Buvo dar vaikas

„Gimiau Šilėnuose, mama – iš Dvareliškių“, – dabar jau Kauno marių dugne esančias vietoves vardijo Angelė Samuolaitienė. Kai buvo iškraustyti gyventojai, jai tebuvo devyneri.

„Mums, vaikams, buvo smagu ten. Šalia Nemunas tekėjo. Su kaimynų vaikais eidavome į jį maudytis. Aišku, tėvai neleisdavo, bet jie darbuose būdavo. Pabėgdavome. Vakarais sunku mus būdavo sugaudyti, namo parvaryti. Žaisdavom visokius žaidimus, bėgiodavome“, – apie vaikystės kasdienybę, kol dar gyveno Nemuno slėnyje, pasakojo Kauno rajono gyventoja.

Iškrausčius kaimus aukštyn, į dabartinę Šlienavą, Samylus, Žiegždrius, Rumšiškes, Palemoną, Panemunę, Viršužiglį, atlaisvinta teritorija buvo ruošiama Nemuno patvenkimui. Buvo kertami sodai, sodybų medžiai, raunami kelmai, griaunami pastatai, šuliniai užpilti žemėmis, viskas sulyginta su žeme, kad nebūtų kliūčių laivybai.

Ieškojo namų

„Visko buvo gaila. Visi verkė. Vis namo dar bėgdavome. Pasiimdavau brolį, pusbrolius ir mes penki varome. Apie kilometrą tekdavo bėgti. Kartais pagaudavo kelyje, o vieną kartą vis tiek nubėgome į apačią. Parėjo mama iš darbo, kur vaikai, nors ką tik buvo namie. Paskui pasakojo, kad žiūri nuo kalno, lyg kažkas tarp kelmų juda. Mes ėjome ieškoti namų, o jų jau nebuvo. Tik smėlis ir kelmai, kiek prisimenu. Mama parsivedė, pabarė. Bijojo, kad į kokį šulinį neįkristume“, – prisiminė A. Samuolaitienė.

Ji pasakojo, kad gyvuliai tarsi jautė senųjų namų trauką. Ne viena karvė buvo nuklydusi – irgi ėjo ieškoti buvusių namų. Nueina melžti – nėra karvės. Su kaimynais sujudo, rado.

Kai buvo iškraustyta šeima, pasakojo kultūrininkė, iš pradžių tris paras nakvojo po kriauše, jiems įsikurti paskirtoje teritorijoje. „Mums, kaip vaikams, patiko. Matėm dangų, žvaigždes. Skaičiuodavome, kol užmigdavome. Tėvams, manau, nelabai patiko“, – šyptelėjo moteris. Vėliau šeima glaudėsi pas senelius, kol tėvai pasistatė namus.

Siautulys: „Pėdos marių dugne“ tapo ir skaudaus įvykio paminėjimo, ir tradicijų puoselėjimo švente. / Samylų kultūros centro nuotr.

Gelbėjo gėles

Aldona Juodienė taip pat gerai pamena, kaip Kauno marių atsiradimas skaudžiai paveikė vietinius žmones. Jai su tėvais priverstinai išsikelti nereikėjo – jų namai nepateko į užliejamą teritoriją, tačiau tetai – tėvo seseriai, kuri buvo įsikūrusi Šilėnuose, teko kraustytis.

Jai vienas ryškiausių tų dienų įvykių – kai su sese iš slėnio nešė, tiksliau, gelbėjo įvairiausias gėles. „Labiausiai buvo gaila, kai mano senelis, grįžęs iš Sibiro, sėdėjo ant marių kranto ir sakė: vaikai vaikai, ką padarėt su mūsų slėniu? Sakau, gi ne mes. Mūsų niekas neklausė. Senelis buvo stambus ūkininkas, todėl buvo ištremtas. Kai grįžo, slėnis jau buvo užlietas“, – prisiminė A. Juodienė.

Ji pasakojo, kad kai kurie žmonės nesuprato, ką reiškia tas išsikėlimas, netikėjo, kad tikrai teks išsikraustyti. „Kai vyko surašymas, kas kiek turi gyvulių, padargų, daug kas slėpė, bijojo, kad gal apmokestins, todėl ir persikraustymo kompensacijas gavo labai menkas – tai gyvenimą beveik nulio pradėjo“, – mintimis nusikėlė į praeitį moteris.

Kasdien su daina

A. Samuolaitienės tėtis grojo armonika, daininga buvo visa šeima, tad mokėjo daugybę kūrinių. Mama ypač mėgo dainuoti vakarais. „Dabar aš einu, dainuoju. Ir vyrą atsivedžiau į kolektyvą“, – apie kolektyvą „Samylų senoliai“ kalbėjo aktyvistė. Beveik kiekvieną dieną su daina arba su giesme – dar gieda ir bažnyčios chore.

A. Juodienė, kaip ir A. Samuolaitienė, savo atmintyje išsaugojo daugybę dainų, šokių, žaidimų, kitokių Kauno marių dugne atsidūrusių kaimų tradicijų.

„Viską perteikėme vaikams ir anūkams. Anūkai lanko etnografinį ansamblį, su jais šokame, dainuojame. Jie mokosi, klausosi šių dainų, važinėjame po festivalius, dainų šventes“, – pasakojo moteris.

„Tos dainos – iš dar vyresnės nei aš pati kartos. Mūsų ansamblio vadovė Kristina Kliucevičiūtė-Mikulskienė su kultūros centro vadove Jolanta Sidabriene ėjo per kaimą, klausinėjo žmones, prašė užrašyti senovines dainas, tradicijas. Ir pas mano mamukę buvo atėję. Vyresnės kartos žmonės, kurie dar buvo stipresni, susibūrė į kolektyvą. Moterys vyrus prisitraukėm. Ir jie dainuoja. Smagu“, – kalbėjo daininga Kauno rajono gyventoja.

„Gera, kad puoselėjamas atminimas. Marių dugne įleistos mūsų šaknys yra neužmirštos, perduodamos iš kartos į kartą. Mano vyras irgi dainų moka, bet aš gal daugiau, nes vaikystėje namuose daug dainuodavome. Dar būdami vaikai ganydami gyvulius žaidimus visokius žaisdavome. Per tuos žaidimus ir karves kartais praganydavom“, – juokėsi entuziastė.

Samylų kultūros centro, Regimanto Zakšensko nuotr.

Nacionalinė vertybė

Kauno marių užlietų kaimų savita dainavimo tradicija prieš šešerius metus pripažinta nacionaline vertybe.

„Užlipę į kalną ir atsinešėme šią tradiciją. Kai minėjome kaimų marių dugne keturiasdešimtmetį, pradėjome senolių klausinėti, rinkti medžiagą konferencijai, teatralizuotam pasirodymui. Po truputį susibūrė kolektyvas“, – pasakojo Samylų kultūros centro vadovė J. Sidabrienė.

„Kai močiutės pradėjo pasakoti, jaunimas ėmė mokytis šokių. Žiūrim, kad jos pačios dainuoja ir dainavimas labai savitas. Atkartoti labai sunku, – pasakojo vadovė. – Į pasirodymą – suvaidintas tradicines vestuves – įtraukėme ir senoles. Renkant medžiagą, atrodydavo, užsuksi valandai, o užtrukdavome visą dieną. Jaunimas močiutėms ir malkas sukapodavo, o jos mainais pamaitindavo. Įdomūs prisiminimai. Jos kalbėdavo iš širdies.“

Susiklijavęs dainininkių kolektyvas repetuoti rinkosi ir toliau. Iki šiol gyvuoja. „Visi prisiminėme dainas. Visas jas žinojau dar nuo vaikystės. Prie kolektyvo prisijungę kiti žmonės dainas išmoko“, – pasakojo A. Samuolaitienė.

Virto švente

Prieš vienuolika metų minėjimą nuspręsta paversti tradicijų puoselėjimo švente, rengiama Kauno marių pakrantėje ir pritraukiančia daugybę žmonių iš įvairių Lietuvos vietų ar net iš už jos ribų.

Kiek laiko reikia, kad gandas taptų legenda? Su tokiu klausimu šiemet į visus kreipiasi šventės organizatoriai. Ir čia pat primena, kad lemtingais 1958-aisiais Nemuno slėnyje sklandė visokių kalbų. Gyventojai tiesiog negalėjo patikėti, ar tikrai teks palikti savo gimtuosius namus... Ar išties viską teks pradėti iš naujo?

Noras ateities kartoms palikti istorinę atmintį, išsaugoti unikalias tradicijas, amatus ir papročius Samylų gyventojams tapo įkvėpimu kasmetiniam renginiui. „Pėdos marių dugne“ šiemet vyks rugpjūčio 30 d.

Tai vienos dienos festivalis su etno ir šiuolaikinės muzikos interpretacijomis, teatralizuotais pasirodymais, interaktyviomis dirbtuvėmis.

Šiųmečio renginio tema – „Gandas, tapęs legenda“. Tai proga nusikelti į 1958-uosius, kada ir prasidėjo lietuviškosios Atlantidos su savomis legendomis, papročiais, dainomis iš Kauno marių dugno istorija.

Nemuno slėnis atsidūrė po Kauno marių vandeniu statant Kauno hidroelektrinę, nes tam prireikė užtvenkti Nemuną. Iš būsimųjų Kauno marių dugno buvo iškeldinti 35 kaimai, 721 sodyba.