Koncerte „Ant sidabro tilto: polifoninės improvizacijos“ – sutartinių skambesys

  • Teksto dydis:

Sutarimas – tai įsiklausymas į šalia esantį kitą, gebėjimas priimti jį tokį, koks yra, nepaminant savo vertybių. Tai – polifonija, kurioje visi balsai yra svarbūs, turintys savo liniją, vienu atveju vedančią, kitu – pritariančią. Kurį nors balsą išėmus, muzikos audinys taptų nepilnas. Tik jų bendras buvimas sukuria tą vienintelį ir nepakartojamą skambesį.

300 metų prabėgo nuo to laiko, kai J. S. Bachas, sugrįžęs iš du mėnesius trukusios koncertinės kelionės, neberado mylimos žmonos ir septynių vaikų motinos Marijos Barbaros Bach. Ji užgeso mįslingai, visiškai netikėtai, būdama 35-erių. Neliko ne tik jokio dokumento apie mirties priežastį, bet ir kapo – jos palaikai buvo sudeginti. Kompozitorius savo širdgėlą išliejo muzikoje, pasirinkdamas labai intymų instrumentą – smuiką. 1720-ieji ženklina unikalaus ciklo smuikui solo „Šešios sonatos ir partitos“ sukūrimo pabaigą. Manoma, kad garsioji „Čakona“ iš antrosios partitos re – minor – tai muzikinis paminklas mylimajai. Beje, įdomu, kad ant viršelio J. S. Bachas užrašė „Sei solo“. Itališkai tai reiškia ne tik „Šeši solo“, bet ir „Esi vienas“. Visa ciklo muzika, perpinta polifonijos, pasižymi giliais apmąstymais, kančia ir susitaikymu, atsidavimu Aukščiausiojo valiai, alsuoja dvasios grožiu. Prisilietimas prie šios muzikos ramina ir stiprina. Neveltui Bachas vadinamas sielų gydytoju.

Nuo seniausių laikų sutartines giedodavę ypatingos moterys, pasižyminčios ne tik derančiais balsais bet ir gražiu tarpusavio sutarimu bei gebėjimu daugiau už kitus regėti. Sakoma, kad senovėje tai buvo laumės – dangaus ir žemės deivės. „Jos rūpindavosi upėmis ir šaltiniais, tvarkė žemę, supildavo milžiniškus piliakalnius. Be to, laumės dar ir nepaprastos verpėjos, nesibaigiančių audeklų audėjos bei skalbėjos, stebuklingos moterų pagalbininkės...“ (D. Račiūnaitė- Vyčinienė). Sutartinės – sakralinės muzikos rūšis, stebinanti ypatinga polifonija, savita „disonansų harmonija”, primenančia ratelio dūzgimą, gulbių tūtavimą, gervių gargėjimą ar varpų susidaužimą. Vienus šis skambesys žavi, užburia, įtraukia, kitus atstumia savo monotonija, grubumu.

Archaiškų mūsų sutartinių unikalumas yra neginčytinas: 2010 metais jos buvo įtrauktos į reprezentatyvų UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Koncerto „Ant sidabro tilto: polifoninės improvizacijos idėja gimė, siekiant atskleisti skirtingas polifonijos apraiškas, bandant sugretinti iš pirmo žvilgsnio nesulyginamus dalykus – akmens amžiaus pagonybės ir civilizuotos krikščionybės nugludintą muziką. Tilto simbolis mitologijoje reiškė ryšį tarp dangaus ir žemės. Šiuo tiltu nusileisdavęs Dievas, šventieji. Muzikos pagalba bandysime improvizuotai pasivaikščioti ypatingu „sidabro tiltu“ – pajusti dieviškumo pradą nesvarbu kurio laikmečio ar tikėjimo žmogaus kūryboje, patirti vidinės ramybės ir harmonijos šviesą.

Žymaus džiazo muzikanto, saksofonininko Petro Vyšniausko talentas atsiskleidžia ir gilia lietuviškumo pajauta, gebėjimu muzikoje pakilti į dvasines aukštumas. Sužavėtas J. S. Bacho muzikos ir sutartinių „ratelio“ sukimosi, jis mielai sutiko laisvų improvizacijų pynėmis lydėti šią muzikinę kelionę.

J. S. Bacho kūrinius smuikui solo atliks Ilona Klusaitė. Sutartines giedos Kauno kultūros centro sutartinių grupė „Sasutalas“ (vadovas Andrius Morkūnas).

Koncertas „Ant sidabro tilto: polifoninės improvizacijos“ rugsėjo 26 d., šeštadienį, 16 val. Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Įėjimas nemokamas. Auka bažnyčiai. Prašoma nepamiršti apsaugos priemonių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

R

R portretas
višniauckas?

Pirmas

Pirmas portretas
Viruso sklaidos bažnyčioje koncertas.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių