Kelios mintys Tarptautinės teatro dienos išvakarėse

Bendresnį teatro peizažą neretai apžvelgiame kalendorinių metų ar teatro sezono pabaigoje, bet ne mažiau svarbus atskaitos taškas – kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Tai ne tik šventinė diena teatro kūrėjams ir žiūrovams – su šia diena paprastai siejamas ir ryškiausių teatro įvykių, reiškinių ir kūrėjų įvardijimas.

Vos prieš keletą dienų, kovo 21 d., Kaune vyko tradiciniai teatro kūrėjų apdovanojimai, kurių metu teatralai apdovanoti „Fortūnomis“, kovo 26 d. Klaipėdoje bus įteiktos „Padėkos kaukės“. Su nekantrumu teatro pasaulis laukia Auksinių scenos kryžių apdovanojimų.

Nepaisant pastaraisiais metais pasaulį užklupusių įvykių, mūsų teatro lauke formaliai viskas lyg ir vyksta pagal įprastą tvarką. Teatras atsilaikė pandeminės izoliacijos metais, net įstumti į griežtus karantino rėmus dauguma teatro kūrėjų nesustojo, priešingai, ieškojo naujų raiškos formų, komunikacijos su žiūrovu būdų, plėtė teatro ribas, išbandė skirtingų medijų jungtis.

2021-aisiais pandemijos situacijai kiek pagerėjus, didžioji dalis kūrėjų teatrų scenose pristatė jau kurį laiką brandintas premjeras, kiti išnaudojo karantino metu įgytas patirtis ir atrastus naujus raiškos būdus integravo į savo teatrinę kūrybą, demonstruodami tarpdiscipliniškumą, pavyzdžiui, lygiavertiškiau jungdami teatro ir kino medijas. Tolesnis tekstas fokusuosis į santykinę ryškiausių Kauno miesto dramos teatrų įvykių apžvalgą 2021 m. ir 2022 m. kovo mėnesių sankirtoje.

Prasminga: „Pasaulio bamba“ – dar vienas KVDT jaunimui skirtas spektaklis. / D. Matvejevo nuotr.

2021-ųjų kovo pradžioje žiūrovai buvo pakviesti į režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus interaktyvų socialinių tinklų spektaklį „Mirgėjimas“. Šis eksperimentinis spektaklis feisbuko erdvėje dalyvius skatino, provokavo reflektuoti įvairias konspiracijos teorijas. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) kiek vėliau pristatė ir tradicinės scenos premjerą – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Kaligula“. Premjeros metu mūsų dienų aktualijomis bandytas papildyti Albert’o Camiu kūrinys kėlė klausimų dėl pasirinktos medžiagos, bet šiandienos kontekste jis atrodo kaip simboliškas ar net pranašiškas.

Paskui teatras pakvietė į retai Lietuvos teatro scenoje statomos Henriko Ibseno pjesės „Peras Giuntas“ pastatymą (vengrų režisierius Csaba Polgaro). Verta pastebėti, kad aptariamu laikotarpiu bendradarbiavimas su užsienio kūrėjais, jų vizitai yra gana dažni įvykiai, kuriais siekta praplėsti publikos teatrines patirtis ir mūsų teatro kūrėjų praktikas. O šia „Pero Giunto“ inscenizacija, anot režisieriaus, – pasižiūrėti ir į Lietuvos ir Vengrijos istorines patirtis. Spektaklyje aktorius Dainius Svobonas atskleidė įvairiaspalvį herojaus personažą; sukonstruotas puikus aktorių D.Svobono ir Eglės Mikulionytės duetas.

Tų pačių metų rugsėjį Ilgojoje teatro salėje įvyko Sakartvelo režisierės Nino Maglakelidzės premjera – dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesės pastatymas „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“. Kamerinio pobūdžio spektaklis žiūrovams galėjo priminti, kaip atrodo tradicinis, spektaklio elementų sinergija pasižymintis pastatymas, savo formuojama tema įtaigiai akcentavęs, kad praeities veiksmai niekur nedingsta ir gali bet kada išnirti primindami mums apie savo egzistavimą ir net skaudžiai gelti.

Kaligula: spektaklių pagal legendinį A.Camus kūrinį sąrašą papildė A.Jankevičiaus interpretacija. / D. Stankevičiaus nuotr.

Šiandiena tik patvirtina, kad menas nėra kažkoks neutralus, atsietas nuo socialinės, politinės realybės, menininkams tampa svarbu apsibrėžti ir savo pozicijas.

NKDT 2021-aisiais buvo gausu spektaklių, skirtų mažųjų žiūrovų auditorijai, du iš jų teatro sceną pasiekė metų pabaigoje – „Paštininkas ir serbentai“ (rež. Eglė Kižaitė) ir „Emilių Emilis“ (rež. A.Gornatkevičius). Juose sutelktas dėmesys į aktualių temų ir vaikams kylančių klausimų refleksiją, kartu siekiant publiką supažindinti su skirtingais teatro principais ir formomis.

Praėjusių metų birželį netradicinių patirčių pasiūlė ir Kauno miesto kamerinio teatro (KMKT) premjera – režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis „bowel“, panardinęs žiūrovus į siurrealistinio pasaulio atmosferą. Spektaklio kūrėjai atsigręžė į garsaus žiaurumo teatro atstovo Antonino Artaud principus ir jo pjesę „Kraujo purslai“. Beje, šis spektaklis pamažu išsikristalizavo iš prieš kelerius metus KMKT „Išeities taško“ festivalyje pristatyto eskizo. Kaip ir kitas, tiesa, šokio spektaklis – choreografų Arūno Mozūračio ir Adriano Carlo Bibiano „Pakankamas atstumas“. Abu jie absoliučiai patvirtino teatro inicijuotos platformos jauniesiems kūrėjams būtinybę ir pasiteisinimą, kai idėja tampa pilnakraujais spektakliais.

2021-ujų rugpjūtį buvo pristatyta dar viena KMKT ir gausios skirtingų sričių kūrybinės komandos iniciatyva – „PinoKeys“ judėjimas. Jis sujungė scenos menų profesionalus ir kūrybingus neprofesionalius menininkus, turinčius tam tikrų negalių, siekiant bendro tikslo – atviros visiems meno, kūrybinės galimybės. Žiūrovai buvo pakviesti į performanso premjerą iš virtualiųjų ir gyvų patirčių. Pirmiausia vyko tiesioginė pasakojimo (storytelling) „PAKANKAmi“ transliacija. Tai jautrių pasakojimų apie lemtingus gyvenimo įvykius koliažas, perteiktas vizualiai paveikioje apleisto pastato (neretai kauniečių vadinamo vaiduokliu) erdvėje. Vietos pasirinkimas simboliškai nurodo į pasakojamų realių istorijų nugulimą užmarštin, paslaptingumą ir visuomenėje vis kylančius įvairius klausimus. Vėliau „PinoKeys“ surengė tam tikrą performansų turą skirtingose miesto erdvėse: nuo KMKT kiemelio – projekto namų, Laisvės alėjos pastatų vitrinų, balkonų, S.Daukanto tilto, fontano iki funikulieriaus ir Vienybės aikštės. Performansai leido pažinti įvairiomis raiškos priemonėmis perteikiamas idėjas, jausti visos projekto komandos susitelkimą; ji traukė ne tik projektą stebintį, bet ir atsitiktinį žiūrovą miesto erdvėje, kaustė jo žvilgsnį, skatino pažinti ar užduoti klausimus.

Drąsu: „Frankenšteino komplekso“ kūrėjai – žmonės ir dirbtinis intelektas. / D. Matvejevo nuotr.

Režisierius Gildas Aleksa publiką pakvietė net į dvi premjeras, kurios taip pat vyko KMKT: „Sodra, mon amour“ ir „Skambutis tėvui“. Pirmajame analizuojamos autentiškos žmonių patirtys su absurdiškais biurokratiniais mechanizmais. „Skambutis tėvui“ sukurtas pagal Franzo Kafkos kūrinį; režisierius monospektaklyje kartu su aktoriumi Arnu Ašmonu psichologiškai giliai analizuoja tėvo ir sūnaus santykį, kuris jau ne kartą reflektuotas režisieriaus kūryboje. Abu šie spektakliai remiasi skirtingais šaltiniais, bet juos jungia tam tikra kafkiškumo gija – absurdiškumas ir bejėgiškumas situacijose, kuriose atsiduria veikėjai ir kurios itin artimos neretam žiūrovui.

Svarbu paminėti ir dar vieną 2021-ųjų premjerą. Ir nors ji ne iš dramos teatrų kūrybinio lauko, o įvyko Kauno valstybiniame lėlių teatre, bet išsiskiria savo sudėtinga literatūrine medžiaga, pasiūlo iš naujo pažvelgti į Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“, sujungia aktorių ir objektų (lėlių) kuriamus personažus. Jaunosios kartos režisierė Agnė Sunklodaitė parašė romano adaptaciją pjesei, paskui režisavo spektaklį, kurio pirmasis rodymas vyko stiprų emocinį krūvį turinčiose IX forto erdvėse (vėliau – teatre). Tai tam tikra prasme naujas žvilgsnis į kūrinį, pasitelkiant lėlių teatrui būdingas raiškos priemones, šiuolaikinę kalbą.

2022-ieji prasidėjo su dviem ryškiais tarptautiniais teatrų bendradarbiavimo pavyzdžiais. Pirmasis – eksperimentinis spektaklis  „Frankenšteino kompleksas“, kurį kuriant buvo sujungtos dirbtinio intelekto (DI), latvių ir lietuvių teatro kūrėjų pajėgos. DI, konstruodamas dramaturgijos tekstą, naudojasi internete surasta medžiaga be jokios atrankos, naudoja ir anoniminiuose komentaruose pažeriamus minčių srautus. Kyla klausimas – kiek tai reali mūsų visuomenė? Jau ne kartą analizuoti skirtumai tarp socialinių tinklų vartotojų reprezentacijos virtualiojoje erdvėje ir kasdienėje gyvoje realybėje. Nemaža dalis visuomenės kuria savo avatarus virtualiajai realybei tokius, kokie nori būti, pasirodyti, o ne kokie yra. Bet kuriuo atveju šis spektaklis kelia daugybę aktualių klausimų: kvestionuojama žmogaus, kaip vienintelio kūrėjo, pozicija, DI skverbimasis į, atrodytų, neliečiamas kūrybines sritis, technologijų ir žmogaus veiklos santykis, kuris iš jų yra tik priemonė, ir kieno pusėje gali būti galios svertai.

Žingsnis: pirmasis spektaklis pagal „Dievų mišką“ pastatytas KVLT. / D. Matvejevo nuotr.

Kitas spektaklis, kurio koncepciją į NKDT atvežė Kanados teatro „Porte Parole“ kūrėjai, – dokumentinio žanro pastatymas „Kauno asamblėja“, pakvietęs realių ir skirtingoms pozicijoms atstovaujančių žmonių grupelę prie vakarienės stalo padiskutuoti mūsų visuomenei aktualiomis ir neretai supriešinančiomis mus temomis. Diskusija tapo tekstu, o jis – spektakliu, kuris ypač domino jaunesnę publikos dalį, skatino diskusijas ir už teatro ribų.

Kiek nuslūgus viruso grėsmei, šių metų vasarį prasidėjo tai, ko XXI a. daugelis civilizuoto pasaulio žmonių negalėjo nė įsivaizduoti, – karas Ukrainoje. Kol ukrainiečiai kovoja už laisvę, demokratines vertybes, daugelis mūsų šios tragedijos akivaizdoje jaučia baimę, bejėgiškumą, grėsmę ir daugybę kitų negatyvių emocijų. Ir čia tik galima persvarstyti, kiek iš tikrųjų gali būti paveiki gerai visiems žinoma ir seniai pasakyta mintis: gyvenimas trumpas, menas amžinas. Kaip kurti teatrą ir apskritai meną, kai kitiems tuo pat metu tenka kovoti dėl savo šalies ir gyvybės? Kaip matyti kūrybinėje veikloje prasmę, ja patikėti ir gebėti pasidalyti su kitais, toliau skleisti visuomenei aktualias temas, kelti klausimus, skatinti reflektuoti problemas, išlaikyti teatro kaip socialiai aktyvaus meno poziciją?

Daugybė klausimų į, kuriuos tenka atsakyti kūrėjams prieš susitelkiant į tai, kas gebama geriausia, – kurti teatrą, skatinti bendradarbiavimą ir bendravimą ne tik tarp mūsų kūrėjų, bet ir atvykstančių iš agresorės puolamos Ukrainos. Mūsų šiandiena tik patvirtina, kad menas nėra kažkoks neutralus, atsietas nuo socialinės, politinės realybės, menininkams tampa svarbu apsibrėžti ir savo pozicijas. Pavyzdys, – NKDT suplanuota režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjera „Jaudulys“ pagal rusų dramaturgo I.Vyrypajevo pjesę, kurio kūryba už tvirtą poziciją buvo eliminuota iš Rusijos teatrų repertuarų. Dramaturgas savo kūryboje kelia visuomenei aktualius, nepatogius klausimus, o šioje pjesėje, detektyviškai intriguojant, analizuojamas ir kūrėjas, ir apskritai kūrybinis išgyvenimas, prieštaringumas ir kt. Teatro savaitės metu NKDT scenoje vyko gastrolinis Ukrainos Charkivo teatro „Playback“ pasirodymas, skirtas Ukrainai paremti, planuojami ir kiti renginiai, bendradarbiavimo projektai. Norisi tikėti, tai prisidės prie kovojančios šalies palaikymo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių