KMSO koncertas – dedikacija žuvusiesiems už Ukrainos laisvę

Apie renginį, dedikuotą nekaltai už Ukrainos laisvę žuvusiems žmonėms, – pokalbis su Lietuvos publikai puikiai pažįstama maestra.

– Nuo pirmosios karinės invazijos į Ukrainą jau praėjo dvylika metų, o šiemet sukanka ketveri nuo plataus masto karo veiksmų pradžios. Per šį laiką Lietuvoje susiformavo ganėtinai gausi ukrainiečių muzikantų diaspora. Kaip gyvena šie žmonės?

– Žmonės prisitaiko prie įvairių aplinkybių. Daugelis jų čia jau įleido šaknis, dirba profesionaliuose kolektyvuose. Malonu stebėti savo kolegas, matyti jų pastangas išsaugoti ukrainietišką identitetą, pristatyti Ukrainos kultūrą. Jie neištirpsta, ir tai turi didelę reikšmę. Esminė sąlyga – kad tauta neprarastų savasties. Kaip tie du vandenynai, kurie susisiekia, papildo vienas kitą, bet nesusimaišo. Tai liudija apie vidinę tautos galią, kai susiduria dvi kultūros, bet kiekviena išlieka savita. Taip ir muzikos pasaulyje – mes dalijamės, rengiame bendrus projektus, bet neprarandame savo kodo ir šaknų.

– Ketveri metai – gana ilgas laiko tarpas. Per tokį laiką galima netgi priprasti prie esamos situacijos. Kaip Jums atrodo, ar pakito lietuvių požiūris į vykstantį karą, į čia gyvenančius ukrainiečius?

– Sunku pasakyti. Manau, geriau į šį klausimą atsakytų patys lietuviai. Kiekvienoje ilgą laiką egzistuojančioje situacijoje atsiranda pripratimo jausmas. Visi praėjome tuos etapus – iš pradžių atrodė, kad viskas tuoj baigsis, vėliau atsirado dvasinio užsigrūdinimo jausmas. Tai – mūsų pačių patikrinimas. Juk bėgikas, pasiryžęs įveikti maratoną, turi paskirstyti savo jėgas visai ilgai distancijai. Mūsų situacija tokia, kad esame labai ilgoje distancijoje ir privalome paskirstyti savo jėgas ir atsparumą. Pavyzdžiui, mano mama – ji išsikėlusi tikslą išgyventi iki karo pabaigos. Stebiu, kaip ji siekia šio tikslo, nepaisydama užklupusių ligų ar sunkumų. Toks aiškus tikslas suteikia energijos ir išgyvenimo jėgos. Vis dėlto, kad ir kokiame psichologiniame etape būtume, privalome regėti vilties šviesą.

Ginklas: vietoj teatro kostiumų šiandien P. Hryščenka dėvi karišką uniformą – jis tarnauja Ukrainos kultūros pajėgose. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Suprantama, užsitęsusi situacija daugelį vargina, bet, kita vertus, ji suteikia galimybę gimti naujoms tradicijoms. Po kelių dienų nuskambės jau trečias Jūsų inicijuotas koncertas, dedikuotas už Ukrainos laisvę žuvusiems žmonėms.

– Taip, šie koncertai turi ypatingą galią – praėję du tapo tikrais muzikiniais įvykiais. Tikiu, kad penktadienio renginys „Balsai iš dangaus“ taip pat bus itin stiprus – pasitelktos tikrų profesionalų pajėgos: KMSO ir du solistai iš Ukrainos – Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas sopranas Ksenija Bachritdinova-Kravčuk ir baritonas Pavlo Hryščenko. Šiemet tai bus ypatingas atminimo koncertas, skirtas nekaltoms karo Ukrainoje aukoms: vaikams, menininkams, moterims ir civiliams, kurių balsų mūsų pasaulis nebegirdi.

Lankydamasi Kyjive susitikau su naujos formuotės – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Kultūros pajėgų – atstovais. Jie – tie patys kariai, tarnaujantys karinėse mūsų šalies pajėgose, bet ginantys kultūros frontą. Juk puikiai žinome, koks stiprus ginklas yra kultūra. Labai džiaugiuosi, kad tokia organizacija Ukrainoje pagaliau atsirado, o dar džiugiau, kad jos atstovas, solistas P. Hryščenko, dalyvaus šiame koncerte. Dar vienas koncerto partneris – Vytauto Didžiojo universitete veikiantis Mariupolio valstybinio universiteto centras.

– Ką išgirs klausytojai, susirinkę į šį koncertą?

– Koncertas dedikuotas nekaltai kare žuvusiems žmonėms ir tai – ne tik moterys ar vaikai. Juk kariauti neturėtų jokios taikios profesijos žmogus. Tačiau žmonės į rankas paėmė ginklą vedini širdies šauksmo ir žuvę jie niekur nedingo – jie tapo šviesa. Pagrindinė koncerto „Balsai iš dangaus“ misija – padėti mums juos išgirsti, suprasti, kad jie niekur nedingo ir nuolat yra su mumis.

Koncertą pradėsime Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ preliudu. Tai – tarsi šviesos spektras, nusileidžiantis iš dangaus ir nueinantis į tolius. Tai – muzika, kuri, regis, sklinda iš kito pasaulio ir pakylėja klausytoją link vilties ir dvasinio tyrumo.

Tragizmo atspalviais nuspalvintas kitas vakaro kūrinys – Gustavo Mahlerio „Dainos apie mirusius vaikus“. Čia juntama trapi riba tarp intymumo ir filosofijos, paslėptų prasmių, o visa tai jautriai atliepia Ukrainoje vykstančią tragediją, kai tėvai regi žūstančius savo vaikus. Kompozitorius šį dainų ciklą parašė remdamasis Friedricho Rückerto poezija, sukurta poetui netekus vaikų. Jautri jo meninė intuicija tarsi perteikia universalią žinią apie gyvenimo trapumą.

Antroje koncerto dalyje skambės trys ukrainiečių kompozitorių kūrinių premjeros Lietuvoje. Ją pradės Zoltano Almaši kūrinys „Marijos miestas“, dedikuotas Mariupoliui. Visi puikiai žinome, kad miestas praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, o gyvų tos istorijos liudininkų prisiminimai ir išgyvenimai tampa skambančiais balsais. Kadaise tai buvo laimingų žmonių miestas, o dabar liko tik betono krūva. Pats kompozitorius, kuris taip pat yra violončelininkas, apie šį kūrinį yra pasakęs: „Mielai daug ką atiduočiau, brangiai sumokėčiau, kad šių kūrinių apskritai nebūtų. Kad būtų kuriami kiti – šviesesni kūriniai. Arba apskritai – kad nebūtų jokių dedikacijų. Tačiau žmonės linkę pamiršti, o atmintis – tai maža viltis, kad tokia nelaimė nepasikartos.“ Kūrinio pabaigoje nuskambės devyni širdies dūžiai. Jų partitūroje nėra – šie dūžiai primins apie iki šiol nelaisvėje laikomus devynis Mariupolio muzikantus.

Esame labai ilgoje distancijoje ir privalome paskirstyti savo jėgas ir atsparumą.

Koncerto ašimi tapsiantis Victorios Polevos kūrinys „Nė vienas žmogus nėra sala“ grįstas paskutinio XVII a. britų poeto ir dvasininko Johno Donne’o pamokslo fragmentais. Jame slypi gili mintis: mes nesame atskiros salos – mes esame šio pasaulio dalis. Tie, kurie išėjo anapilin, visada lieka su mumis, tarsi tampa knygos puslapiais, kurių neišplėši – jie, kai tam ateina laikas, tiesiog išverčiami į kitą, geresnę kalbą.

Labai noriu kuo plačiau reprezentuoti ukrainietišką muziką, ypač – naują, dar neskambėjusią Lietuvoje. Muzikos pasaulyje įsišaknijusi tradicija, kad koncertų salėse dominuoja seniau parašyti ir laiko patikrinti kūriniai. Tačiau naujoji kūryba taip pat turi didžiulį potencialą, gelmę. Kompozitorės Hannos Havrylets muzika kalba tam tikrais ženklais, simboliais, užšifruotomis prasmėmis, o melodija veda link šviesos. Ta šviesa, tie balsai, sklindantys iš dangaus, tampa regimi ir girdimi skambant šios kompozitorės kūriniui „Signa“.

Koncertą užbaigsime dvasiniu Ukrainos himnu – Myroslavo Skoryko „Melodija“. Šis kūrinys tapo nacionalinės atminties, gedulo ir atsparumo simboliu, sujungiančiu nepaprastą švelnumą su žmogaus dvasios stiprybe, o tai itin svarbu šiais išbandymų laikais.

– Koncerto koncepcija išties intriguojanti, originali, nors ir liūdnoka, bet skleidžianti šviesą. Ko norėtumėte palinkėti koncerte apsilankysiančiam klausytojui?

– Prisimenate akimirką, užfiksuotą talentingo fotografo, kai Mariupolio gynėjas, ilgą laiką buvęs po žeme, pirmą kartą pamatė saulės spindulį? Tas spindulys prasiskverbia pro bet kokią tamsą. Tačiau šis koncertas – ne apie tamsą. Jis – apie atmintį, gyvenimą ir vidinę stiprybę. Linkiu, kad kiekvienas klausytojas pajustų tą ypatingą energiją, kurią dovanoja muzika: vienybės, bendrystės ir vilties energiją. Tegul šis vakaras tampa tylos ir vidinio dialogo erdve, padedančia išsaugoti atmintį, dovanojančia ramybę, įkvėpimą ir tikėjimą gyvenimo galia pačiais sudėtingiausiais laikais.

Kas? koncertas „Balsai iš dangaus".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? vasario 20 d. 18 val.