino ir studentas Aurimas. Prieš trejus metus pradėjęs lankytis Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos skyriuje, dabar jaunas vyras savo laisvalaikį sunkiai įsivaizduoja be šokio. Jis, esą, ne tik išjudina kūną, išvalo galvą nuo įvairiausių minčių, bet ir leidžia praplėsti pažinčių ratą. Juolab kad entuziastai buriasi ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

"Čia vyksta stebuklai, todėl ta pusantrų metų pertrauka buvo sunkiai pakeliama. Labai pasiilgau šokio ir bendravimo su žmonėmis, – kalbėdamas Aurimas dairėsi į horizontą ir laukė, kol jame pasirodys kokia nors mergina, nesvarbu, ar tautinio šokio asė, ar pradedančioji. – Žinokite, jokio skirtumo. Jei moka šokti – smagu, jei ne – irgi gerai. Iš pradžių kojos šiek tiek susipina, bet taip dar smagiau, nes galima pasijuokti iš visos šios situacijos."

Paklaustas, ar porininkę pamokys šokio judesių, jei ši pasirodys esanti aikštelės naujokė, Aurimas šyptelėjo, o tada atsigręžė į nedidelę sceną, ant kurios grojo Kauno rajono Raudondvario kultūros centro ansamblis "Piliarožė" su vadovu Viliumi Marma. Jis esą yra pats geriausias mokytojas.

"Svarbiausia išmokti kelis polkos žingsnelius, o vėliau viskas paprasta. Čia kaip su dviračiu – kartą išmokęs jį vairuoti, važiuosi visą gyvenimą", – Aurimas tikino, kad po poros metų šokių mokantis ir viena, ir kita.