Koncertinio gyvenimo kronikos. Spalvingasis spalis

Sutapo, kad gražus ir ramus spalis man suskambėjo ypatingais koncertais: mėnesio pradžia ilgam įsiminė apie atmintį kalbėjusia „Kauno kantata“ ir giliamintišku „Royal Philharmonic Orchestra“ koncertu Kauno „Žalgirio“ arenoje. Antrą mėnesio dalį jaukiai leidau Kauno valstybinėje filharmonijoje (KVF), klausydamasi stebuklingos pučiamųjų muzikos, dabarties ir išeivijos lietuvių kompozitorių ir litvakiško paveldo, tik paskutinę mėnesio dieną grįžau į areną.

Ši mano kronika – apie šiek tiek mažiau nei per porą savaičių KVF girdėtus kamerinius koncertus „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“, „Žvilgsnis atgal“, „Prancūzų ir amerikiečių sonatų vakaras“, „Jidiš vėl skamba Kaune. Žydų lakštingala iš Laikinosios sostinės“, koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ koncertą „Musica academia“ ir neprilygstamą Andrew Lloydo Webberio „Requiem“ Kauno „Žalgirio“ arenoje.

A.Kubiliūno kodas

Spalio 19 d. koncerte-dedikacijoje „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“ dainininkai Joana Gedmintaitė ir Mindaugas Zimkus, Karolina Beinarytė-Palekauskienė (smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė), Roma Jaraminaitė (violončelė), pianistai Motiejus ir Mykolas Bazarai ir Aušra Klovaitė-Berezinienė atliko Algimanto Antano Kubiliūno (g. 1939) ir jo mokinių – Algirdo Bružo, Gintaro Samsono, Zitos Bružaitės, Algirdo Klovos, Kęstučio Bieliuko, Antano Jasenkos, Alvido Remesos ir Nijolės Sinkevičiūtės kompozicijas.

Svečiai: žydų muzikos gelmes pažinti padėjusi S. Kundish ir iš Belgijos atvykęs saksofonininkų kvartetas – „Anemos Saxonfoonkwartet“. / Manto Zinkevičiaus nuotr.

A.Kubiliūnas – jų pirmasis kūrybos mokytojas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, galutines kompozicijos studijas jie baigė pas įvairius kompozitorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę baigė A.Bružas, Z.Bružaitė, A.Klova ir K.Bieliukas, Vytauto Laurušo  – A.Remesa ir N.Sinkevičiūtė, Osvaldo Balakausko – A.Jasenka, Eduardo Balsio – G.Samsonas.

„Apie kiekvieną mokinį galvojau, mintyse spėliodamas jų būsimus pasiekimus. Tačiau, atrodo, kad man pavyko daugmaž nuspėti gal tik dviejų ar trijų mokinių kūrybinę ateitį: jie yra tokie, ko ir tikėjausi. O kiti... vieni nelauktai šovė aukštyn, iš kitų tikėjausi, kad jie reikšis įdomiau...“ – koncerto programoje prisipažįsta A.Kubiliūnas.

Nuo 1970 m. kompozitorius, pedagogas, publicistas gyvena Kaune. Jo darbai – aktyviai kuriama muzika, aktualūs iki dabar rašomi straipsniai, novelės, dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete (dabar – VDU Muzikos akademija), ko gero, reikšmingiausias pedagoginis darbas Kauno J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), kur jis dirbo 33 metus. Jis taip pat buvo pirmasis memorialinio Kipro Petrausko muziejaus (dabar – Kauno miesto muziejaus skyrius) direktorius.

Koncerte skambėjo A.Bružo „Senojo šulinio motyvas“, „Stikliukai“ fortepijonui, G.Samsono „Da Capo... l’hommage Samuel Bak“ smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui, Z.Bružaitės „Du bist mein“ ir „Ich sag, der Sommer ist nie...“ balsui ir fortepijonui, A.Klovos „Ramybė“ fortepijonui, ciklas, dedikuotas seseriai Aušrai Klovaitei, Kęstučio Bieliuko „15 taktų rudenio vieversiui“ fortepijonui, A.Jasenkos „Girdėk, girdėk“ sopranui ir violončelei, A.Remesos dvi pjesės iš ciklo fortepijonui „Sakramentalijos“ ir N.Sinkevičiūtės „Subatos dienelę“, „Oi ta ta, buvo anyta“, „Vėlus vakarėlis“ fortepijonui iš ciklo „Dvylika lietuviškų“. Koncertą prasmingai įrėmino dvi A.A.Kubiliūno premjeros – koncertą pradėjusios dvi pjesės fortepijonui iš rinkinio „Impulsai“ ir vokalinis ciklas „Tu, kursai praeini“ tenorui ir fortepijonui.

Puikų, pilnutėlėje Mažojoje salėje skambėjusį koncertą parengė Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius, rėmė Lietuvos kultūros taryba, koncertą vedė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė.

„Ąžuolyno“ garsovaizdžiai

Spalio 20 d. turtingo skambesio kūriniais gėrėjausi Kauno pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“ koncerte „Musica academia“, kuriame kartu su orkestru grojo specialiai iš JAV atvykusi pianistė Emilija Rožukaitė ir belgų saksofonininkų kvartetas – „Anemos Saxofoonkwartet“. Dirigavo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ vyr. dirigentas Giedrius Vaznys. „Musica academia“ programa yra tęstinė, klausytojams pristatanti sudėtingas, gurmaniškas programas.

Gausus ir aukštos prabos lietuvių išeivijos muzikinis palikimas mūsų šalyje yra nepelnytai primirštas ir atliekamas gana retai.

Koncerte skambėjo brito Philipo Sparke'o „Kaleidoscope“ ir belgo Kevino Houbeno „Codon“. Tai ypatingo meistriškumo reikalaujantys kūriniai pučiamųjų instrumentų orkestrui, kiekvienam orkestro nariui ir ansambliams.

Brito Edwardo Gregsono koncertą fortepijonui ir pučiamiesiems „Homages“ atlikusi E.Rožukaitė  sukūrė ypatingą atmosferą. Ne pirmą kartą Lietuvoje koncertuojantys „Anemos“ atliko prancūzų kompozitoriaus Jérôme Naulais „Saxtory“ keturiems saksofonams ir pademonstravo, kad su saksofonais galima viską – net šokti. Labai rimtai ir iš širdies.

Žvilgsniai atgal

Visai kitokia muzika skambėjo spalio 21-ąją brolių Dainiaus (smuikas) ir Aido (fortepijonas) Puodžiukų koncerte „Žvilgsniai atgal“. Jie simboliškai žvalgėsi atgal į lietuvių išeivijos JAV muziką.

„Gausus ir aukštos prabos lietuvių išeivijos muzikinis palikimas mūsų šalyje yra nepelnytai primirštas ir atliekamas gana retai“, – teigia muzikantai, koncerte atlikę Jeronimo Kačinsko, Jono Švedo, Kazimiero Viktoro Banaičio ir Johanneso Brahmso kūrinius smuikui ir fortepijonui.

Kaip teigia atlikėjai, šios programos tikslas – užpildyti nemažą spragą lietuviškos muzikos atlikimo istorijoje. JAV studijavę muzikai bendravo su lietuvių išeivijos atstovais, o akstiną populiarinti lietuvių išeivių muziką davė pažintis su lietuvių modernizmo pradininku laikomu J.Kačinsku. Koncerte skambėjusi J.Brahmso Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 3 d-moll, kurią broliai Puodžiukai ne kartą pristatė JAV publikai, tai simboliškas reveransas jų studijoms.

Simboliška – visi trys išeivijos kompozitoriai įvairiai susiję su Kaunu. Spaustuvininko, Vasario 16-osios Akto signataro Saliamono Banaičio sūnus, kompozitorius, pedagogas, kritikas Kazimieras Viktoras Banaitis muzikos mokslus pradėjo privačioje Yppo Gechtmano muzikos mokykloje Kaune. Vėliau kartu su Juozu Gruodžiu mokėsi Leipcigo konservatorijoje – studijavo kompoziciją pas Sigfridą Kargą-Elertą, fortepijoną – pas Otto Kellerį, čia jis sukūrė vieną iš svarbiausių ir geriausiai žinomą kūrinį „Lietuviškos idilijos“ smuikui, klarnetui ir arfai. Grįžęs Kauno muzikos mokykloje (nuo 1933 m. konservatorijoje) K.V.Banaitis dėstė harmoniją, muzikos formas ir bendrąjį fortepijoną, rašė spaudoje. Išeivijoje Vokietijoje, o vėliau JAV harmonizavo lietuvių liaudies dainas, vadovavo chorams, ansambliams, mokė muzikos, kūrė muziką, daugiausia laiko skirdamas operos „Jūratė ir Kastytis“ rašymui. 1996 m. šią operą pastatė Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Koncerte skambėjusi Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll yra sukurta Lietuvoje 1935 m.

Išeivijos kompozitorius Jonas Švedas (1927, Vilkaviškis–1981, Klivlendas) – tik bendrapavardis kito Jono Švedo (1908, Liepoja–1971, Vilnius), ideologizuotą muziką kūrusio valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo. Egzilio J.Švedo likimas visiškai kitoks. Trumpai gyveno Kaune, patyrė priverstinę tarnybą vokiečių karinėms oro pajėgoms paslaugas teikusiame dalinyje, išvengė repatriacijos ir pasitraukė į Vakarus, Detmoldo muzikos akademijoje ir Čikagos konservatorijoje tęsė Vilniuje pradėtas muzikos studijas.

Koncerte skambėjusi Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 sukurta 1961 m. Muzikologė Danutė Petrauskaitė J.Švedą kartu su Vytautu Bacevičiumi ir Juliumi Gaideliu išskiria kaip labiausiai nukentėjusius, balansavusius ant dvigubos tapatybės ribos, nepritapusius nei prie  lietuvių išeivių, nei prie amerikiečių, neįvertintus ir ilgam pamirštus.

J.Kačinską muzikos mokyti pradėjo tėvas vargonininkas, o po Pirmojo pasaulinio karo mokslus tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje: mokėsi groti fortepijonu, altu, kompozicijos, grojo mokyklos simfoniniame orkestre, vadovavo mokinių vyrų chorui. Jis beveik sugebėjo apeiti Kauną – 1929–1931 m. studijavo Prahos konservatorijoje, kur baigė J.Křičko kompozicijos, 1931 m. P.Dědečeko dirigavimo klases ir A.Habos ketvirtatonių muzikos studiją.

Grįžęs, per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį, iki 1944 m. J.Kačinskas spėjo padirbėti akompanuotoju Valstybės teatre, įsteigti mikrotoninės muzikos klases Kaune ir Klaipėdoje, Klaipėdoje dėstyti muzikos mokykloje, suburti simfoninį orkestrą, operos trupę, pastatyti „Traviatą“ ir „Faustą“, diriguoti Vilniaus operos trupei, vadovauti Kauno ir Vilniaus radiofono, Vilniaus filharmonijos orkestrui ir Vilniaus muzikos mokyklos simfoniniam orkestrui, kamerinės muzikos ir dirigavimo klasėms. Jis pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“, įkūrė Lietuvos muzikininkų progresistų draugiją (1932; 1936 ji tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos skyriumi  – red. past.), jo iniciatyva Lietuva buvo priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją,

Kelias į JAV J.Kačinskui vedė per Čekoslovakiją ir Vokietiją, Augsburge vadovavo lietuvių chorams ir vargonavo. Nuo 1949 m. apsistojo Bostone, vargonininkavo, dirigavo orkestrams, Berklee muzikos koledže dėstė kompoziciją ir dirigavimą. Lietuvos linija J.Kačinsko kūryboje tęsėsi nuo emigracijos pradžios beveik visą gyvenimą: pakanka pažvelgti į kūrinius „Lietuvos takeliai“ (1946), „Tėviškės medžiai“ (1953), „Gintarėlis“ (1968), „Lietuvos karalienė“ (1965), „Vilniaus siuita“ (1960), „Lietuviška siuita“ (1983), „Nėra šalies tokios“ (1980), „Lietuviškas trio“ (1980), „Baltija“ (1993), „Rūpintojėlis“ (1991). Koncerte skambėjusi Introdukcija ir tokata smuikui solo sukurta 1977 m.

Unikali koncerto programa vis dar skamba mano galvoje, kaip ir atlikėjų pažadas parengti šių kūrinių įrašą. Nuostabu, kad tomis pačiomis gatvėmis vaikščioję kompozitoriai vėl skambėjo Kaune. Publiką sužavėję muzikai koncerto encore sugrojo Roberto Schumanno „Svajonę“. Tarsi rūke, pakerėta K.V.Banaičio, J.Švedo, J.Kačinsko kūrinių, aš vis dėlto nenustebau iš įspūdžiais besidalijančių žiūrovų išgirdusi, kad labiausiai patiko du paskutiniai – J.Brahmsas ir R.Schumannas.

Kelių dešimtmečių (1935, 1958 ir 1977) kūriniai pristatė kitokią, bet vis dar, deja, tolimą Lietuvą. Muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Jeronimu Kačinsku „Laukiu iš to „Nieko“ (1992) radau tokią mintį: „Mūsų ryšiai su išsibarsčiusiais po visą pasaulį lietuvių menininkais nors ir stiprėja, bet dar turi kažkokią nerealumo aureolę. Atvykusieji netiki, kad sugrįžo, o laukiantieji jaučia trumpų pasimatymų virpulį, nori akimirksniu susiurbti į save viską, kas turėjo susiklostyti per ilgesnį laiką. Tik dabar pamatome atskiras gijas, iš kurių turėjo pintis mūsų kultūra.“

Turiu prisipažinti – buvau maloniai nustebinta Lietuvos muzikos informacijos centro duomenų bazėje radusi net du J.Kačinsko Introdukcijos ir tokatos leidimus, Rusnės Mataitytės parengtame rinkinyje „Silhouette“ (2009) ir atskirai išleistą 2018 m., taip pat K.V.Banaičio Sonatos gaidas, išleistas 2016 ir 2018 m.

Prabangus pučiamųjų skambesys

Spalio 23 d. koncerte „Prancūzų ir amerikiečių sonatų vakaras“ klausiausi Camille‘io Saint-Saënso, Franciso Poulenco, Aarono Coplando ir Leonardo Bernsteino sonatų klarnetui ir fortepijonui, kurias atliko Rimvydas Savickas (klarnetas) ir Marija Mirovska (fortepijonas). Sudėtingą ir virtuozišką programą pristatę atlikėjai pateikė plačią sonatų klarnetui ir fortepijonui paletę, koncerte skambėjusi muzika žymėjo brandą ir gyvenimo vertę. Koncertą pradėjusi virtuoziška C.Saint-Saënso keturių dalių Sonata klarnetui ir fortepijonui op. 167 yra vienas iš paskutinių kompozitoriaus kūrinių, atlikėjui leidžiančių atskleisti techninį ir emocinį meistriškumą – ramų melodingumą, elegantišką jausmingumą, subtilią tamsą ir virtuoziškumą.

Pieš mirtį F.Poulenco sukurta Sonata klarnetui ir fortepijonui vertinama kaip pristatanti žmogiškojo gyvenimo aspektus – brandą, meditaciją, jaunystės energiją. Simboliška – kompozitorius šią sonatą skyrė draugui, „Šešeto“ nariui, šveicarui Arthurui Honneggeriui atminti, tačiau pirmą kartą ji buvo atlikta jau po autoriaus mirties, jos fortepijono partiją atliko kitos vakaro sonatos autorius Leonardas Bernsteinas.

Koncerto pabaigoje skambėjusi L.Bernsteino Sonata klarnetui ir fortepijonui – pirmasis publikuotas tuomet dar tik 24 metų kompozitoriaus kūrinys, pirmą kartą atliktas su klarnetininku Davidu Glazeriu. Grakščių melodijų, vylingų harmonijų, džiazinio ritmo sonata ne tik neprailgsta, bet ir atrodo per trumpa.

Man norisi sustoti prie A.Coplando, nes visuose koncertuose tikiuosi išgirsti gestą lietuviškumui. R.Savickas ir M.Mirovska koncerto programai pasirinko prancūzus ir amerikiečius, tad man teko pasitenkinti lietuviškomis A.Coplando šaknimis. Sonatos klarnetui ir fortepijonui pirminė versija buvo sukurta smuikui ir fortepijonui, ji dedikuota mūšyje žuvusiam draugui. Nuo pirmų garsų užburiančioje, plataus garsovaizdžio, brandžioje sonatoje piešiamas ilgesys ir gyvenimas.

Encore puikiai publikos priimti atlikėjai atliko Gabrielio Pierné „Canconett“. Neapsispręsdama, kam teikti pirmenybę, ar C.Saint-Saënso, A.Coplando, F.Puolenco, ar L.Bernsteino sonatoms,  likau sužavėta aktyviai Lietuvoje ir užsienyje koncertuojančių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstančių muzikų sukauptu subtiliu  skambesiu.

Žydų lakštingala

Spalio 24 d. koncerte „Jidiš vėl skamba Kaune. Žydų lakštingala iš Laikinosios sostinės“, skirtame dainininkės Nechamos Lifšicaitės 95-osioms metinėms, jos repertuaro dainas atliko jos mokinė Sveta Kundish (vokalas, Ukraina, Izraelis), Patrickas Farrellis (akordeonas, fortepijonas, JAV), Vilniaus grupės „Klezmer Klangen“ nariai Rasa Vaičiulytė (kontrabosas) ir Dainius Buika (klarnetas).

Kaune gimusi ir karjerą kaip operos solistė pradėjusi N.Lifšicaitė (1927–2017) savo jėgas skyrė žydų muzikiniam paveldui ir jidiš kalbai populiarinti ir iki išvykimo į Izraelį 1969 m. koncertavo Sovietų Sąjungoje ir Europoje, buvo populiariausia jidiš dainų atlikėja.

Programoje skambėjo žydų liaudies ir autorinės dainos, kurių daugelis buvo sukurta specialiai N.Lifšicaitei: šokio melodijos, skausmingos baladės ir laisvės siekį išreiškiančios dainos. Charizmatiškosios S.Kundish atliekamos dainos, išmoktos iš N.Lifšicaitės, pilnoje filharmonijoje buvo stebėtinai suprantamos ir savos, draskančios krūtinę savo autentiškumu ir istorija, kalbėjusios apie gyvenimą, meilę, skausmą, laisvę.

A.L.Weberio „Requiem“

Spalio 31 d. Kauno miesto simfoninis orkestras ir programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Kauno „Žalgirio“ arenoje pristatė Andrew Lloydo Webberio „Requiem“, skiriamą Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai. „Requiem“ atliko solistas Edgaras Montvidas, Ukrainos nacionalinės operos solistė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, diskanto partiją atliko Teodoras Lipčius, dainavo Kauno valstybinis choras ir Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, dirigavo Kauno miesto simfoninio orkestro vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas.

Spalvingas, melodingas, įspūdingas, tačiau dėl didžiulės orkestruotės retokai atliekamas „Requiem“ geriausiai žinomas dėl dalies „Pie Jesu“. Nors kūrinį pristatė kun. dr. Vilius Sikorskas ir benediktinė sesuo Gabrielė, man buvo sunku susikaupti: ne visiems demokratiškoje arenoje susirinkusiems klausytojams buvo aišku, kad klausantis muzikos nekalbama, kaip ir nebūtina filmuoti populiariausio „Requiem“ numerio, dueto „Pie Jesu“, sykiu reikia nepamiršti vienuolės paaiškintos gedulinių mišių struktūros.

Atlikėjams patogioje, daugybę žmonių sutalpinančioje, puikias įgarsinimo ir apšvietimo galimybes turinčioje arenoje man pritrūko sakralumo. Puikūs solistų, choro balsai, orkestro skambesys, gilūs mišių tekstai skendo dramatiškose raudonoje, mėlynoje šviesose, baltame rūke. Nenustebau, kad demokratiškai nusiteikę klausytojai išsireikalavo pakartojimo – K.Bakhritdinovos-Kravchuk ir T.Lipčiaus dueto „Pie Jesu“ ir E.Montvido energingosios „Hosanna – Benedictus“, taip pakeisdami  mišių tvarką, tačiau muzikos magiją apšviesdami daugybe telefonų švieselių.

Daugybės populiarių miuziklų autorius A.L.Webberis „Requiem“ sukūrė tėvo atminimui. Ko gero, pirmą kartą klausiausi „Requiem“ kaip žanro – gyvai, nuo pradžios iki galo. Balansuodama tarp įvairiausių emocijų – gėrėjimosi muzika ir atlikimu, irzulio dėl erdvės ir galbūt nebūtino šviesų žaismo, graudulio – svarsčiau, kad galimybė sportui skirtoje erdvėje klausytis norimos muzikos, lauktoje vietoje šviečiant iškeltu telefonu, puošti ir lankyti artimųjų kapus norimu laiku, juos turėti, gedėti, kaip mokame ir kaip norime, iš tiesų yra prabanga. Gera tai suprasti ir įvertinti.