Roko opera „1972“ – moralinė ir istorinė skola žmonėms, pažadinusiems laisvės viltį

Mintis perkelti 1972 metų įvykius į muzikinio teatro sceną sklandė senokai. Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis drauge su Anapilin išjusiu kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu buvo gerokai priartėję prie idėjos realizavimo roko operos forma, bet jis taip ir nepasiekė rampos šviesų.

Įdomus faktas, kad išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenęs ir plačią švietėjišką veiklą vystęs kunigas jėzuitas, kompozitorius, atlikėjas, publicistas Tėvas Bruno Markaitis SJ, sujaudintas Romo Kalantos aukos, ėmėsi rašyti šia tema operą. Libretą operai parašė poetas Bernardas Brazdžionis. B. Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Pradėtos kurti operos dėl ligos nebaigė. Tačiau parašė poemą fortepijonui, kurioje meilę Tėvynei, pasiaukojimą už jos laisvę perteikė per tragiškąjį kauniečio žygdarbį.

Artėjant 1972 m. pavasario įvykių Kaune penkiasdešimtmečiui idėją muzikinėje scenoje papasakoti to meto aktualijas subrandino ir režisierius Kęstutis Jakštas. Ir šį sykį muzikinis spektaklis skambės istorinėje erdvėje – Kauno muzikinio teatro scenoje. Sukurti muziką spektakliui režisierius pakvietė žinomą šio žanro kūrėją kompozitorių Kiprą Mašanauską. Kūrybinis procesas atvedė prie žanro pasirinkimo – roko operos – turbūt labiausiai tinkamo žanro to meto dvasiai išreikšti. Operos siužetą sukūrė dramaturgė Goda Simonaitytė, dainoms tekstus – Arnas Ališauskas.

K. Mašanauskas (dešinėje) / D. Rimeikos nuotr.

Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę.

Poetas Arnas Ališauskas, kalbėdamas apie išgyventas kūrybinio proceso inspiracijas teigia, kad „neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti, kas vyko Kaune 1972-ųjų gegužės 14-ąją. Neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti Romo Kalantos psichologinio portreto, jo asmenybės, poelgių motyvų. Bet įmanoma pamėginti panirti į tą laiką ir pamėginti pajausti, kaip 1972-ųjų jaunimas bendravo, kalbėjo, mylėjo. Kodėl vienų kelias vedė į išdavystę, kitų – į didvyriškumą. Kodėl vienas iš daugelio žmonių pasirinko susinaikinimo kelią. Susinaikinimo – kad išliktų ir kalbėtų mums iš 1972-ųjų nuotraukos. R. Kalantai šiandien būtų beveik 70. Klausimų „kodėl?“ ne mažiau, nei tada. Bet atsakymų, tiksliau bandymų atsakyti – kyla su kiekviena karta. Roko opera „1972“ – vienas iš šitų mėginimų atsakyti“.

„Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – sako Goda Simonaitytė, kuri į kūrybinį procesą įsiliejo vėliausiai, tačiau itin daug prisidėjo, kad prasminga ir puiki idėja virstų spektakliu. „Mano prievolė buvo kiek įmanoma greičiau susipažinti su jau sukaupta informacija ir sukurti istoriją, kurioje taikliausiai atsispindėtų tai, kas buvo nagrinėta. Režisierius ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, peržiūrėjome daug dokumentikos ir filmų apie 1972-ųjų įvykius, skaitėme knygas, straipsnius. Kūrybinis procesas buvo painus, bet tuo pačiu ir intriguojantis, nes gyvas – išbandėme įvairius muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, koregavome, keitėme.

G. Simonaitytė / D. Rimeikos nuotr.

Roko operos „1972“ režisieriaus asistentė Viktorija Streiča pasakoja, kad personažai R. Kalanta ir Vytautas Kaladė veikia kaip realūs asmenys. Kalantos asmenybė ir šiandien vertinama nevienareikšmiškai – gyvi liudininkai pasakoja skirtingas to laiko įvykių versijas, todėl nesinorėjo kurti herojiško R. Kalantos paveikslo. Čia ryškiau skleisis įdomi, bet nepakankamai įvertinta V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Dirbęs techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre jis garsėjo protesto veiksmais, kuriuos siekė malšinti tuometinė tarybinė valdžia. Kiti roko operos personažai gal ir primena vieną ar kitą to laiko asmenybę, tačiau yra išgalvoti. Realių žmonių atkartoti nebandėme – veikėjai yra tik inspiracijos. Roko operoje kalbame apie tuometinį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą, todėl ir pasirinkome pavadinimą „1972“.

Roko operoje protesto dvasią padeda atskleisti ir scenografija, kurios užduotis žiūrovus perkelti į 70-ųjų Kauną. Scenografas Gintaras Makarevičius apie kūrybinį procesą pasakojo: „Toks spektaklio žanras scenografą įpareigoja bendra idėja. „1972“ scenovaizdis pradėtas kurti dar neturint galutinės muzikinės partitūros. Bendraujant su komanda tiesiog pati nuojauta vedė į atsakymus, kas turi atsirasti scenoje. Todėl čia sutiksite nemažai atpažįstamų simbolių, įprasminančių to laikmečio dvasią, pavyzdžiui, finale pasirinkta vaizduoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri sovietmečiu tarnavo kaip radijo gamykla. Ir tai tik vienas iš sovietinio nužmogėjimo simbolių, kuriuos sutiksite spektaklyje“.

D. Rimeikos nuotr.

8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.

Scenoje išvysime ir daugiau simbolikos būdingos tam laikmečiui. „Siekiant sukurti bendrą 1972-ųjų nuotaiką simbolinės nuorodos yra labai reikalingos“, – įspūdžiais apie vykusį kūrybos procesą dalijasi scenografas, – „jos tarnauja kaip kertiniai ženklai. Vien sausos dokumentinės medžiagos nedemonstruosime. Bendras šios roko operos kūnas, susidedantis iš scenografijos, muzikos, choreografijos, papildytas dokumentiniais faktais tik dar labiau ryškėja. 8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.“

G. Makarevičius taip pat pridūrė: „visoje R. Kalantos istorijoje labai daug netikslumų, nemažai faktų paslėpta, nėra aiškios dokumentacijos. Bet mano asmeniniu požiūriu jo veiksmas pažadino norą laisvei, įžiebė tūkstantinį protestą. Ir šito fakto jau niekas negali paneigti. Jo drastiškas veiksmas – pilietinės sąmonės žadinimas“.

Spektaklyje plačiai naudojami aštuntojo dešimtmečio atspindžiai – veikėjų hipiški kostiumai ir šukuosenos (dailininkė Julija Skuratova), analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės, kurias puikia prisimena vyresniosios kartos kauniečiai. Muzikinės partitūros skambesys – vintažinis, melodika lyg ir seniai girdėta, atpažįstama ir kelianti šiltus prisiminimus.

Roko opera ypatingai pasitarnaus jaunajai žiūrovui kartai, leis pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB. Spektaklyje bus pasakojama apie vyresnius paauglius, kuriuose jie tikrai atpažins save, o choreografė Stefanija Nosovaitė sukūrė gatvės šokių stiliaus elementus, tokius mielus šiuolaikiniams paaugliams. Žiūrovai atpažins ir Miesto sodą, kuris ir tuomet ir šiandien tebėra svarbi susitikimų vieta Kaune, kur ir įvyko pagrindinė protesto akcija, čia rinkosi tie, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos nevaržomi jų asmenybėms nesuvokiamos santvarkos.

Roko operos „1972“ statytojų komanda: muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Stasys Jakštas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, vizualizacija Gediminas Lapė, choreografė Stefanija Nosovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas.

Pagrindinius vaidmenis joje kuria miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Martynas Beinaris, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė, Karina Krysko, Dileta Meškaitė ir didžiulis būrys kitų.