„Gyvenamoji aplinka, kad ir kokioje būčiau, – miestas ar gamta – susitraukia tiek, kiek gali pasiekti mano juslės ir tampa fonu sąmonės aktams vykti“, – apie kūryboje vyraujančią kasdienės aplinkos analizę sako menininkė. Nebūdama tik pasyvi stebėtoja, tapytoja savo patirtis ir išgyvenimus perkelia į paveikslų plokštumas. Jose ne kartoja realius pamatytus vaizdus, o pateikia minčių vaizdinių konstrukcijas.

Menininkei ypač svarbi aplink vykstanti esatis, kuri yra viso jos tolesnio kūrybos proceso atskaitos taškas. L. Slavinskaitė tapo žmogaus psichologinės būsenos portretus, juos įkūnydama metaforomis į daiktus, gyvūnus, figūratyvus, veidus.

Dešimtmetį aktyviai parodose dalyvaujanti menininkė yra sulaukusi kultūros visuomenės pripažinimo.  2017 m. L. Slavinskaitė laimėjo pirmą vietą tarptautiniame Algimanto Švėgždos piešinių konkurse „Piešinys 2017“, 2016 m. tapo laureate parodoje „Geriausias 2016 metų kūrinys“. 2022 m. ji pateko į Baltijos šalių konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalą, kuriame laimėjo specialųjį prizą.

Pastaruoju metu pagrindiniai autorės motyvai – miestas ir jame gyvenantis žmogus, kaita ir virsmas šiuolaikiniame pasaulyje, populiariosios kultūros, istorijos ir meno istorijos citatos.

Vaizdas: L. Slavinskaitės darbuose – įtampos ar tariamos ramybės motyvai. / L. Slavinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Parodoje L. Slavinskaitė pristato įvairaus formato tapybos darbus, specialiai tam kurtus beveik metus.

Kalbėdama apie parodos idėją menininkė teigia, kad gyventi mieste šiomis dienomis – tai gyventi nuolatinio informacinio triukšmo realybėje. Kartu kelia klausimą – kaip iš tiesų skamba šiandiena? Kaip tas skambesys būtų juntamas sustingdytoje begarsėje akimirkoje? Kada skamba skirtingos harmoningos melodijos ir kada prasideda alinantis triukšmas? Vidinė muzika – vidinis aš – to vidaus vienintelės ir teisingos nekvestionuojamos taisyklės? Kiek gebame į save įsileisti kitokių, gal net disonuojančių melodijų? Kiek mokame šalia tokių gyventi?

Gyventi mieste šiomis dienomis – tai gyventi nuolatinio informacinio triukšmo realybėje. Kartu kelia klausimą – kaip iš tiesų skamba šiandiena?

Aplinka – kaip visaapimanti muzika, o muzika čia – ir kaip nuomonių skirtingumas, įvairovė, priešprieša. Kasdieniame miesto naujienų sraute iškyla mirgančios žinių auktualijos, klykia komentarų skilties nuomonių įvairovė, verda žūtbūtinė kova siekiant pritraukti dėmesio. Kiek mes pajėgūs išsigryninti savo melodiją, svarbią tik sau, ir priimti kito?

Šios temos buvo aktualios visais laikais, tačiau šiandienos pasaulyje jaunoji karta jaučiasi ypač įsitempusi. Tai atsispindi ir jaunųjų menininkų kūryboje. Jie jautriai ir aktyviai reaguoja į besikeičiančio pasaulio aktualijas ir problemas, medijų įtaką žmogaus gyvenimui, emocinei ir psichologinei sveikatai. L. Slavinskaitė parodoje „Aš ir mano (?) melodijos“ kviečia atkreipti dėmesį į savo kartos mąstymą, pažvelgti į šiandienio pasaulio siūlomą ir kuriamą gyvenimą per jaunosios kartos matymo prizmę ir individualų sąmoningumą.