P. Venclovas: rašyti ant servetėlių – ne man

"Reikia pirmiausia turėti apie ką rašyti, turėti ką pasakyti", – sako kaunietis rašytojas Petras Venclovas, savo sodria kūryba tik patvirtindamas šią seną tiesą.

"Reikia pirmiausia turėti apie ką rašyti, turėti ką pasakyti", – sako kaunietis rašytojas Petras Venclovas, savo sodria kūryba tik patvirtindamas šią seną tiesą.

Kauno menininkų bendruomenė jį gerbia ir myli – kaip ir jo kūrybą. Būtent dėl to šiemet P.Venclovui įteiktas brangiausias miesto literatų apdovanojimas – simbolinė vieno lito premija.
Rašytojui premija įteikta už naujų prozos formų paieškas ir paskutinįjį autoriaus romaną "Peržengti ribą". Knygoje autorius retoriškai reiškia nerimą dėl asmenybės nuvertinimo, žmogiškųjų jausmų ignoravimo, susvetimėjimo ir abejingumo. "Kas yra laisvė? – klausia autorius. – Kiek šioje sąvokoje regimybės ir realumo? Koks atstumas tarp laisvės ir dvasinės bei fizinės prievartos?"

– Kai bendrauji su vyresniosios kartos pripažintu kūrėju, visuomet smalsu, kokia gi buvo jo kūrybinė pradžia. Tad gal pradėkime nuo to dažno klausimo – kada supratote, kad norite rašyti?

– Toli ta pradžia liko (atsidūsta su šypsena). Žinoma, viskas prasidėjo mokykloje, vėliau Vilniuje studijavau lituanistiką. Ten pradėjau rašinėti, tačiau labai kažkuo neišsiskyriau. Studijavau kartu su šiuo metu žymiais rašytojais – Sauliumi Šalteniu, Alma Karosaite, Viktorija Daujotyte, Rimantu Šaveliu, Leonidu Jacinevičiumi, Petru Dirgėla, Petru Bražėnu, Algimantu Zurba, bohemos atstovais: Viktoru Brazausku, Vytautu Skripka. Tokia lituanistinė terpė buvo susiformavusi.

Taip pat turėjome ir universiteto laikraštuką, į kurį dažnai rašydavome.

Po studijų atklydau į Kauno rajoną, mano kūrybą pradėjo spausdinti vietos laikraštis, vėliau perėjau dirbti į Medicinos universiteto biblioteką, tada į Rašytojų sąjungos grožinės literatūros propagandos biurą. Vilniuje buvo jo centras, o Kaune – padalinys. Kauno regione organizuodavau susitikimus su rašytojais. Mano kūriniai tuomet buvo daugiau spausdinami "Nemune", "Jaunimo gretose", "Švyturyje". Pirmąją knygą išleidau 1978 m. Tais pačiais metais įsidarbinau "Nemuno" žurnale.

– O kokia darbo patirtis buvo to meto kultūrinėje spaudoje?

– "Nemune" dirbau ranka rankon su Robertu Keturakiu. Jis skaitydavo poeziją, aš – prozą. Perskaitytus kūrinius reikėdavo recenzuoti ir parašyti autoriui, ar jo kūrinį spausdinsime, ar ne, kai ką patarti.

– Kaip reikšdavosi politinė cenzūra to meto literatūroje?

– Parengtą numerį vyriausiasis redaktorius arba atsakingasis redaktorius nešdavo į "Gorlitą" – tai buvo Kauno miesto cenzūra. Pamenu, Gedimino g. 45-ajame name sėdėdavo du žmogeliai, kurie skaitydavo ir vertindavo. Kartais pareikalaudavo vieną ar kitą kūrinį išbraukti iš numerio.

Būdavo ir sąrašai autorių, kurių nebuvo galima spausdinti. Į tą sąrašą buvo įtraukti kuo nors nusikaltę valdžiai, nepaklusnūs autoriai, taip pat tie, kurie emigruodavo. Emigravęs rašytojas liaudavosi egzistuoti, jo knygas išmesdavo iš bibliotekų – tarkim, Tomo Venclovos, Icchoko Mero ar Sauliaus Tomo Kondroto.

– Kaip šiandien žiūrite į Rašytojų sąjungos struktūrą ir jos veiklą?

– Struktūra yra likusi nuo ano laikotarpio. Vilniuje – pagrindinė Rašytojų sąjungos būstinė. Taip pat yra Kauno ir Klaipėdos skyriai. Jie yra išlikę iš tų laikų – Kaune dirba skyriaus pirmininkas ir referentė, o Klaipėdoje – tik pirmininkas. Manau, kad jiems darbo būna: įvairūs renginiai, susitikimai, ūkiniai reikalai, o kartais tenka pranešti apie rašytojo mirtį, padėti suorganizuoti laidotuves, parašyti nekrologą. Štai neseniai keturiomis kalbomis buvo paskleista Lietuvos rašytojų pozicija Ukrainos klausimu.

– O jaunimas ar dalyvauja Rašytojų sąjungos veikloje?

– Anksčiau buvo gana aktyvi jaunųjų rašytojų sekcija, kuriai kadaise ir pats vadovavau. Tačiau vėliau ši sekcija nunyko. Iškovojus nepriklausomybę dar buvo bandymų Kaune pritraukti jaunimą arčiau prie Sąjungos, tačiau daug kas išvažinėjo po kitus miestus, o dabar – į užsienį. Jaunieji rašytojai daugiau reiškiasi atskiromis grupėmis, leidžia almanachus bei virtualiai bendrauja.

– Kaip vyresnieji žiūri į jaunąją rašytojų kartą? Ar stebite jų aktualijas – apie ką kalba ir kuo domisi?

– Pradedantieji kūrėjai nedaug reiškiasi įprastinėje spaudoje, todėl sunku juos identifikuoti, socialiniuose interneto tinkluose kuriasi jų grupės, ten jie bendrauja, dalijasi mintimis, vertina vienas kito kūrinius.

Pastebiu, jog dabar jaunimas labai išprusęs, moka daug kalbų, kurios atveria jiems naujus horizontus, mums, vyresniajai kartai, nepažįstamus. Žinoma, kiekviena karta turi ir savų problemų, ir tai yra normalu. Manau, kad jaunieji į mus žiūri gana kritiškai.

– O jūs į jaunimą?

– Mes taip pat į juos kritiškai (juokiasi).

– Tačiau ar dialogas egzistuoja?

– Kai dirbau žiniasklaidoje, daug bendraudavome, šnekėdavome. Jauni žmonės dalyvaudavo įvairiuose prozos konkursuose, dabar dauguma jų tapo pripažintais rašytojais, jie rašo, kritikuoja, reiškia savo nuomonę ir taip įsijungia į rašytojų bendruomenę. Šiuo metu dauguma kūrybinio jaunimo susitelkę Vilniuje.

Įdomu, kad tiek Vytauto Didžiojo universitetas, tiek Vilniaus universiteto fakultetas Kaune ruošia filologus, bet neaišku, kur jie prapuola baigę šiuos universitetus. Į grožinę literatūrą pastaruoju metu jie tikrai nebeateina.

– Ką dažniausia veikia studentas, baigęs filologijos studijas?

– Nelengva pasakyti. Dažniausiai, kaip jau sakiau, pradingsta, kur nors įsidarbina ne pagal specialybę, kiti gal pasuka į mokslo sritį. Pastaruoju metu emigracijose reiškiasi daug jaunų neblogų rašytojų.

– Sėdime prie stalo, ant kurio padėti du kompiuteriai. Ar knygą rašote ranka ar klaviatūra?

– Rašau ranka, vėliau perrašau kompiuteriu. Tačiau visuomet pirminį ruošinį ir mintis dėstau popieriuje. Rankraščių dabar niekam nebereikia, viską siuntinėjame kompiuteriu.

Mintis dėliojasi popieriuje, ne ekrane. Esu iš tų rašytojų, kurie pradeda galvoti prie balto popieriaus lapo. Kiti gali rašyti mintyse, vėliau perkelti į ekraną ar popierių. Aš visuomet pradedu rašyti popieriuje, nelabai moku net galvoti be tušinuko rankoje ir balto lapo prieš save.

– Vieniems rašytojams mielesnis Laisvės alėjos kavinės staliukas, kitiem užtenka ir popieriaus skiautės važiuojant troleibusu, o kur rašote jūs?

– Visokie rašymai ant servetėlių man truputį juokingi. Na, galbūt kažkam taip išeina, bet man – ne. Mane kūryba aplanko tik prie rašomojo stalo, tyloje, vienumoje. Taip, galiu apmąstyti kokią nors detalę, eidamas per miestą, tačiau visas rašymas vyksta ramiuose, tuščiuose namuose.

Pamenu, kolega poetas Vladas Baltuškevičius sėdėdavo kavinėje ir, begerdamas kavą ar ką stipresnio, parašydavo eilėraštį mintyse. Tuomet sakydavo: "Sukūriau eilėraštį, dabar turiu skubėti namo jį užrašyti".

Pastebiu, kad ir pati poezija smarkiai pasikeitė, tad gal ir įmanoma ją užrašyti sėdint triukšmingoje vietoje. Tarkim, lauko kavinėje.

– Ar tikite įkvėpimu? Ko jums reikia, kad jis aplankytų?

– Reikia pirmiausia turėti apie ką rašyti, arba pasakysiu kitaip – turėti ką pasakyti. Romane apmąstau problematiką, siužetą, laikotarpį. Pradedu rašyti nuo pradžių, o tada viskas gyvai klojasi, rutuliojasi. Man įkvėpimas – baltas lapas ant rašomojo stalo.

Jei kartais einant gatve aplanko gera, įdomi idėja, aš jos nepervertinu, ilgokai tikrinu jos svarbą ir svorį. Jei po kelių dienų nedingsta, nepasimiršta, nepaleidžia – mėginu užrašyti.

–  Ar būna, kad rašant romaną jis pačiam netikėtai išsivysto ir nustebina?

– Taip, žinoma. Prieš pradėdamas rašyti, kaip sakiau, numatai gaires, tačiau nelabai žinai, į ką visa tai išsirutulios. Pradėjus rašyti viskas klostosi natūraliai ir kartais tikrai atsiranda netikėtų siužeto posūkių.

– Kaip ruošiatės imtis istorinio romano?

– Metus ar pusantrų domėjausi rezistencijos tema, prieš sėsdamas rašyti romaną "Kartybių taurė – iki dugno"; eidavau į muziejus, bendravau su pirminiais šaltiniais – žmonėmis, kurie dalyvavo ar atsimena to meto įvykius. Daug perskaičiau partizanų memuarų bei knygų apie rezistenciją. Rašydamas istorinį romaną, turi viską labai gerai išsianalizuoti: kokie buvo ginklai, drabužiai, kaip atrodė žeminės ir kokia nuotaika jose vyravo, ką rezistentai rašė savo leidžiamuose laikraštėliuose. Tai rimtas darbas.

Na, o rašant apie šiuos laikus, viskas kiek paprasčiau, nes dažniausiai pats esi tų įvykių dalyvis.

– Vis paliečiate rezistencijos temas. Kodėl tai svarbu ir ar manote, kad jaunoji rašytojų karta operuos šiomis temomis savo kūryboje?

– Tikiu, kad jaunimas neapeis šios temos. Pokario kovos – labai svarbus įvykis mūsų valstybės istorijoje, jis neturi užmaršties. Be to, labai įdomus. Tačiau jaunųjų autorių rašymas šia tema bus paremtas antriniais šaltiniais – matytais filmais, užrašytais prisiminimais, skaitytomis knygomis. Esu laimingas, kad šiuo metu dar yra gyvų tų kovų liudytojų. Tiesą sakant, aš ir pats prisimenu stribus, išgyventas pusbrolių partizanų netektis, artimųjų trėmimus. Nors buvau mažas, tačiau tėvų ir artimųjų kalbos yra įstrigusios atmintyje, neblogai pamenu tą tvyrančią sunkią nuotaiką. Todėl po sovietinės cenzūros ir tylos laikotarpio jaučiu pareigą apie tai kalbėti, rašyti, vaizduoti, priminti.

– Ar sekate įvykius Ukrainoje?

– Seku nelinksmas naujienas tiek per televiziją, tiek ir internete, taip pat ir bendraudamas su bičiuliais. Tai labai sunerimti verčiantys dalykai, kai viena valstybė gali lyg niekur nieko įvesti armiją į kitą šalį ir kol kas prisijungti jos dalį, nurodinėti, kokia ten turi būti valdžia. Ar prarijęs Krymą Rusijos slibinas nusiramins? Vargu. Liūdna ir tai, kad mes, ES ir JAV, galime tik moralines ir ekonomines sankcijas taikyti. Pasaulis nori išvengti karinio konflikto, bando apeliuoti į blaivų protą.

– Kokias knygas skaitote laisvalaikiu?

– Buvo laikotarpis, kai lietuvių literatūros beveik neskaitydavau. Pastaruoju metu sugrįžau būtent prie mūsų rašytojų. Šiuo metu skaitau Vlado Kalvaičio, Stasio Stacevičiaus naujas knygas, taip pat turiu pasidėjęs kelis poezijos rinkinius – Viktoro Rudžiansko, Petro Palilionio, Donaldo Kajoko, Dovilės Zelčiūtės. Daugiausia skaitau bičiulių rašytojų dovanotas knygas. Jaučiu atsakomybę perskaityti ir retkarčiais kokį nors žodį tarti.

– O kaip žiūrite į kritiką? Yra tarp rašytojų išsakoma kritika vienas kitam?

– Būna tos kritikos, bet priimi ją normaliai. Juk negali pradėti smarkiai ginčytis arba audringai reaguoti – tai būtų juokinga. Kritika yra vieno žmogaus požiūris, jo vertinimai, jo nuomonė. Kai sulauki gana daug nepalankios kritikos, tada verta pagalvoti ir pasvarstyti. Kadaise, būdamas jaunas, kiek galėdamas skatindavau jaunuosius prozininkus. Manau, kad atradau du žymius dabar jau mirusius rašytojus: Antaną Ramoną ir Jurgą Ivanauskaitę.

– Iš ko šiandien rašytojas gyvena?

– Aš gyvenu iš pensijos. Jaunesni rašytojai dirba įvairius darbus, dažnai tam, kad galėtų rašyti. Kultūros ministerija ir Kauno savivaldybė rašytojams skiria po kelias stipendijas.Jei kalbėtume apie premijas, tai jos tikrai nėra didelės, tai labiau pripažinimas, savotiškas pagerbimas.

– Niekada nebuvo minties emigruoti, kaip tai padarė kai kurie Lietuvos kūrėjai okupacijos laikotarpiu?

– Ne, man tokio noro nebuvo. Tiek aš, tiek ir mano vaikai esame prisirišę prie savo krašto. Pakeliauti visuomet įdomu, tačiau namai labiausiai traukia. Neįsivaizdavau ir neįsivaizduoju savęs, gyvenančio nei Rytuose, nei Vakaruose. Man labiausiai patinka gyventi, būti ir šį tą kurti Lietuvoje.

Tie kūrėjai, kurie jautėsi labai varžomi, ar jų talentas negalėjo atsiskleisti dėl politinės situacijos – emigravo. Kai kurie iš jų, persikėlę į Vakarus, liovėsi kurti. Žinoma, kai kurie, tarkim, Tomas Venclova, išvykęs svetur, tikrai daug pasiekė, įsitvirtino, pagarsėjo kaip intelektualas, prestižinių universitetų dėstytojas.

Šiuo metu atsirado gana daug emigracinės literatūros – jauni žmonės aprašo savo patirtis naujoje geografinėje, socialinėje ir ekonominėje aplinkoje. Tai šio laikotarpio aktualijos, apie kurias, be abejo, taip pat reikia kalbėti ir rašyti.

– Jei ne paslaptis, kuo šiandien gyvenate ir ką kuriate?

– Ne paslaptis – šiais metais man sukanka 70 metų. Esu įteikęs "Kauko laiptų" leidyklai apsakymų knygą. Turiu taip pat vieną kitą nedidelį sumanymą. Nežinau, ar bereikia dar ką nors demonstruoti, kai esi išleidęs 16 knygų. Rašyti taip pat ir tą patį galima, tačiau ar būtina?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių