Mandalos, pakibusios tarp amžinybės ir laikinumo

Galima teigti, kad šiuo metu Keramikos muziejuje veikia Meditacijos kambarys, kurio autorė – keramikos meistrė Konstancija Dzimidavičienė, pristatanti jubiliejinę parodą „Amžinybės ratas“.

Amžinybės simbolis

Vienoje Keramikos muziejaus erdvių, kurią menininkė pavertė tikru apmastymų kambariu, karaliauja žinomais baltų ženklais tarsi savaime paženklinti apskritimo formos kūriniai.

„Apskritimas, ratas – tai amžinybės simbolis, pradžių pradžia ir drauge – pabaiga, – pasidalija įžvalgomis K. Dzimidavičienė, pristatanti pastarųjų trejų metų savo kūrybą, kurioje vyrauja harmoningos formos, baltų ženklai, susikaupimas ir gilūs apmąstymai, priverčiantys stabtelėti ir lankytoją. Stabteli – ir, regis, prisimeni tas būsenas, patirtis, žinai tai, kas buvo tik truputį nustumta į šalį, atidėta vėlesniam laikui. Apsilankęs erdvėje, kur apsupa amuletai, simboliai ir ženklai, supranti, kaip tai gyvybiškai svarbu ir reikalinga, kiek jėgų suteikia viso to (drauge ir savęs) pažinimas, atgijęs ryšys su protėviais, kultūra, dvasine patirtimi.

Kaip pastebi parodos kuratorė menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Amžinybės rato“ pavadinimas parodai pasirinktas neatsitiktinai. K. Dzimidavičienė savo kūrybą grindžia simboliniais motyvais, suteikiančiais jai prasminį krūvį. Dažno pastarųjų metų kūrinio pagrindą sudaro ratas – apskritimas, diskas, sfera, simbolizuojantys kosminę tvarką, visatos nedalumą, beribę erdvę, siejamą su saule, kurios kosminė kelionė taip pat vyksta ratu.

Jubiliejinė K. Dzimidavičienės paroda, supažindinanti su pastarųjų penkerių metų menininkės kūryba, eksponuojama dviejose muziejaus salėse, vienoje – rimtimi ir susikaupimu alsuojantys keramikos ciklai „Ratas“, „Mandalos“, „Artefaktai“, „Talismanai“, kitoje – žaisminga, jaunatviškumo kupina keraminė plastika („Tabula rasa“, „Bonsai“, „Būsenos“, „Neatpažinti gyviai“). Didelė dalis jų niekada nerodyta visuomenei.

Mokytojos pastebėta

Atrodo, dar ne taip seniai keturiolikmetė Konstancija su sunkiu lagaminu išlipo iš autobuso Palanga–Kaunas Žaliakalnio papėdėje ties Laisvės al. Nedrąsi, baigusi septynias klases Palangos vidurinėje, kurioje piešimo mokytoja pastebėjo aiškius mokinės gabumus dailei, pasiūlė lankyti dailės būrelį, o jame dar labiau atsiskleidė mergaitės talentas.

„Tau reikėtų stoti į S. Žuko technikumą, atrastum save“, – tuomet patarė pedagogė. Jei patarė, vadinasi, reikėtų paklausyti – ir štai sutrikusi paauglė ties Laisvės al. dairosi, kur reikėtų eiti. Paklausė milicininko. Sako, į kalną pakilk Raudonosios Armijos prospektu, paskui pasuk į kairę, į Italijos g., ir rasi tą technikumą.

Konstancija su savo nešuliu, kuriame – dažai, teptukai, aliejumi ištapytos Palangos apylinkės, drabužiai, batai, užlipo į kalną, susirado technikumą ir, galima sakyti, pradėjo savarankišką gyvenimą.

Mama autobuso vairuotojo vis paprašydavo nuvežti siuntinuką Kaune besimokančiai dukrai. Kartą tarp maisto produktų paslėpė ir truputį pinigų. Konstancija su draugėmis viską gardžiai suvalgė, o pinigų nė nepastebėjo.

Skambina mamai, sako, kad viskas gerai, buvo labai gardu. „O rublius, vaikeli, radai?“ Konstancija tarsi suakmenėjo, nes dėžutę nuo siuntinio buvo jau išmetusi. Bėga visa suplukusi prie konteinerių, kur išmetė dėžę, to pinigėlio už poros šimtų kilometrų nuo namų besimokančiai moksleivei taip reikėjo. Dėžutė – anava, dar yra su visais popiergaliais, pasirausia, pasirausia ir viename popierėlyje – mamos įdėti rubliai! Visi alei vieno. Džiaugsmas neišpasakytas.

Menininkė ir pedagogė

Technikume Konstancijai pasiūlo stoti į tekstilę. „Gerai“, – sutinka mergaitė. Mandatinėje komisijoje paaiškėja, kad tekstilėje vietų jau nėra – stok į poligrafiją. „Gerai“, – nesipriešina Konstancija. Po metų poligrafijos specialybę nutarta panaikinti.

Rinkis medžio drožybą arba keramiką. „Tai gal keramiką“, – apsisprendžia. Ir po mokslų technikume, jau stodama į tuometį Vilniaus dailės institutą, neabejoja – keramika ir tik keramika. „O kas, vaikeli, ta keramika? – pasidomi iš Žemaitijos kaimo kilusi mama. „Ai, tai – puodžius, tik po instituto – jau su aukštuoju mokslu“, – paaiškina Konstancija.

Šiandien per 39 pedagoginio darbo metus K. Dzimidavičienė yra išleidusi ne vieną keramikų laidą: nuo 1972 m. ji dėstė tame pačiame S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – J. Vienožinskio kolegija). Daugelis žinomų keramikų – K. Dzimidavičienės mokiniai.

„Kai išėjau iš darbo, pirmą pusmetį buvo nelengva, – prisipažįsta menininkė ir pedagogė, – buvau pripratusi suktis, lėkti, rūpintis studentais, kuriems ir idėją kartais tekdavo pamėtėti, ir technologinius atradimus.“

„Ai, juk negaila“, – atsako paklausta, kad ne vienas mokytojas pasiskundžia, jog mokiniai neretai išsiurbia ir jėgas, ir laiką kūrybai.

„Aš išmokau kurti per kokią nugriebtą pertrauką, o štai dukros taip negali, jos turi susikaupti, susitelkti“, – šypsosi keramikė, užauginusi dvi dukras, abi taip pat pasukusias į dailę, viena – į keramiką, kita pasirinko meninės odos specializaciją. Tai gal ir vyras menininkas? „Ne, jis tiksliųjų mokslų atstovas, bet mūsų menams neprieštarauja“, – santūriai atsako K. Dzimidavičienė.

Eksperimentai ir minčių gelmė

Grįžkime į Keramikos muziejų, kuriame, nebus per drąsiai pasakyta, paroda stulbina ir nepriekaištinga meistryste, ir giliais apmąstymais, ir jaunatviškumu.

„Nors apie tuos jaunatviškus mano darbus, tokius paieškojimus, pažaidimus, man sako, kad juose – ne aš, – šypsosi K. Dzmidavičienė, – o štai šitos mandalos, amuletai ir talismanai – tai jau aš.“ Nors ir ten, ir ten – kūrybinės ugnies nestokojanti K. Dzimidavičienė, nesustojanti ir neužsidaranti savajame atradimų rate, o reginti plačiai, itin plačiai – ir technologiniuose ieškojimuose, ir būties apmąstymuose.

Dailininkės kūrybos diapazonas – platus, jos meniniai ieškojimai neatsiejami nuo nuolatinių technologinių eksperimentų. Ankstyvuoju laikotarpiu ji kūrė architektūrinę keramiką, kurioje ryškus natūralumo siekis, harmonija su erdve. XX a. paskutiniame dešimtmetyje menininkės kūryboje įsivyravo monumentalių formų, šiurkščių paviršių, matinėmis oksidų glazūromis dekoruoti žiesti akmens masės indai, primenantys archeologinę keramiką.

Eksperimentuodama K. Dzimidavičienė išrado autorinę keraminės masės sudėtį – įvairūs priedai, sumaišyti su akmens mase, degimo metu sukelia masės ir paviršiaus skilinėjimus, atveria tuščias ertmes.

Anot menotyrininkės L. Šatavičiūtės-Natalevičienės, keramikė savo kūrinius dažnai grindžia paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis – ypač apskritimu ir kvadratu, mėgsta derinti žiestas detales su lipdytomis, paviršių pagyvina laisvai pabertu smulkių taškelių, faktūrinių įrėžimų piešiniu, primenančiu baltų archajinį dekorą.

Pastarųjų penkerių metų laikotarpio K. Dzimidavičienės kūrybiniai ieškojimai pasižymi formos įvairove ir minties gelme. Konstruktyvios, racionalumu grįstos kompozicijos užleidžia vietą fantazija trykštančiai skulptūrinei plastikai.

Kartais dailininkė kuria nuotaikingas žiestų ir deformuotų akmens masės formų interpretacijas, papildydama jas žaismingomis lietomis detalėmis. Vis dėlto, anot menotyrininkės, keramikė dažniau siekia prisiliesti prie universalių žmogaus egzistencijos, amžinybės ir laikinumo, veiklos ekologijos problemų.

„Dailininkės kūryba tarsi teigia, kad baltų kultūra – mūsų tautinio tapatumo ir gyvybingumo pamatas, leidžiantis nepaklysti šiuolaikiniame, globalizacijos procesų valdomame pasaulyje, – sako L. Šatavičiūtė-Natalevičienė. –  K. Dzimidavičienės kūriniai prasmingi, dvelkiantys klasikiniam modernizmui būdinga harmonija ir nedestruktyvia ekspresija, skatinantys apmąstyti vis aktualesnę istorinės atminties ir žmogaus tapatybės problematiką.“

Kas: K.Dzimidavičienės jubiliejinė paroda „Amžinybės ratas“.

Kur: Keramikos muziejuje.

Kada: veikia iki sausio 25 d.