Šelako plokštelės – trapus, prabangus ir unikalus malonumas

Senoji technologija

Šelako plokštelių aukso amžiumi vadinamas laikotarpis nuo XX a. pradžios iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Anksčiau už šiandien renesansą išgyvenančias vinilines plokšteles atsiradusios šelakinės buvo gaminamos iš specialios dervos.

Jų pavadinimas kildinamas iš Tolimuosiuose Rytuose paplitusio vabalo, kurio išskyros buvo naudojamos gaminant plokšteles.

„Šelakas – natūrali medžiaga, plokštelės yra labai trapios, oms reikia išskirtinės priežiūros ir laikymo sąlygų“, – sako Kauno apskrities viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus vadovė Julija Genienė.

„Šelako plokštelės buvo gaminamos karšto presavimo būdu atspaudžiant plokštelę nuo originalios įrašo matricos, pagamintos muzikos įrašymo metu“, – gamybos procesą trumpai nupasakojo kolekcininkas Linas Turauskas.

JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse gamintos plokštelės tarpukario Lietuvoje gaminamos nebuvo, tačiau įrašų studijų būta ir Kaune. 1924 m. vieną tokių įrengė Vokietijos įrašų kompanija „Odeon“, 1931 m. – britų „Columbia“.

Turėti gramofoną ir mėgautis įrašais, anot L. Turausko, buvo toli gražu ne kiekvienam prieinamas malonumas. „Muzikos įrašai niekada nebuvo pigūs. 10 colių (25 cm) skermens šelako plokštelė, kurios vienoje pusėje buvo įrašytas vienas trijų minučių kūrinys, o kitoje pusėje – kitas, kainavo 8,5 lito. Išskirtiniais atvejais buvo gaminamos „didelės“, 12 colių (30 cm) skersmens plokštelės, kurios talpino iki 4,5 minutės garso įrašo. Šios plokštelės buvo kur kas brangesnės – kainavo 12 litų“, – apie muzikos įrašų rinką pasakojo kolekcininkas.

Skirtingai nei vėliau atsiradusios vinilinės ar kompaktinės plokštelės, šelako plokštelės nyksta kiekvieną kartą, kai atkuria įrašą.

Įvertinti tokios pramogos prieinamumą jis kvietė primindamas, kad XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje Kaune dirbusio valstybės valdininko vidutinis atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, siekė 450–600 litų.

Keturi priešai

Skirtingai nei vėliau atsiradusios vinilinės ar kompaktinės, šelako plokštelės nyksta kiekvieną kartą, kai atkuria įrašą. Anot J. Genienės, muzika su būdingu traškėjimu iš plokštelių kokybiškai skamba vos 50–70 grojimo kartų.

Šelako plokštelės groja didesniu greičiu nei vinilinės – 78 apsisukimų per minutę. Senųjų plokštelių įrašui atkurti reikalingos storesnės adatos, nes jų garso takelis 5–7 kartus platesnis. Jei patefone yra atitinkamo greičio funkcija ir adata, plokštelės gali prabilti ir šiandien.

Nors yra storesnės ir sunkesnės už vinilines, šelako plokštelės itin trapios, lengvai dūžta. Dėl šių savybių stiklą primenančios plokštelės, stengiantis nepažeisti įrašų takelių, turi būti laikomos tik vertikaliai. „Didžiausi šelako plokštelių priešai yra keturi: dulkės, purvas, riebalai ir drėgmė“, – sakė L. Turauskas.

Norint šelako plokšteles kuo ilgiau išsaugoti, jos restauruojamos: kruopščiai nuplaunamos po tekančiu vandeniu, grioveliai valomi minkštu šepetėliu. Restauruota plokštelė turi džiūti ne mažiau nei parą.

Vėliau plokštelė įdedama į naują popierinį ir plastikinį voką – originalūs įdėklai per ilgus saugojimo dešimtmečius sudūlėjo. Vėliau vyksta perklausa, įrašas skaitmeninamas – taip norima unikalius įrašus perduoti ateities kartoms.

