Poetas K. Bradūnas lietuvybę vaikams skiepijo ir simbolinėmis baudomis

Parodos akimirkos

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K.Donelaičio g. 8) pradėjo veikti išeivijos poeto Kazio Bradūno kūrybos skveras. Lankytojai su šio rašytojo kūrybos vingiais galės susipažinti visą gegužę.

Parodoje didžiausias dėmesys skirtas retiems poeto kūriniams. Čia galima susipažinti su pirmaisiais eilėraščiais, mintimis, kurios spausdintos tarpukario leidiniuose, pamatyti, kaip atrodė K.Bradūno išleistų knygų viršeliai, ar paskaityti įdomių ištraukų. Šis rašytojas dėl karo buvo priverstas bėgti iš Lietuvos, tačiau net ir už Altanto nepamiršo lietuvių kultūros. Kaip tik iš visų jėgų siekė, kad lietuvybė plėstųsi.

2017-ieji paskelbti K.Bradūno metais, o paroda skirta jo gimimo šimtmečiui paminėti. Ta proga Kauno apskrities bibliotekoje apsilankė rašytojo dukra Elena Bradūnaitė, kuri gyvena Havajuose. JAV lietuvių bendruomenės tarybos narė sutiko pasidalyti mintimis apie tėvelio kūrybą ir įdiegtas lietuvybės šaknis bei pagalbą mūsų kultūrai.

"Pirmiausia norėčiau vyrui padėkoti, kad mane į Lietuvą išleidžia, nes jis ten žolę pjauna – ji auga ištisus metus, o aš galiu pasidalyti prisiminimais. Po nepriklausomybės paskelbimo tėvelis grįžo į Lietuvą, parašė prašymą čia gyventi ir dar septyniolika metų joje pragyveno", – susitikimą su kauniečiais pradėjo E.Bradūnaitė.

– Minėjote, kad tėveliai labai norėjo grįžti į Lietuvą, bet ir jūs pati dažnai grįžtate. Daugelis lietuvių, ko gero, norėtų su jumis susikeisti vietomis ir gyventi Havajuose, tad kodėl jums svarbu grįžti į Lietuvą?

– Į pasąmonę tėveliai labai daug įdiegė apie Lietuvą pasakodami ir kai pirmą kartą čia grįžau 1977-aisiais, tai net pati sakiau "grįžtu", nors čia nebuvau buvusi. Buvo taip stipriai apie Lietuvą pripasakota, kad aš jaučiau, jog grįžtu ten, kur kažkada buvau. Tėveliai visada sakė, kad jei tik bus galimybė grįžti į neokupuotą Lietuvą, būtinai taip ir padarys. Mums grįžimas idealistiškai perduotas – kad mes turime būti Lietuvoje.

Mums sakydavo, kad paliko tėvynę, bet dovanojo pasaulį, todėl mūsų pareiga patiems grįžti arba kaip galima Lietuvos vardą garsinti kuo toliau. Tai buvo tiesiog pareigos jausmas. Gal dėl to ir nesituokiau ilgai, nes man buvo svarbu suvokti, kad negaliu parsivesti per Kūčias į namus kitataučio, nes tėvams būtų tekę liežuvius laužyti. Jie mokėjo angliškai, bet negalėjo tiek išsakyti kaip kalbėdami lietuviškai. Todėl su broliu ir sese susitarėme, kad ieškosime lietuvių. O Amerikoje turi dėti pastangas, kad nesuviliotų arabai ir galėtum atsispirti ir suprasti, kur tavo vertybės.

Mums sakydavo, kad paliko tėvynę, bet dovanojo pasaulį, todėl mūsų pareiga patiems grįžti arba kaip galima Lietuvos vardą garsinti kuo toliau.

