Opera „Makbetas“: kokį iššūkį pateikė Kauno muzikinei scenai?

Kauno valstybinio muzikinio teatro atidarymas po scenos remonto – tinkama proga naujam grandioziniam pastatymui. Per praėjusį laiką pasaulyje daug kas pasikeitė, nors amžinieji klausimai išliko amžini – todėl neatsitiktinai pasirinkta Giuseppe Verdi opera "Makbetas", leidžianti spektaklio autoriams sukurti meninę refleksiją apie šiuolaikinius iššūkius.

Svarbu paminėti, kad susirinko stipri ir, kas ne mažiau svarbu, galinti produktyviai bendradarbiauti komanda. Suderintas dirigento, režisieriaus, choreografo, solistų, dailininko, choro ir kitų darbas – esminė sąlyga, norint pateikti pilnavertę formą, kurioje nėra atsitiktinių ar perteklinių elementų. Nors po premjeros spektakliui dar reikės laiko augti, šiandien galima tvirtai teigti, kad jo autoriai ir atlikėjai pasiekė aukštą idėjinės ir techninės vienybės lygmenį, o spektaklio raiškos priemonių sinergija daro stiprų emocinį poveikį. Tai liudija žiūrovų antplūdis, gėlės ir ovacijos pirmuosiuose dviejuose premjeriniuose spektakliuose.

Kaunietiškasis „Makbetas“ buvo pateiktas kaip vyriška opera. Abiem Ledi Makbet, nepaisant visų jų asmeninių privalumų, tenka antrasis planas.

Pirmosios G.Verdi šekspyrinio ciklo operos improvizacija (vėliau kompozitorius sukūrė "Otelą" ir "Falstafą", kurios priskiriamos prie jo kūrybos apogėjaus) – nepaprasta užduotis, nemenkas iššūkis net ir neeiliniam talentui bei profesionalumui.

Palaipsniui kūrėjas, pasiryžęs transformuoti itališką operos tradiciją, joje įtvirtina veiksmingus dramos principus dar gerokai iki susiformuojant režisieriaus teatro reiškiniui. Šis kūrinys tarsi grąžina šiandieninį režisierių prie problemų, spręstų prieš 200 metų. Dramatinių vaidmenų turiniu įveikti jų kantileninę melodiką, įtikinamai nuvesti siužetines linijas iki tragiškos kulminacijos – šių tikslų svarbą suprato ir pats G.Verdi, pirmasis savo "Makbeto" režisierius (apie tai liudija jo užrašai, rašyti statant operą pirmą kartą). Kauno "Makbeto" pastatymo komanda, apsiginklavusi šiuolaikinės teatro technikos ir mokyklos pasiekimais, turėjo išspręsti šias problemas savaip. Ir, rodos, raktą škotiškajai pjesei rado harmoningai sujungdami tradicijas ir naujoves, akademizmą ir modernumą. Režisierius Gintautas Želvys pasirinko akademinį kelią, atskleisdamas aktualius siužeto niuansus apie valdžios prigimtį ir atsižvelgdamas į solistų asmenines savybes bei profesinius įgūdžius.

Spektaklio idėja pagrįsta tokiu suvokimu – nebūtina perkelti viduramžių įvykių į šiuos laikus, papildyti juos madingais techniniais elementais arba teisinti klinikinėmis diagnozėmis, jei moralinis-filosofinis siužeto turinys visa savo esme vis dar išlieka aktualus ir šiandien. Tačiau tiksliai sudėlioti akcentus, suteikti galimybę pagrindinių veikėjų charakteriams visapusiškai dramatiškai vystytis klasikinės ikirežisūrinės muzikinės formos rėmuose – tai sudėtingiau, nei tiesiog pakeisti apsirengimo stilių ar perstatyti dekoracijas. Šiuo atveju taip pat daug kas priklauso ir nuo kūrybinės grupės sugebėjimų bei pagrindinių vaidmenų atlikėjų parinkimo.

Martyno Aleksos nuotr.

Pirmuosiuose premjeros spektakliuose pamatėme dvi savo esybe ir temperamentu labai skirtingas, tačiau vienodai įtikinamas įvaizdžiu ir išraiška pagrindinių veikėjų poras. Stanislavas Trifonovas (Minskas, Baltarusija) ir Gitana Pečkytė – labiau subrendusi pora, panašu, kad šis Makbetas ir Ledi Makbet brandino valdžios troškimą ilgus metus. Galingas S.Trifonovo baritonas atitinka jo užtikrintą ramų elgesį, veikėjo pretenzijos į karališką orumą aiškiai pagrįstos jo išskirtinėmis lyderio savybėmis, kurios, deja, pasirodo silpnesnės nei jo nelengvi, bet gana sparčiai subyrantys moraliniai principai. G.Pečkytės vaizduojama Ledi Makbet, tikėtina, beveik tokia, kokią kūrė kompozitorius: negailestinga grobuonė, pavargusi slėpti savo prigimtį. Ji nesigėdija būti negrakšti, paryškinti nemoteriškus balso tonus, demonstruoti mimikos diapazoną nuo grobuoniško išsiviepimo iki ligotos grimasos. Jos sukurto blogio įvaizdis nepagražintas, absoliutus ir beveik neįveikiamas.

