Savamokslis dailininkas: turiu tikslą patekti į istoriją

Medicinos srityje besidarbuojančiam J. Jukoniui tapyba – atgaiva nuo profesinės veiklos. Kalniečių mikrorajono daugiabučio, kuriame jis gyvena su mama, du nedideli kambariai verste užversti tapybos darbais. Kas netelpa ant sienų, tvarkingai sudėta į pagal specialų užsakymą pagamintą spintą. Kas nepaslėpta spintoje, šiuo metu eksponuojama Kauno klinikų koridoriuose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.

– Jūsų nerašytoje vizitinėje kortelėje – labai keistas derinys. Perfuzininkas-dailininkas, o gal atvirkščiai – dailininkas-perfuzininkas? Ką reiškia tas keistas medicininis terminas?

– Perfuzininkas yra žmogus, dirbantis su dirbtinės kraujotakos aparatu, užtikrinantis jo tinkamą veikimą. Po operacijos kardiochirurgas kartu su perfuzionistu paleidžia dirbti sustabdytą širdį. Iš pradžių medicinos mokykloje studijavau laboratorinę diagnostiką, vėliau baigiau perfuzionistų kursus ir pradėjau dirbti Kauno klinikų kardiochirurgijos operacinėse. Tačiau visą laiką, nuo pat ankstyvųjų mokyklos laikų, man rūpėjo piešimas.

– Ar tik piešėte, ar ir mokėtės to rimčiau?

– Piešiau mokykloje, kaip ir visi vaikai. Su lengvu pavydu stebėdavau tuos, kuriuos mokytoja labiau girdavo, mat jie būdavo lankę piešimo būrelius. Aš augau su motina. Tėvas mus paliko, kai man buvo dveji. Jokių dailės būrelių nelankiau. Paauglystėje, kai vasarojau pas krikšto tėvą Upninkuose, galėjau iš arčiau stebėti dailininkų darbą. Ten vykdavo jų plenerai. Pamenu, kažkuris man net padovanojo paprastą pieštuką, kurį išsaugojau iki šių dienų. Šešiolikos išvykau į Kulautuvą. Nebuvau stiprios sveikatos, todėl turėjau gydytis sanatorijoje. Ten irgi teko laimė susipažinti su kai kuriais meno žmonėmis. Jų paskatintas pradėjau po truputį rimčiau tapyti, nusipirkau aliejinių dažų, akvarelės… Su molbertu išeidavau į gamtą, piešdavau iš natūros. Kodėl nestojau į dailę? Nes neturėjau pinigų pasisamdyti mokytojo, kuris paruoštų mane stojamiesiems egzaminams.

– Girdėjau, kad paauglystėje jums rūpėjo ir kelionės. Ar tiesa, kad dvylikametis pabėgote iš namų ir ketinote pasiekti Ameriką lėktuvo bagažo skyriuje?

– Pasiutęs buvau, išties. Būdamas dvylikos pasikalbinau vieną klasioką ir abu, niekam nieko nesakę, traukiniais iki Leningrado, paskui iki Maskvos nusigavome. Dėl rusų kalbos problemų nebuvo: juk nuo antros klasės jos mokėmės. Pinigų? Iš mamos pasiėmiau, kai nematė. Ką ir kur valgėme? Žmonės geranoriškai dalijosi, maitino. Tikrai nebadavome. Planas buvo toks: iš pradžių turėjome nusigauti į Maskvos oro uostą. Ten susirasti lėktuvą, skrendantį į Ameriką. Būtume pasislėpę jo bagažo skyriuje, kaip filmuose rodo, ir taip patekę į išsvajotąją Ameriką. Deja, nepavyko. Supakavo mus Maskvos milicininkai geležinkelio stotyje. Daiktus buvau pasidėjęs saugykloje, o ant delno spintelės numerį ar kodą užsirašęs, kuris, deja, nuo prakaito nusitrynė… Įtarimą sukėlėme, kad vis aplink tas pačias spinteles su draugu sukiojomės. (Mat bandėme prisiminti, kurioje iš jų mūsų daiktai padėti.) Uždarė mus milicininkai trumpam į daboklę, kol išsiaiškino, iš kur atsibeldėme. Paskui atsidūrėme beveik kolonijoje, į kurią neklaužados iš visos Sovietų Sąjungos būdavo suvežami. Kurį laiką ten gyvenome, rusų mokyklą lankėme, sportavome. Sutikau ir ten gražiai piešiančių vaikų. Paskui namo su palyda grįžome. Mane dar į milicijos įskaitą įrašė – turėjau kas savaitę prisistatyti, kad vėl kur bėgti nesugalvočiau. Laimė, po trijų mėnesių už gerą elgesį iš jos išbraukė. Nuo to karto aš labai pasikeičiau.

– Minėjote, kad nuo mokyklos laikų iki dabar likote vienišius. Negi nesinori kažkam patikėti slapčiausias savo mintis, pamąstymus apie dailę?

– Kadangi nerodžiau noro mokytis, o dar į Ameriką bėgau, tai mokykloje vaikai iš manęs dažnai pasišaipydavo. Natūralu, kad užsisklendžiau. Todėl, kai po aštuonių klasių mane išprašė į profesinę, irgi nebuvau labai laimingas. Pablogėjus sveikatai, atsiguliau į Kulautuvos tuberkuliozės, dabar – Kulautuvos reabilitacijos ligoninę. Tiesa, buvo vienas žmogus – mano krikštatėvis – su kuriuo atvirai apie viską kalbėtis galėjau.

– Begulėdamas Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje ir žmoną susiradote? Kiek metų jums tada buvo?

Piešdavau tai, ką matydavau. Nė pats nesuprantu, kaip man tai visai neblogai pavykdavo. Juk niekas ir niekada nebuvo to mokęs.

– Oi, nedaug, gal septyniolika su puse, kai įsimylėjau medicinos seselę. Vedžiau ją būdamas devyniolikos. Po dvejų metų susilaukėme pirmagimės Gabrielės, dar po poros – sūnaus Raigardo. Taip ir likau toje Kulautuvoje. Nuomojomės butelį. Gražiai sugyvenome. Tiesa, šiuo metu esame pasukę atskirais keliais. Dar gyvenant Kulautuvoje teko pažinti įdomių meno žmonių. Jolanta Jusienė mane išmokė iš samanų daryti nuostabius dirbinius. Dailininkas, fotografas, rašytojas Marius Abramavičius, turėjęs Kulautuvoje dalį namo, kai jį pardavė, daugumą savo dažų man atidavė. Tada jau turėjau molbertą, su kuriuo laksčiau po gražiausias Kulautuvos apylinkes ir, kiek leido galimybės, tapiau. Visiškai savamoksliškai.

Spektras: „Tai, ką matote, yra darbas, kantrybė ir eksperimentavimas. Noriu tapyti tik tai, kas mano matyta ar paliesta“, – deklaruoja J. Jukonis / J. Jukonio asm. archyvo nuotr.

– Tapėte, studijavote ir dar pratinotės būti šeimos galva?

– O, taip – turėjau išlaikyti šeimą, tad Kulautuvos ligoninėje, kurioje pats gulėjau, įsidarbinau sanitaru. Ten, pro langą žiūrėdamas, akvarele tapiau. Piešdavau tai, ką matydavau. Nė pats nesuprantu, kaip man tai visai neblogai pavykdavo. Juk niekas ir niekada nebuvo to mokęs. Giminėje taip pat dailininkų nebuvo. Kai gimė vaikai, žmona nebenorėjo, kad namuose aliejiniais dažais tapyčiau: juk labai smirdi. Tai važiuodavau piešti į Kulautuvos pievas. Kadangi su visais dažais, skiedikliais keliauti buvo nepatogu – pamažu nustojau tai daryti. Netapiau gal penkiolika metų ir grįžau prie šito užsiėmimo visai atsitiktinai. Norėdamas užsidirbti pinigėlių, savaitgaliais ir naktimis sargaudavau. Kadangi tai daryti buvo nuobodoka, tai vėl pamažu pradėjau piešti. Nuo to laiko su teptukais ir drobėmis nebesiskyriau. Tikiu, kad, norint kažko rimto šitoje srityje pasiekti, reikia labai daug dirbti – su paveikslais gyventi ar net miegoti (juokiasi).

– Ar teisybė, kad kartais su tais teptukais ir į lovą gulatės?

– Tiesa… Juk vakare matai vienus atspalvius, o ryte ar dieną – vėl kitus. Lempų šviesoje dar kitoks vaizdas prieš akis atsiveria, kitaip šešėliai ant drobės krenta. Štai kodėl turi būti arti prie savo paveikslų. Draugai man siūlo patalpas, kur galėčiau tiesiog atvažiuoti ir tapyti. Betgi manau, kad su savo paveikslais aš turiu gyventi – nuolat juos matyti.

– Tai todėl socialiniuose tinkluose prie kai kurių savo paveikslų dedate prierašus, kada vienas ar kitas buvo taisytas?

– Man patinka tikslumas. Jei pataisau, tai ir parašau. Net naktį galiu atsikelti, jei kokia gera mintis į galvą šauna. Kartais, kai pradedu tapyti nuo pat ankstyvo ryto, tai nė nepajuntu, kaip ateina vakaras – tik išdžiūvusi burna primena. Už tai mama bara, bepročiu vadina. Ji gi mato, kiek laiko prie tų savo drobių praleidžiu. Jei atvirai, valandų aš pats nejaučiu – tik vieną malonumą. Būna, kad paveikslą per porą valandų nutapau, bet kai nesiseka – galiu net keletą mėnesių prie jo sėdėti.

– Ką darote su tais darbais, kurie nepavyksta?

– Pertapau. Ant kai kurių drobių jau yra daugybė paveikslų. Nuo tų dažų sluoksnių jos darosi sunkios (juokiasi). Kai žmogus susiruošia pirkti vieną iš jų, pajuokauju, kad vietoj vieno paveikslo gauna penkis (tik jie pasislėpę vienas po kitu). Temos domina pačios įvairiausios – architektūra, gamta, fantastika. Labai mėgstu skaityti fantastines knygas. Tik žmonių vis dar nepiešiu. Trūksta patirties. Juk esu savamokslis, jokių dailės studijų nebaigęs. Dažnai pasigailiu, kad neturiu pagrindų. Gal dabar ir žmones drąsiau pieščiau? Dažnai mėgstu užduoti sau klausimą – kodėl? Kodėl mokslai mokykloje kitiems sekėsi, o man – ne? Kodėl negalėjau dailės būrelio lankyti? Kodėl kiti turėjo draugų, o aš ne?

– Ar jau uždavėte sau klausimą, kodėl dabar be tapymo nebeįsivaizduojate savo gyvenimo?

– Kodėl tapau? Apie tai aš net negalvoju. Man tai savaime suprantama. Imu, darau ir pavyksta. Negaliu paaiškinti, kodėl. Kartais tyčia noriu kažką atkartoti – neišeina, o tik imu improvizuoti – gerai išeina. Viskas  man turi būti iš pirmo potėpio, bet kai pradedu dailinti – dažnai sugadinu.

– O kaip ta avelė iš naujo jūsų paveikslo medyje atsidūrė? Juk gyvenime avys po medžius nelaipioja?

– Štai čia ir yra puikiausia iliustracija to, apie ką aš kalbėjau. Iš pradžių aš nutapiau medžius – nepatiko, lyg kažko trūko, lyg per vaikiška buvo. Tada paleidau avelę į medį pasiganyti – žmonėms patinka netikėtos detalės, kurias turi patys atrasti.

Spalvos: sodri žalia – J.Jukonio mėgstamiausia, kaip ir gamtos įkvėpti lietuviški peizažai / J. Jukonio asm. archyvo nuotr.

– Gailitės, kad niekas nepamokė piešti žmonių. Betgi yra ir kita nuomonė, kad menininkas turi būti kaip nešlifuotas deimantas – originalus: su savo mąstymu, technika, požiūriu. Laisvas nuo normų ir taisyklių. Kodėl bijote būti tokiu kūrėju?

– Nebijau. Bandau ir tikiu, kad kiekvienas kūrėjas turi savo parašą. Vis dėlto pačių pagrindų reikia kiekvienam. Nesvarbu, kad Pablo Picasso ar kiti metė akademines studijas, – jie spėjo gauti pradmenis, jie turi žinių, kaip ir ką taisyklingai daryti. Todėl kai kažkas kritikuoja mano darbus, aš prašau žiūrėti į juos ne iš techninės, bet iš meninės pusės. Juk tai ne nuotraukos. Net konkrečius pastatus man patinka tapyti ne visai tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tarkim, vaizdelyje iš Birštono realus tik gatvės žibintas. Visa kita – gamtos ir mano fantazijos žaismas.

– Ar tapyba netrukdo tiesioginiam jūsų darbui Kauno klinikų operacinėse? Ar, visą naktį tapęs, nesijaučiate per daug pavargęs?

– Kaip jau minėjau, tai yra mano pomėgis. Argi nuo mėgstamo dalyko pavargstama? Tiesa, kai kurių persitapymo signalų jau pastebiu. Tuomet būna, kad šneki su žmogumi ir matai jo veidą potėpiais, spalvomis; įsivaizduoji, kaip jis turėtų atrodyti drobėje. Ar kiekvienas gražus peizažas prašosi į mano drobę? Tikrai ne. Visų pirma, turiu ieškoti detalės, kuri mane užkabintų. Sykį nebežinojau, ką tapyti, tai nutapiau ant palangės stovinčią puansetiją. Pagavau tinkamą momentą, kai saulės spinduliai labai gražiai krito ant jos pro langą. Įdomiai išėjo. Einant į darbą, kai dar iki galo neprašvitę ir gatvės šviestuvai neužgesinti, irgi būna labai gražu. Tuomet greitai telefone eskizą pasibraižau, o paskui, grįžęs po darbo namo, sėdu prie drobės ir improvizuoju. Man nereikia tikslių detalių, konkrečių namų. Dažnai žmonės ir taip atpažįsta vietas, kurias vaizduoju. Viena bėda, kad mūsų buto kambariai maži – didelė drobė juose netelpa. Sykį bandžiau pasistatyti, bet netyčia sulaužiau. Nuo to laiko renkuosi mažesnį formatą – dažniausiai 60 x 80 cm.

– O kaip kolegos vertina jūsų pomėgį?

– Visaip. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Vieni pakritikuoja, kiti pagiria. Vieniems reikia to, kitiems ano. Dažnai manęs prašo nutapyti kažką pagal užsakymą. Bet aš piešiu tik tai, kas iš manęs eina. Esu laisvas menininkas. Labai pavydžiu restauratoriams. Dažnai užsuku į įvairias bažnyčias pažiūrėti jų freskų. Ypač man gražios Pažaislio vienuolyne, Šv.Jurgio bažnyčioje.

– Kokia didžiausia jūsų svajonė, susijusi su tapyba?

– Vaikystėje svajojau tapti garsiu mokslininku, troškau padaryti kažką didingo, palikti pėdsaką po savęs. Mokslininku, kaip žinia, netapau, nors į laboratorinę diagnostiką irgi stojau su filosofine gaidele. Ten radau mikropasaulį – įvairiausias jo formas, spalvas, atspalvius, kuris pasirodė ne mažiau įdomus nei makro-! Menininkai, mačiau, tai irgi naudoja. Šiais laikais kūrėjui išsiskirti iš kitų labai sunku – ne taip, kaip prieš kelis šimtus metų. Labai didelė konkurencija, todėl dažnai vieno ar kito menininko populiarumą lemia jo paties charizma. Turiu tikslą bent su vienu savo darbu patekti į istoriją. Jei bent vienas iš mano darbų išliks po kokių 500 metų – svajonė bus įgyvendinta. Štai kodėl dabar turiu labai labai daug dirbti, tobulinti savo techniką, įgūdžius.

– Kaip gimsta jūsų darbai?

– Tik tyloje. Mėgstu pasileisti tylią, švelnią muziką. Joje mano mintys tarsi išsilieja. Kartais taip įsijaučiu į tą tylą, kad net pykstu, kai mama pro šalį praeina (juokiasi). Telefono išsijungti negaliu dėl darbo. Turiu budėti namuose, bet jei iškviečia greitai į operacinę – viską metu ir važiuoju ten. Ar užtenka algos šiam hobiui? Oi, geriau neskaičiuoti: drobės brangios, dažai – irgi nepigūs. Jei turėčiau daugiau pinigų – dažniau keliaučiau. Grįžęs iš kelionių labai mėgstu interpretuoti ten matytus vaizdus. Spalvas nebūtinai naudoju tokias, kokias ten mačiau. Man labai patinka lietuviška sodriai žalia. Kadangi daug laiko praleidau Kulautuvoje – žalios pas mane tikrai daug. Ir pilkos – lyg švininis Lietuvos dangus – taip pat nemažai. Tiesa, po kelionės į Graikiją atradau dar dvi spalvas – ochros ir žydrą. Kai kuriuos kelionės epizodus galėčiau ir šiandien tiksliai atkartoti drobėje. Ten, kur man įdomu, turiu tiesiog fotografinę atmintį. Mokydamasis ja pasigirti negalėjau, bet pirmąjį pasimatymą nutapyčiau be vargo!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nerijus

Nerijus portretas
Labai neblogi Jono darbai, man patiko. O kurie rašo, kad nieko gero, tai gal savo pademonstruotumėte.

Svečias

Svečias portretas
Dailininko vardas Jonas Jukonis

yra

yra portretas
idomus paveikslai,taciau vyrauja tamsa,manau daugiau sviesos truksta paveiksluose,sekmes ir paimk privaciu pamoku pas gera tapytoja
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių