Ryškiausios Kauno baleto artistės – apie gyvenimo aistrą

J.V.-B.: Man atrodo, kad sunkiau ne kojytes kilnoti, bet aktorinis darbas. Fiziniai veiksmai tik padeda išreikšti aktorinius aspektus. Psichologija valdo tavo kūną. Jeigu nebus aktorinio įdirbio, judesiai virs aerobika, triukais. Dažnai būna taip, kad ateini į repeticiją, tau duoda medžiagą judesiui, iš dalies paaiškina, kas yra kas, tačiau didžiąja dalimi personažą turi atrasti pats. Tuomet tu laužai galvą, kodėl yra vienaip ir kitaip. Režisierius ir choreografas pasako, kad turi daryti taip, nes taip yra, bet kartais tai visiškai nesisieja su tavo gyvenimo patirtimi. O tu, šokdama žiūrovui, turi pateisinti, kodėl taip elgiesi, ir nesvarbu, ar tas bruožas teigiamas ar neigiamas. Neigiamą personažą, netgi žmogžudį, taip pat turi pateisinti.

– Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare baleto pastatymų nėra daug. Juose šokate ryškius vaidmenis, atiduodate visą save. Turėtų būti ypač brangus kiekvienas baleto spektaklis.

S.D.: Oi, taip, jeigu žinome, kad vakare šoksime šokio spektaklyje, jau nuo ryto būna visiškai kita nuotaika. Ir kiekvieną kartą ieškai, svarstai, kaip gali toliau tobulinti šiuos spektaklius.

A.M.: Dar daug šokame miuzikluose, operetėse, tad neturime galimybės labai ilgai ruoštis kiekvienam šokio spektakliui – juk  operetes ar miuziklus irgi reikia repetuoti. Bet, taip, šokio spektakliai yra ypač laukiami. Po šių spektaklių dažnai pasiliekame ir aptariame, kaip kas pavyko.

J.V.-B.: Mes labai labai laukiame baleto spektaklių. Kai statėme "Žydrąjį Dunojų", visi laukėme Eglės Špokaitės, nes žinojome, kad tai bus baletas. Nors ir sušiuolaikintas, pritaikytas prie mūsų trupės, bet vis tiek jo labai labai laukėme. "Dulkių spindesys" – kad ir ne visai baletas, nes jame su baletu jungiasi šiuolaikinis šokis, irgi yra be galo brangus. Žinoma, norime, kad kiekvieną sezoną būtų pastatoma po baletą. Gyvename laukimu. Mūsų maža trupė, trūksta žmonių, tad baletus sunku statyti. Kartais šokėjus samdome iš Vilniaus, išnaudojame ir choro artistus – jie, kiek gali, padeda šokti.

– Aistrą baleto ar šokio menui apskritai jutote nuo pat mažumės?

A.M.: Iš tikrųjų pradėjau ne taip ir anksti – devynerių metų. Mane tėvai nuvedė į M.K.Čiurlionio meno mokyklos parengiamąją klasę. Jie vis vesdavo mane į visokius būrelius, bet niekur man nepatiko, o nuvedė į baletą – ir užsikabinau. Bet taip, kad pati labai veržčiausi, nebuvo. Tiesiog nuvedė pabandyti. Buvau išranki, tai sportas nepatiko, tai dar kažkas kitas, o štai baletas kažkodėl prilipo, nors iš pradžių atrodė, kad nuobodoka. Bet man kažkodėl atrodė, kad reikia truputį pakentėti ir paskui bus labai šaunu. Visą tą laiką paruošiamoje grupėje, dar mokykloje kokius trejus metus galvojau, kad reikia pakentėti. O tada supratau, kad reikia iš tikrųjų dirbti visą gyvenimą, ir šaunu būna, kai jau išeini į sceną. Pirma mokytoja buvo Aliodija Ruzgaitė, paskui patekau pas Loretą Bartusevičiūtę, dar vėliau pas Gražiną Dautartienę. Šios asmenybės buvo pavyzdžiai, vedantys į priekį. Jos pasakodavo, kaip važiuodavo į Maskvą pas visokius pedagogus, ir man labai norėdavosi pasiekti to paties. 

S. D. Mane link baleto irgi netikėtai nukreipė tėvai. Lankiau gimnastiką nuo penkerių metų, o kai man buvo devyneri tėvai perskaitė skelbimą, kad į baleto studiją priima mergaites. Mama, pasirodo, pajuokavo, bet aš kažkaip iš tikrųjų užsinorėjau. Mums kaldavo, kad čia darbas, nėra taip, kad ateini, pašoki ir išeini. Labai griežtai viskas būdavo toje studijoje, bet man tai labai patiko. Manyje buvo labai didelis noras šokti. Visą laiką gyvenau su mintimi, kad šoksiu. Nebuvo kitų svajonių – būti kokia pardavėja ir pan. Tėvai labai palaikė, buvo iš tų, kurie sakė, kad tikrai eik ir daryk.

J.V.-B.: Iš dalies dėl to kalti tėvai. Kaip pasakoja mama, kai aš pradėjau vaikščioti, buvau labai judrus vaikas, visur striksėdavau. Būdavo, kad vakarais rodydavo per kažkurį rusų kultūros kanalą baletus, ir aš suklusdavau, bandydavau šokti. Tuomet pradėjo mane leisti į liaudies šokius, į pramoginius, bet pasakiau, kad norėčiau ir į baletą. Mama nuvedė – vienu metu lankiau trijų skirtingų stilių šokius. Po to liko pramoginiai ir baletas, kol galiausiai – tik baletas. Baletas buvo labiausiai prie širdies. Bet pačią aistrą šokti apskritai jaučiau nuo pat mažens. Ritmo pojūtis, koordinacija – tai jau turėjau savyje nuo mažumės. Reikėjo tik lavinti kūną. Šiandien mama labai džiaugiasi, kad šoku. Yra prisipažinusi, kad pati kažkada norėjo būti balerina, bet per prievartą ji tikrai manęs nestūmė.

– O kokie dar baleto šokėjai jums yra pavyzdys?

S.D.: Nėra vieno išskirtinio šokėjo.

A.M.: Man patinka šokėjai-asmenybės. Pirmoje vietoje, žinoma, yra Eglė Špokaitė. Olga Konošenko, iš dabar šokančių – Jurgita Dronina, turinti savą techniką, vidinį užtaisą, Mindaugas Baužys.

J.V.-B.: Kai buvau vaikas, didžiausią įspūdį padarė Eglė Špokaitė. Kiek matydavau spektaklių, niekad gyvenime nebuvau mačiusi baleto, kuriame šokėjas apsiverktų. Dabar tai nėra naujiena, o tada niekad nebuvau to mačiusi. Atsimenu, sėdėjau Operos ir baleto teatre ant laiptukų prieš pat sceną, buvo šokamas baletas "Romeo ir Džiuljeta", ir Eglė apsiverkė. Tai buvo nuoširdu ir tikra. Niekada gyvenime to nepamiršiu. Mąstydavau, kaip giliai ji jautė savo personažą. Mane tai labai sužavėjo. Žavėjo ir tai, kad ji šokdavo kitą personažą visiškai kitaip, atskleisdama jo charakterį. Dabar būna, kad ir aš pati apsiverkiu. Visi artistai tuo laiku buvo nuostabūs – Rūta Jazerskytė, Irina Cimbal. Beje, mane labai žavėjo ir tebežavi vyrai šokėjai – dėl savo šokio jėgos. Visą gyvenimą žavėjo Michailas Baryšnikovas, Lietuvoje – Mindaugas Baužys.

– Ar niekada neteko gailėtis, kad pasirinkote baleto šokėjos kelią?

S.D.: Ne, man atrodo, kad apsisprendimas jau būna prieš tai, o paskui kažkaip net nesusimąstai – eini tuo keliu, ir tiek. Aišku, save noriu realizuoti, kol dar galiu, o kai pagalvoji, kad jau nedaug liko iki rentos, tada viskas vėl kitaip atrodo. Bet norisi išnaudoti tuos likusius metus.

A.M.: Kartais būna negerų dienų, kai pradeda nesisekti, tada pagalvoji: "Ai, geriau nešokčiau iš viso ir eičiau ką nors kita daryti." Bet taip būna dėl nusivylimo savimi, o ne dėl to, kad šoku apskritai.