Opera „Lokys“: mistinis trileris su pagoniškais užkeikimais

Intriguojantis siužetas

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos teatre.

Atgaivindamas dar 2000 m. sukurtą operą, kurios libretą pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“ parašė Aušra Marija Sluckaitė, Klaipėdos teatras ją skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių 90-ajai gimimo sukakčiai.

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.

Trečiosios B. Kutavičiaus operos ir pirmosios, parašytos didžiajai operos scenai, siužetas – tai tikras mistinis trileris, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia.

Įtampa: iš B. Kutavičiaus muzikos ir literatūrinės P. Mérimée fantazijos nutapytame paveiksle atsiveria mistifikuota XIX a. Žemaitija su pagonimis, burtais ir vilkolakiais. / M. Aleksos nuotr.

Klausytojas nukeliamas į laukinį kraštą – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Paskutiniame dar gyvam esant išleistame P. Mérimée kūrinyje XIX a. Žemaitija vaizduojama kaip egzotiškas kraštas, civilizacijos paribys, pagoniškų burtų ir magijos persmelktas pasaulis.

B. Kutavičius yra prisipažinęs, kad pats niekuomet nebūtų pasirinkęs šio Lietuvą kaip barbarų kraštą interpretuojančio siužeto, tačiau nuo seno svajojęs parašyti tradicinę operą – tokią, kokios buvo rašomos XIX a. Šią galimybę ir suteikė A. M. Sluckaitės perdirbtas legendinio prancūzų rašytojo novelės siužetas, supynęs tradicines operos temas – meilę, mirtį ir likimą.

Operinės ornamentikos šedevras

„Naujajame „Lokio“ pastatyme susitiko giminingos sielos. Stipri komanda sukūrė operą-reiškinį", – po premjeros rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Tai nėra eksperimentas, tai visomis prasmėmis įtaigus kūrinys. „Jei aplinka būtų atidesnė klasikiniam menui, jei muzikos dažniau klausytume, galėtume atpažinti visas šios operos dalis. Dabar įvairių transliacijų metu galima išgirsti daugelį pasaulio kompozitorių ir retai kada – lietuvių kūrėjus, tarp jų – ir B. Kutavičių. O jo muzika – kerinti. Paprastai tariant – labai graži. Jos grožis dramaturgine prasme įvairus, atveriantis begalę skirtingų meninių peizažų, asociacijų, įvaizdžių... Jis – mistinis ir realus, jis – kinematografinis ir dramaturginis, jis – unikalus ir repetityvinis“, – sako teatro kritikė.

Ji akcentuoja: „Čia visą instrumentų polifoniją gali nutraukti vieno instrumento garsas, o tą garsą – tyla. Čia instrumentalistai pūtikai viduryje veiksmo palieka orkestrą, o vestuvių polonezas skamba iš įrašo. Polifoniškumas derinamas su minimalizmu. Ir tai – ne paradoksai, o skoningi junginiai, itin būdingi B. Kutavičiui ir talentingai perteikti naujosios premjeros kūrėjų.“

Anot D. Šabasevičienės, šios operos muzikiniai perėjimai labai gražūs, jie nekontrastuoja, susiję su kūrinio nuotaikos kaita. Dažniausiai šiuos junginius lydi solo partijos arba chorai. Opera pilna kontrastų, perkusiją keičia styginiai ar klavišiniai instrumentai, o ši įvairovė skoninga ir viliojanti.

„Kūrinys – kupinas netikėtumų ir leidžiantis vystytis patiems netikėčiausiems dramaturgijos vingiams. „Lokys“ tapo operinės ornamentikos šedevru, dėl kurio verta vykti net į Klaipėdą“, – rašė teatrologė. Tarsi atliepdamas šią mintį Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas kauniečius į šią operą kviečia jiems patogiausiu būdu – atvykdamas gastrolių į Kauną.

Tai tikras mistinis trileris, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia.

Talentingi solistai

Operos „Lokys“ scenoje – publikos pamilti kviestiniai ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuks žinomus solistus – Kauno valstybinio muzikinio teatro trupės narį Andrių Apšegą ir Juditą Butkytę-Komovienę.

Aštuoniolika vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose sukūręs A. Apšega – tai grafas Tasilas operetėje „Grafaitė Marica“; Ministras Pirmininkas operetėje „Vienos kraujas“; Misteris X legendiniame pastatyme „Misteris X“ – už šį vaidmenį 2018 m. atlikėjas buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui“ operos-operetės nominacijoje.

J. Butkytė-Komovienė nuo 2009 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Solistės talentas atsiskleidė atliekant šiame teatre sukurtus vaidmenis: „Sevilijos kirpėjo“ Rozina, Buratinas to paties pavadinimo Jurgio Gaižausko operoje. J. Butkytė-Komovienė – tai Kerė („Sesuo Kerė“), Amūras, Damigela („Popėjos karūnavimas“), Mergina („Frank'Einstainas – XXI amžius“), Veronika („Veronika“), Boni Parker („Boni ir Klaidas“), Mari Sanšain („Čikaga“), Venera („Orfėjas pragare“), Virėjukas („Undinė“) ir kiti. 2016 m. solistė nominuota „Padėkos kaukei“ Metų vaidmens kategorijoje už Rouzmerės vaidmenį miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“.

Istoriją stebinčiu Profesoriumi taps solistas Vladimiras Prudnikovas. Žiūrovai išgirs Tadą Jaką (Daktaras), Jovitą Vaškevičiūtę (Grafienė), Aureliją Dovydaitienę (Vienaakė senė), Mindaugą Rojų (Maršalka), Šarūną Šapalą (grafo antrininkas), Virginijų Pupšį (Pranciškus, grafo tarnas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir orkestrą.

Muzikiniai iššūkiai įveikti

Anot muzikologės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX a. nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.

„Pagarba dirigentui M. Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B. Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B. Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių. Ypač maloniai nustebino Profesorių įkūnijęs V. Prudnikovas. Itin raiškiai dainavo, kalbėjo ir rečitavo Daktaras – T. Jakas“, – įspūdžiais dalijosi muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė.

Įtampa: iš B. Kutavičiaus muzikos ir literatūrinės P. Mérimée fantazijos nutapytame paveiksle atsiveria mistifikuota XIX a. Žemaitija su pagonimis, burtais ir vilkolakiais. / M. Aleksos nuotr.

Anot muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. B. Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.

„Pagal ją matuojant, patikimiausią ir stabiliausią liniją vedė šios operos senbuvis, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro versijoje dainavęs V. Prudnikovas (Profesorius), kurio sceninė patirtis bet kokį pastatymą pakylėja į aukštesnį kokybės lygmenį. A. Apšega sukūrė emocingo, žmogiškos ir žvėriškos prigimties draskomo Grafo Šemetos vaidmenį. Svarbu, kad tai jis sugebėjo perteikti ne vien vaidyba, bet ir balso raiška“, – akcentuoja L. Ligeikaitė.

Kas? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Lokys“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 22 d. 18.30 val.