Man vis dar ausyse skamba ta muzika... Nicola Porporos ir Antonio Vivaldi muzika. Nagi, sakysi – juk A. Vivaldi mes girdime nuolat, daug ir net arenose. Kažin ką mums atsakytų šis kompozitorius, jeigu sužinotų, kad yra visuotinai atpažįstamas iš „Metų laikų“ koncertų, būtinai su įgarsinimu ir šviesos efektais? Tačiau šis koncertas buvo ne apie (deja) nugrotą muziką, o apie buvimą muzikoje ir dalijimąsi ja.
Jeigu norėčiau palyginti romantinę, klasicizmo ir barokinę muziką, sakyčiau, kad romantinė leidžia mintims nuskristi, klasikinė džiugina, o barokinė prikausto. Prikausto prie kiekvienos natos, kiekvieno štricho, kiekvieno dinaminio judesio. Romantinė išgyvena ir puikuojasi, klasikinė gėrisi ir džiaugiasi pasauliu, o barokinė dalijasi.
Ar galima teigti, kad Lietuvos koncertų salėse barokinės muzikos skamba per mažai? Įvairios – ne tik nugrotų „Metų laikų“ ar populiaresnių Johanno Sebastiano Bacho ir Georgo Friedricho Händelio kūrinių, bet ir daugybės baroko perlų, kuriems reikia išskirtinių atlikėjų. Pripažinkime – ši muzikos dalis dažniausiai mus pasiekia festivalių kontekste ir siejasi su šią muziką propaguojančiais muzikais.
Tad nežinau, kas suviliojo Kauno valstybinės filharmonijos klausytojus – atlikėjų vardas ar programa. Kamerinis orkestras „Cameristi della Scala“, suburtas iš garsiojo teatro „La Scala“ orkestro muzikantų, gyvuoja nuo 1982 m. Už skambesį ir frazavimą giriamo orkestro repertuare – muzika, sukurta nuo XVIII a. iki šių dienų. Tad kas gi galėtų ginčytis, kad būtent jie geriausiai atlieka italų N. Porporos ir A. Vivaldi kūrinius?
Įdomumo dėlei vartau Dietricho Schwanitzo ambicingo pavadinimo knygą „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“. N. Porporos ten nėra, tačiau A. Vivaldi – yra, kaip ir J. S. Bachas su G. F. Händeliu, be abejo, skyriuje „Muzikos istorija“, skirsnyje „Barokas“. Jame – ir Giovanni da Palestrina, Claudio Monteverdi, Carlas Philippas Emanuelis Bachas. Tu šypsaisi, o aš užverčiu knygą. Juk apie A. Vivaldi ten paminėta tik jo trumpa kunigystė ir beveik neįmanomas kiekis kūrinių.
Tad kodėl N. Porporą, jeigu jis, anot D. Schwanitzo, nebūtinas, reikėtų žinoti išsilavinusiam žmogui?
Neapolyje gimęs (1686) ir miręs (1763) italų kompozitorius ir vokalo pedagogas N. Porpora, gyvenęs Venecijoje, Vienoje, Drezdene ir Londone, buvo artimas kitų baroko ir klasicizmo kūrėjų aplinkai. Londone jis varžėsi su G. F. Händelio trupe, o Vienoje mokė Franzą Josephą Haydną. Jo palikimas – daugiau kaip 50 operų, taip pat oratorijų, mišių, kamerinių simfonijų, sonatų.
Koncerte skambėjo jo vokalinė muzika – antifona „Salve Regina“ kontraltui ir styginių orkestrui, Sifakso arija „Come nave in mezzo all’onde“ („Kaip laivas bangose“) iš operos „Sifaksas“ ir Mirteos arija „In braccio a mille furie“ („Tūkstančio furijų glėbyje“) iš operos „Atpažintoji Semiramidė“ – puikūs, išskirtinio dainininkės balso virtuoziškumo reikalaujantys kūriniai.
Venecijoje gimęs (1678), o Vienoje miręs (1741) A. Vivaldi buvo italų kompozitorius, smuikininkas virtuozas ir pedagogas. Trumpai pabuvęs kunigu, toliau dirbo Venecijos našlaičių prieglaudos smuiko mokytoju, kapelmeisteriu, kompozitoriumi, rengė viešus koncertus, koncertavo kaip virtuozas Europos šalyse ir tik paskutinį dešimtmetį gyveno Vienoje. Jam smuikininkai turėtų būti dėkingi už artikuliaciją, faktūrą, figūracijas, aplikatūrą, aukščiausią smuiko registrą, skordatūrą ir kitus dalykus. Jo kūrybinis palikimas išties įspūdingas, nes be maždaug 60 operų, jis dešimtimis kūrė kantatas, šimtais – instrumentinius koncertus (apie 550), iš kurių 242 smuikui, taip pat koncertus dviem, trims ir keturiems instrumentams, koncertus orkestrui, sonatas, religinius kūrinius ir oratorijas.
Koncerte skambėjo jo Koncertas dviem violončelėms ir styginių orkestrui g-moll, RV 531, serenada „Sovente il sole“ („Dažnai saulė“) kontraltui, smuikui ir styginių orkestrui, Koncertas styginių orkestrui d-moll, Anastasijaus arija „Vedro con mio diletto“ („Pamatysiu savo mieląjį“) iš operos „Džiustinas“, RV 717, ir Koncertas keturiems smuikams ir styginių orkestrui b-moll, RV 580.
Koncerte kamerinis orkestras „Cameristi della Scala“, kaitaliodamas N. Porporą su A. Vivaldi, Neapolį su Venecija, vokalinę su instrumentine muzika, kūrė neįtikėtinai žiemišką atmosferą – subtiliais piano ir siautulingais forte, ant pasąmonės stiklo piešiant šalčio raštus, į plaučius įkvepiant žiemos nakties orą.
Įspūdingo, virtuoziškos balso technikos dainininkė Daniela Pini (mecosopranas) buvo subtili N. Porporos antifonoje „Salve Regina“, charizmatiška ir džiūgaujanti A. Vivaldi serenadoje „Sovente il sole“ ir Anastasijaus arijoje „Vedro con mio diletto“, N. Porporos Sifakso arijoje „Come nave in mezzo all’onde“ ir Mirteos arijoje „In braccio a mille furie“. Didinga ji buvo jau po koncerto, klausytojų malonumui atliktoje žymioje arijoje „Armatae face et anguibus“ („Ginkluotos deglais ir gyvatėmis“) iš A. Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas“ ir tiesiog fantastiška „Lascia ch’io pianga“ („Leisk man apverkti“) iš G. F. Händelio operos „Rinaldo“.
Ir jeigu populiariojoje „Lascia ch’io pianga“ D. Pini ir orkestras žavėjo subtiliais piano potėpiais – jų visa salė klausėsi sulaikiusi kvapą, tai kitose arijose džiugino tuo, ko iš baroko dainininkų tikėjosi to meto klausytojai ir kas pasiekiama toli gražu ne kiekvienam šių dienų dainininkui, – preciziška ir greita balso technika, šuoliai per registrus.
Muzikantai tiesiog mėgavosi – ypač violončelininkai Massimo Polidori ir Giovanni Inglese – vakarą pradėję A. Vivaldi Koncertu dviem violončelėms. Tačiau man įstabiausias buvo A. Vivaldi Koncertas keturiems smuikams ir styginių orkestrui, kurio solines partijas atliko orkestro smuikininkai. Tai kūrinys, kuriame atsiskleidė orkestro muzikų meistriškumas ir A. Vivaldi genijus, kiekvieno solisto, solistų grupės, likusio orkestro balansas, muzikos grožis ir mėgavimasis kiekviena nata.
(be temos)
(be temos)