Dėl to man grįžus į Lietuvą buvo labai gerai. Havajuose smagu nuvažiuoti ir tris savaites paatostogauti, bet kai gyventi reikia, ten yra tremtis rojuje. Gražus oras, saulutė visada šviečia visus metus, tad viskas suvienodėja, nebelieka laiko tėkmės. Ten senukams ir mažiems vaikams labai gerai, bet jei nori domėtis kultūra, istorija, politika, nėra su kuo kalbėtis. Mums tėveliai plačiai akiratį atvėrė, o Havajuose to nėra.

– Koks buvo pirmas įspūdis, kai grįžote į Lietuvą? Ar sutapo realybė su pasakojimais?

– Mums kartais sakydavo, kad mes labai romantiškai Lietuvą įsivaizduojame, kur yra svirtys, šulinėliai. Žinoma, buvo tos romantikos, tačiau mano seneliai aiškino apie ūkį ir aš supratau, kad čia darbai labai nelengvi, todėl grįžimas buvo toks, kaip buvo nupasakota. Aš net daugiau istorijos žinojau, nei čia likę mano pusbroliai, nes čia negalėjo kalbėti. Pasijutau visaverte, nes galėjau suprasti Lietuvą, o kartu per mūsų istoriją atsiskleidė ir kaimyninių šalių istorija.

– Kaip išmokote taip gražiai lietuviški kalbėti?

– Man labai skaudu žiūrėti, kaip nyksta kalbos. Polineziečių kalba Havajuose išnyko per vieną kartą – seneliai dar kalbėjo, tėvai nusprendė, kad nereikia, ir viskas – vaikai tos kalbos jau nebemoka. Čia skambutis Lietuvai, kad kalba yra labai svarbi.

Tėvai mums ant sienos išpaišydavo žmogiukus. Pirmoje eilėje būdavo tie, kurie angliškai kalba, antroje – vokiškai. Žmogeliukų mažėdavo, kol ateidavo iki lietuvių. Tada sakydavo, kad jei du lietuvius nutrintų, nebeliktų, kas kalbės šia kalba. Galima sakyti, kad taip iš globalizuoto krašto pasižiūri į savo kultūrą ir kalbą. Man ir broliui įteigė atsakomybės jausmą, kad jei mes nekalbėsime, kas tada kalbės? Todėl buvome nusprendę, kad namuose kalbų nemaišysime. Turėdavome net 10 centų sumokėti, jei namuose pradėdavome angliškai kalbėti.

O lietuvių kalba tikrai labai turtinga. Lengvai galima įvairiais žodžiais pasakyti, todėl reikia didžiuotis tuo, ką turime. Amerikoje visada prisistatau kaip lietuvė, man būna didelis pranašumas, kad dar vieną kalbą moku. Pasakodavau jiems apie skraidančius ežerus – niekur pasaulyje to nėra. "Eglė žalčių karalienė" juos taip pat žavi, nes labai daug mitologijos yra. Pasaulį praturtini pristatydamas kultūrinį kraitį.

Lietuvoje matau kažkokią menkavertystės ligą, nori anglų kalbą visur iškišti, nors lietuviai turi labai daug mažybinių, malonybinių žodelių, kurių neįmanoma išversti į anglų kalbą. Bandant išversti kokią nors lietuvių dainą, visur turėsi pridėti žodžius "little", bet mažas vilkas ne tas pats kaip vilkelis. Vaiką labai veikia mažybiniai žodeliai, tik labai mažai tirta ši sritis. Amerikiečiai sakydavo, kad mes turime galingus kompiuterius ant galvų, nes viename sakinyje galime laisvai suderinti visas galūnes, linksnius. Mūsų sraigteliai tikrai sukasi ir tai daro žmogų gabesnį. Todėl svarbu nemaišyti kalbų.

Tie, kurie į Ameriką buvo atvykę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pas juos kalboje buvo suanglintų žodžių. Tai kalba nei lietuvių, nei anglų išeina. Emigracijoje laikui bėgant kalba nyksta.

– Ką jūsų tėčiui reiškė kūryba? Ar dažnai jį matėte rašantį?

– Tėvelis, atvykęs į Ameriką, dirbo Baltimorėje duobkasiu. Vėliau apie dešimt metų dirbo prie ūžiančių staklių, kurios šlifavo akmenis, bet jis tuo metu parašė, ko gero, geriausius savo kūrinius – "Devynios baladės", "Sidabrinės kamanos" ir "Morenų ugnys". Šie kūriniai liečia Lietuvos praeitį, kokia pasaulėžiūra ateina iš gilios senovės, kas atkasta įkapėse. Tai savęs suvedimas su gilia senove. Kartu redagavo ir "Literatūros lankus", rinko V.Mačernio eilėraščius ir išleido jo knygą.

Tėvelis visada rašė. Jam labai rūpėjo, kad išeivijos kultūra nenusmuktų, neišblėstų ir kūrybos lygis būtų labai aukštas bei žmonės turėtų, ką skaityti. Spausdindavo knygas ir Niujorke, ir Argentinoje, tačiau verslininkai nerėmė, todėl ateidavo prie bažnyčios sekmadieniais ir pardavinėdavo. Leidinius siųsdavo ir į Čikagą, Bostoną, kad kiti pardavinėtų. Buvo sukurtas labai didelis žmonių tinklas, kad lietuvių kultūra laikytųsi.

Čikagoje jis pradėjo redaguoti dienraščio kultūrinį aštuonių puslapių priedą, ieškodavo recenzijų. Jei kas nors neparašydavo, pats su mašinėle naktimi skrebendavo ir maketuodavo. Tuo pačiu metu Lietuvoje organizavo "Poezijos pavasarius", leido savo ir išeivijos poezijos rinkinius. Darbo tikrai buvo daug.

– Jūsų tėtis yra sakęs, kad jam gražiausia knyga – Maironio "Pavasario balsai". Ar ta knyga ir išliko labai svarbi?

– Kaimo mokyklėlėje jis turėjo išmokti eilėraštį, tai savo mamos prašė knygos. Kai jo tėvai važiavo į miestą, parvežė šią knygą. Ir jam tokia graži ji buvo dėl to ir išliko pati gražiausia, nes buvo pirmoji knyga.

Vėliau Vilkaviškio gimnazijoje buvo jo mokytoja, tik grįžusi iš Paryžiaus. Tad juos labai paveikė. Tuo metu rašytojas Jonas Aistis buvo kaip kokia roko žvaigždė, visi jo eiles dainuodavo ir mane po to tų dainų išmokė. Vieną kartą J.Aistis atvažiavo į jų gimnaziją, tai visi įsimylėjo. Jis buvo su paltuku ir per Kalėdas sugalvojo, kad nori tokio paties paltuko. Kai pasiuvo, tėtis buvo labai laimingas ir norėjo draugui pasirodyti. Atidaro duris, o jis stovi su tokiu pat paltuku. Štai ką reiškia sirgti poezija.

– Ko jūs pati ieškote poezijoje?

– Mes šeimoje labai daug skaitydavome. Po vakarienės tėtis savo naujomis eilėmis pasidalydavo, tad eilėraščiais mums labai daug visko perdavė ir legendų, ir kultūros. Tokie pasakojimai mums buvo kaip šeimos dalis. Mano mamytė  beveik visus tėvelio eilėraščius mokėjo, nes tarp jų abiejų buvo bendrystė. Jei tėvelis ką nors parašo, mama kabliukus sudėlioja, nes buvo gera kalbininkė.

Aš pati poezijoje ieškau sielos pakutenimo. Kažkas turi viduje suskambėti ir tie žodžiai virsta burtažodžiu. Tai yra paprasto žodžio paėmimas ir pakėlimas į stebuklingą plotmę, kur jis jau turi kitokį skambesį ir prasmę.