Trapu: bibliotekos darbuotojai pabrėžia – šelako plokštelės neilgaamžės, todėl išsaugoti jas galima tik atsakingai prižiūrint, o įrašus suskaitmeninus. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ypatingas turinys

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugomas šelako plokštelių rinkinys – 535 egzemplioriai. Dalį padovanojo žmonės, dalis pirkta Kauno senamiestyje veikusiame knygų antikvariate.

Bibliotekoje saugomų plokštelių įrašuose esama ir liaudies, ir klasikinės muzikos įrašų, instrumentinių ir vokalinių kūrinių.

Ypatingą bibliotekos šelako plokštelių rinkinį, anot J. Genienės, daro tai, kad jame yra ir vienos pirmųjų atkurtos Lietuvos šelako plokštelių – demonstracinė gramofono plokštelė, kurios tik vienoje pusėje esama įrašų. Rinkinio turinys įvairus: esama ir Amerikos lietuvių įrašytų dainų, pvz., garsiojo Pensilvanijos valstijose dirbusių lietuvių kolektyvo – Mahanojaus mainerių lietuviško orkestro atliekamų kompozicijų, populiariosios XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių šokių muzikos.

Siekdama išsaugoti senuosius įrašus, Kauno apskrities viešoji biblioteka inicijavo sutelktinio finansavimo projektą, kurio metu surinktos lėšos bus skiriamos šelako plokštelėms restauruoti. Prioritetas – tarpukariu pagamintos plokštelės, kurių bibliotekos rinkinyje yra apie 200.

„Tokį pasirinkimą turbūt lemia sentimentai tarpukariui, kai Lietuvoje pastatyta pirmoji opera, kai Valstybės teatre dainavo tokie žymūs dainininkai kaip Kipras Petrauskas, Antanas Dvarionas, Antanas Sodeika, Jonas Būtėnas, Vladislava Grigaitienė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Jau nekalbant apie populiariuosius Moišos Hofmeklerio ir Josefo Stupelio orkestrų įrašytus šlagerius“, – pasakojo J. Genienė.

Prasminga parama

Galimybė prisidėti prie bibliotekose esančių vertingų artefaktų išsaugojimo dalyvaujant sutelktinio finansavimo projekte – užsienyje įprasta praktika.

„Iš esmės kiekvienam iš mūsų tai nėra naujiena – juk dažnai patys aukojame įvairių organizacijų, fondų iniciatyvoms, projektams ar idėjoms. Taigi nuo kovo iki pat rugsėjo organizavome mokymų ciklą su įvairiais lektoriais ir specialistais, o projektą užbaigėme lapkritį, įkėlę idėją apie šelako plokštelių rinkinio atnaujinimą į sutelktinio finansavimo platformą susimetam.lt“, – pasakojo viešųjų ryšių specialistė Edita Majauskaitė.

Paramą galima skirti platformoje susimetam.lt skiltyje „Tarpukario šelako plokštelių atnaujinimas“. „Rėmėjus, prisidėjusius prie sėkmingos unikalių plokštelių išsaugojimo, apdovanosime karmos taškais, atsiųsime padėką e. paštu ir pakviesime į renginį bibliotekoje susipažinti iš arčiau su šelako plokštelėmis ir paklausyti jų skambesio“, – žada bibliotekos melomanai, kviesdami aukoti po 10, 20, 50 ar 100 eurų.

Atnaujinus šelako plokšteles, suskaitmeninus įrašus, jose išsaugota muzika būtų laisvai pasiekiama bibliotekos lankytojams – bibliotekoje ketinama įrengti šelako plokštelių klausymo kampelį. Surinkus pakankamai lėšų, būtų galima įsigyti ne tik naują patefoną, bet ir senovinį patefoną ar gramofoną – Kaune vėl pasklistų autentiška šelako plokštelėse išsaugota muzika.