Šiuolaikiška choreografija ir akademinei tradicijai artimas mizanscenų kūrimas darniai susilieja su muzikine partitūra.

Paulius Bagdonas ir Raminta Vaicekauskaitė perteikia jaunų, vos pirmą kartą savyje atrandančių nenumalšinamas ambicijas, plėšrūnų įvaizdį. R.Vaicekauskaitės Ledi Makbet – ryški, efektinga, akivaizdi savimyla, besimėgaujanti savo polinkiu į piktadarystes, ją iki beprotybės jaudina žaidimas žmonių gyvenimu ir mirtimi. Kalbant apie P.Bagdono kurtą Makbetą svarbu pabrėžti, kad teko proga pamatyti nuostabų debiutą, ir visai įmanoma – naują lietuviškos operos žvaigždės gimimą. VDU Muzikos akademijos absolventas pademonstravo stebėtiną kūrybinį brandumą, užkrečiantį atlikėjo temperamentą, suderintą su saiko pojūčiu ir tikslia vaidmens išraiška. Jo Makbetas išgyvena teigiamo veikėjo virsmą į neigiamą veikėją žiaurioje kovoje su savimi ir likimu. Jausdamas pražūtingą lemtį žmogaus, drįsusio žengti nusikaltėlio keliu, jis sau neleidžia suvokti polinkio į nusikaltimus, šiurpindamas gebėjimu tramdyti savo baimę dėl naujos piktadarybės. Atlikdamas ariją atlikėjas savo neabejotinai stiprius vokalinius įgūdžius panaudojo išreikšdamas dramatišką turinį, ir tai padarė itin natūraliai.

Kaunietiškasis "Makbetas" buvo pateiktas kaip vyriška opera. Abiem Ledi Makbet, nepaisant visų jų asmeninių privalumų, tenka antrasis planas – šioje interpretacijoje akivaizdžiai matosi, kad piktavališkas genijus moters pavidale nediktuoja pagrindiniam veikėjui vienareikšmiško pasirinkimo. Spektaklio autoriai preambulėje pasakoja apie gėrį ir blogį, kurie pavieniui neegzistuoja, tačiau atsiskleidžia kiekvieno žmogaus pasirinkime. Ir kiekvienas pasirenka skirtingai. Tikėtina, čia ir slypi raktas į spektaklio siužetą, kuriame taip ryškiai sužiba Banko (Tomas Ladiga), Makdufas (Edgaras Davidovičius), Malkolmas (Žanas Voronovas), kurių neišvengiama atsakomybė už prisiimtą karališką valdžią finale lieka už sceninės istorijos ribų.

Lakoniška Taisiios Khizhos (Sankt Peterburgas, Rusija) scenografija, gana solidžiai papildyta rafinuota kostiumų prabanga, palaiko epinę atmosferą. Nuožulni scenos pakyla ir trys atviros arkos – tai, iš esmės, pagrindinės dekoracijos, vienu metu suteikiančios niūrų ir simbolinį erdvės įspūdį. Kartu su scenografija erdvę formuoja ir spalvų jai suteikia šviesų partitūra (šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas). Sceną užlieja tai tamsaus aukso, žalsva ar skaisčiai purpurinė šviesos, tai erdvę perveria aštrūs kaip kardas spinduliai, sukuriantys grėsmingus juodžiausius šešėlius, pabrėžiančius atlikėjų plastiką ir mizanscenų linijas.

Martyno Aleksos nuotr.

G.Verdi kūrinyje, jo operos "Makbetas" pastatymo užrašuose ir rekomendacijose itin pabrėžiama Williamo Shakespeare'o siužeto perteikimo plastika svarba. Aleksandro Jankausko darbas spektaklyje akivaizdžiai peržengia baletmeisterio funkcijų ribas, priartėdamas prie plastikos režisieriaus lygio. Tiksli kauniečių "Makbeto" pastatymo linija išreikšta per judesį lemtinguose realaus pasaulio veikėjų ir nerealaus pasaulio padarų susidūrimuose, lyg chroniškuose žemės burbuluose iliustruoja kolektyvinį nesąmoningumą. Dvasios, raganos, vaiduokliai, dainuojantys ir nebylūs, šiame spektaklyje vienodai aktyvūs – ir apdriskusiais skarmalais apsirengę choristai, ir grubaus audimo triko vilkintys baleto šokėjai – sukuria vieningą pamišusios materijos įvaizdį. Jie kursto ir stebi, vilioja liaupsėmis Makbetą, agresyviais gestais audrina Ledi Makbet įniršį, bet jie išgelbsti jaunąjį sūnų Banko nuo pasiųstų samdytų žudikų.

Įstabi ir aiškiai simbolinė scena antrojo veiksmo pradžioje, kai iš viršaus nuleidžiama milžiniška karūna (lankas su peilių pavidalo karūnos dantimis, primenantis įžymiuosius Edwardo Gordono Craigo eskizus). Iš pradžių baleto trupė artinasi prie materialaus valdžios ženklo atlikdama šuolius ir partnerių pakėlimus... Tada karūna nuleidžiama žemyn ir tampa katilu, kuriame kunkuliuoja stebuklingas gėrimas, besitaškantis pilkais liežuviais – protuberantais sceną užliejusioje purpurinėje šviesoje. Čia choro dalyvavimas neapsiriboja vien tik atliekant muzikinius pasirodymus (chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė), choras juda ir išraiškingai vaizduoja raganas, kurstančias magišką laužą, ir mediumus, intriguojančius ir viliojančius Makbetą gudriomis savo pranašysčių formulėmis.

Dirigentas ir spektaklio muzikinis vadovas Jonas Janulevičius užtikrintai diriguoja orkestrui, kuris ypač išraiškingai perteikia herojines-romantines temas, G.Verdi kūryboje įgyjančias prasmę, meistriškai subtiliai bendrauja su choru ir solistais. Šiuolaikiška choreografija ir akademinei tradicijai artimas mizanscenų kūrimas darniai susilieja su muzikine partitūra, pagal istorinę epochą stilizuoti kostiumai organiškai įpinami į erdvę kartu su naujųjų teatro laikų subtilybėmis. Tarp visų veiksmo elementų ir dalyvių egzistuoja tvirtas ryšys, dažnai leidžiantis žiūrovui, pamirštant atskirą orkestro, baleto šokėjų, choro, dekoracijų ir solistų buvimą, pajusti vientisą, susintetintą vaizdą.

Martyno Aleksos nuotr.

Reiktų paminėti kelis problemiškus premjeros aspektus, kurių dalį galima ir būtina taisyti tolesnio spektaklio augimo metu (pavyzdžiui, Makdufo (Povilas Padleckis) susikaustymas), kiti, greičiausiai, išliks nepakitę (kaip antai ne visai įkvepianti "Birnamo giria" iš pilkos skylėtos drobės). Bet, atsižvelgiant į visus pagrindinius spektaklio elementus, "Makbetą" galima pripažinti rimta kūrybine sėkme ir pasveikinti teatrą pradėjus naują etapą repertuare.

Kalbant apie moralę arba spektaklio moralinį-filosofinį turinį, tai jo kūrėjai suteikia žiūrovams didžiulę pojūčio laisvę. Šio "Makbeto" žinia – be abejonės, humaniška, tačiau kartu žiūrovams nediktuoja, į kokius aktualius įvykius perkelti W.Shakespeare'o pjesės fabulą, kaip perteikti savo asmeninį požiūrį į šiuos įvykius, kaip vertinti gėrio ir blogio santykį. Ir visgi, vienas iš stipriausių spektaklio epizodų – aštuonių būsimųjų karalių pasirodymas. Makbeto vizijoje apie Banko palikuonis, paveldinčius Škotijos sostą, į sceną paeiliui įeina baltai vilkintys berniukai ir mergaitės, vieni kitiems perduodantys karūną, padėtą ant aksominės pagalvėlės. Nieko nevaizduodami ir neteikdami aliuzijų į jokius konkrečius istorinius personažus jie tarsi primena, kad nepaisant to, kokiomis vertybėmis mes šiandien besivadovautume, kokiais tikslais bemotyvuotume savo veiksmus, palikuonių teismo neišvengsime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Zonia&lilia

Zonia&lilia portretas
Vaidiname, kad galime statyti Verdi ...bėda, kai kiekviename kaimo kulturnamy klasikos šedevrai statomi...Gal nereiktų nuo operetku" nušokti", jos puikiai kaunietiska mescioniskuma atitinka.

Sauliui

Sauliui portretas
Kaip ir ne visiems sumiesčionėjusiems "penketukininkams" kaimiečiams lemta tapti Lietuvos teatro mesijais

Kauno Muzikinis

Kauno Muzikinis portretas
Ką čia ir besakyti-ŠAUNUOLIAI VISI DALYVIAI
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių