Pamirštų kauniečių atminimą atgaivino komikse

Daugeliui kauniečių yra žinoma Aleksote esanti H. ir O.Minkovskių gatvė, gal kai kas yra atklydęs ir į S.Hariso gatvę. Tačiau retas žino, kokias gyvenimo istorijas slepia jų pavadinimai. Dar rečiau Kaune minima Emma Goldman, kuriai pernai Nemuno ir Neries santakoje buvo pastatytas paminklas-plūduras.

Vilnietis komiksų kūrėjas Titas Antanas Vilkaitis atkūrė iš Kauno kilusių garsiųjų brolių Hermano ir Oskaro Minskovskių, Kaune žuvusio JAV karininko Samuelio Harriso ir pasaulyje anarchizmo motina vadinamos Emmos Goldman iš Vilijampolės istorijas. Grafinis romanas "Santakos. Nežinomo Kauno istorijos" pasirodys jau kitą mėnesį. Knygos leidėjai Kaune planuoja surengti jos pristatymą.

– Esi vilnietis. Ar nebuvo baisu imtis nepažįstamo miesto istorijos?

– Nepažįstamo miesto – ne, istorijos – taip. Gali būti, kad rašydamas apie sau artimesnį miestą jausčiausi patogiau, bet šiuo atveju pašaliečio perspektyva man buvo naudinga. Ir galų gale, traukinio bilietą į Kauną nusipirkti nesunku, o į 1863-uosius – neįmanoma.

– Kaip kilo idėja kurti tokį romaną?

– Man pasiūlė Kaune įsikūrusi meninių leidinių ir komiksų leidyba bei spauda užsiimanti "Kitokia grafika". Su jais buvau pažįstamas jau anksčiau, nes dalyvaudavau įvairiuose jų organizuojamuose projektuose, parodose, kūrybinėse dirbtuvėse. Savo veikla jie skatina jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą tiek čia, tiek užsienyje. Taigi jie parašė projektą, kurį parėmė Kauno miesto savivaldybės programa "Iniciatyvos Kaunui".

– Atradai įdomių faktų, apie kuriuos mažai kas žino. Ar sudėtinga buvo ieškoti informacijos?

– Iš tikrųjų neturiu daug tokių tyrimų patirties, todėl pradėjau gan bukai – tiesiog rašydamas pavardes į "Google". Visgi nuo kažkur pradėti reikia. Perskaičius kokią sutrumpintą biografiją, paaiškėja, kur ieškoti toliau. Galiu pasidžiaugti, kad gyvename beveik skaitmeniniame amžiuje taigi įmanoma daug ką – net ir straipsnius iš XX a. šaulių žurnalų – rasti internete. Tikriausiai kur nors yra archyvai, kuriuose būtų galima ieškoti dar daugiau istorijos detalių, bet kažkuriuo metu tiesiog reikėjo dėti tašką ir imtis piešimo.

– Pagal ką piešei istorines asmenybes?

– Taip jau pasisekė, kad visas veiksmas vyko jau paplitus fotografijos technologijai. Ir žmonės, ir miestai piešti pagal to laikmečio nuotraukas. Kadangi knyga – grafinis romanas, istorinės vaizdinės medžiagos paieškos man tiek pat svarbios kiek biografinės informacijos. Čia irgi matyti įdomios, nors tikriausiai nestebinančios tendencijos: pavyzdžiui, XIX a. Niujorko nuotraukų yra žymiai daugiau nei XIX a. Papilės. Kita vertus, radau tik vieną Samuelio Hariso portretą, nelabai panašų į jo aprašymą kitame šaltinyje. Tokiais atvejais tenka truputi paspėlioti, nors tas spėliojimas, mano manymu, pakankamai informuotas.

– Ką įdomiausio atradai, ko nesitikėjai?

– Man asmeniškai netikėčiausia dalis – visa ta istorija apie Kauno įgulos sukilimą 1920-aisiais. Gal Kaune jis labiau žinomas, bet aš apie jį pirmą kartą išgirdau tik šiais metais. Ir kažkuo gražus faktas, kad Emmos Goldman artimiausi draugai Niujorke buvo du pusbroliai iš Vilniaus ir Kauno.

– Esi sukūręs trumpų komiksų, tačiau čia tavo pirmasis grafinis romanas. Su kokiais iššūkiais susidūrei jį kurdamas?

– Pirmasis iššūkis buvo išsivaduoti iš paralyžiuojančio atsakomybės jausmo, apimančio rašant apie istorines asmenybes. Kitas esminis iššūkis – ilgesnio formato struktūros dėliojimas. Iki šios knygos ilgiausias mano kūrinys buvo 10 puslapių bakalauro darbo aiškinamasis raštas. Pradėjęs piešti pirmą skyrių, neįsivaizdavau, kaip tokia knyga turėtų prasidėti ar baigtis. Galiausiai iš nerimo ir nuovargio nusprendžiau pasirinkti pasakojimo metodą, kuris man tą akimirką atrodė kaip išsisukimas nuo normalios struktūros, bet galų gale rezultatas mane tenkina.

– Į kuriamas istorijas įtraukei ir pats save. Ar istorijos tyrimas neatsiejamas nuo tyrėjo? Ar tyrėjas koreguoja savo tyrimo objektą?

– Manau, kad taip. Kalbant apie pamirštus istorijos įvykius ar asmenis, man įdomu ne tik sužinoti naujus faktus, bet ir pats prisiminimo ar pamiršimo egzistavimas visuomenės sąmonėje. Galvojant apie istoriją kaip apie abstraktų monolitą, kuris auga savaime, atrodo keista, kad išvis kas nors gali iš jo dingti. Kita vertus, suprantant, kad istoriją rašo žmonės, tokios spragos iš karto tampa savaime suprantamomis. Piešdamas save kaip istorijos pasakotoją bandau atkreipti dėmesį būtent į tokius mechanizmus.

– Ar romane yra fikcijos? Ar viskas paremta tikrais faktais? Gal knygą galima vadinti ne grafiniu romanu, o grafine biografija?

– Yra kelios, sakyčiau, fiktyvios vietos, bet jas išgalvojau ne aš, ir į pasakojimą įtraukiau dėl to, kad man pasirodė įdomios tokios mažosios mitologizacijos akimirkos. Gal kažkada tos nepatvirtinamos detalės bus atpasakotos pakankamai kartų, kad įsipaišytų į faktų gretas. O dėl žanro… Na, tai painu, ir galbūt tai – asmeninio požiūrio klausimas. Man tinka ir tiesiog "istorinis komiksas", o "biografija" tarsi įteigia istorinį autoritetą, kurio aš pats nelabai jaučiu.

– Ar imtumeis antros knygos dalies?

– Jei pavyktų sugalvoti, kaip ją paversti atskira dalimi, o ne tiesiog tęsiniu. Tikrai nesinorėtų rašyti, pavyzdžiui, "Santakos 2: štai dar trys pamiršti žmonės". Galbūt užtektų tiesiog pasirinkti kitokį tyrimo objektą. Įpusėjęs šią knygą, galvojau, kad istorinių pasakojimų daugiau gyvenime neberašysiu, bet ją užbaigęs kažkaip vėl pajutau norą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Emigrantas

Emigrantas portretas
Šaunuolis vilnietis, pagarba jam!!! Galėtų sukurti ir nupiešti romaną Pie Smetonos laikų Nemuno gatvę, Šančius! To jam ir palinkėsiu!!!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių