Pirmoji moksleivių ir performanso akistata

Nauja pažintis

Kauno "Saulės" gimnazijos abiturientės Gabija ir Aurelija domisi įvairiomis kultūros temomis, eina į parodas ir spektaklius. Šios merginos yra aktyvios kultūros vartotojos, tačiau apie performansus mažai ką buvo girdėjusios. Tai joms buvo nauja patirtis.

Kartu su "Kauno dienos" žurnalistais gimnazistės apsilankė eksperimentinių projektų erdvėje "Kabinetas", kur savo pasirodymą tuomet rodė du menininkai – lietuvė Sandra Stanionytė ir japonas Yuki Kobayashi. Menininkai, įkvėpti Japonijos diplomato Chune's Sugiharos, kuris karo metais gelbėjo žydus, surengė neeilinį performansą.

Visą savaitę menininkai "Kabinete" po kelias valandas savaip bandė perteikti istoriją ir palikti pėdsaką žiūrovų širdyje. Švelniai destruktyvus, vaizdą, garsą ir tekstą jungiantis performansas uždavė klausimą: kai uždarame vieno asmens pasaulyje įvyksta asmeninė tragedija, kuri it išsiveržęs ugnikalnis bejėgiškumo lava užlieja dar gyvus plotus, kam tai rūpi?

Kūrėjai savo idėją perteikė įvairiausiais būdais – piešė antspaudus, kurie vaizdavo išduotas gyvenimo vizas, kartu kovojo su savo kūnu. Japonas visą performansą atliko ant galvos užsidėjęs žemėlapį ir prisiveržęs jį diržu. Jaunosios kaunietės susipažino su iš pirmo žvilgsnio nesuprantama idėja. Jos prisipažino, kad patirtis buvo visiškai netikėta. Pasirodymas kėlė ir baimę, ir žodžiais sunkiai nusakomus jausmus. Merginos performansą stebėjo daugiau kaip tris valandas, bet laikas nė kiek neprailgo.

"Labai sudėtinga nupasakoti jausmą, nes reikia būti vietoje. Man iš viso buvo baisu, nes galvojau, kad jis uždus – negalėjau žiūrėti. O ji smeigtukais buvo prisismeigusi marškinius ir kai juos nusiėmė, bėgo kraujas. Iš tikrųjų toks menas ilgam lieka galvoje, ne kartą permąstai, ką matei, nes tai yra kažkas kito nei paprastai. Tai paliečia daugiau nei paprastas paveikslas ant sienos, nes matai žmogų, jo jausmą, o ne tik plokščią vaizdą", – apie tai, ką matė "Kabinete", sakė moksleivė Gabija.

"Toks ilgas laiko tarpas, bet nė nepastebėjome, kaip praėjo. Mus palietė ir perteikė emociją. Šiaip šokiravo, sukėlė ir šiek tiek baimės, nes stebėdamas nežinai, kas bus. Buvo akimirkų, kai prie tavęs prieina, buvo užsidėjęs ant galvos žemėlapį, o tu sėdi ir manai, kad žmogus uždus. Buvo ir taip, kad norėjosi jam padėti. Iš tiesų, stebėdamas tai, patikrini save ir savo instinktus: ar ryšiesi padėti, ar ne, visą pasirodymą jauti tam tikrą jaudulį ir įtampą", – antrino Aurelija.

Žalojimasis – menas?

Performasas yra besitęsiantis veiksmas, kurio autorius kartu yra ir režisierius, ir atlikėjas. Šiame meninės raiškos lauke publika, suvokdama faktus, kurie yra asmeninės kūrinio autoriaus interpretacijos, pasiduoda kuriamo veiksmo įtaigai bei eigai ir per tiksliai apskaičiuotą laiko atkarpą gyvena, jaučia ir tiki subjektyvioje tikrovėje. Tokia meninė išraiška nėra surežisuota, tad nežinai, kas vyks toliau. Dažnai pasitaiko, kad menininkai savo idėją išreiškia ir sukeldami sau skausmą. "Kabinete" vykęs performansas nebuvo išimtis.

Japonui laisvai kvėpuoti trukdė ant galvos uždėtas žemėlapis, o lietuvaitė prisisegė savo marškinėlius prie pečių. Tokie veiksmai kelia šoką ir daugelis to nelaiko menu. Jaunosios kaunietės nebuvo tokios kategoriškos ir nutarė, kad skausmas yra meno forma tada, kai norima perteikti tam tikrą idėją, o publika tai priima.

"Tokioje aplinkoje, kurioje buvome, tai galima laikyti menu, nes tai buvo daroma norint perteikti mintį. Jie norėjo parodyti buvimo žmogumi skausmą", – nuomonę išsakė Gabija.

"Menininkas, ant galvos užsidėjęs žemėlapį, stipriau perteikė  jausmus, kad mus dar labiau paliestų. Jis duso, tačiau atrodo, kad kartais tai darė per garsiai. Šį meną gali suprasti tam tikra publika – tai tikrai skirta ne visiems, ne visi gali tai žiūrėti", – prisipažino Aurelija.