Ši visuma kuria nuolatinio judėjimo laiku įspūdį, kai praeitis ir dabartis susilieja. Tačiau net ir sparčiai keisdamasis, Kaunas nepraranda istorinių ženklų, kurie yra jo tapatybės dalis.
Trumpam sustoti ir pastebėti miesto kaitos procesus galima Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamoje tęstinėje parodoje „Kaunas fotografijose 3“, kurioje architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis ir fotografas Arvydas Čiukšys atveria savo fotografijų archyvus.
Su parodos kuratoriumi, fotomenininku ir parodų architektu Donatu Stankevičiumi kalbamės apie Kaunui dedikuotą parodų ciklą, jį tęsiančią dviejų autorių parodą, kurioje ne tik susiduria skirtingi architektūrologo ir fotografo žvilgsniai į miestą, bet nesunku rasti ir juos vienijančių aspektų. Kuratorius pažvelgia ir į ateitį, pasidalydamas, kaip ciklas „Kaunas fotografijose“ galėtų tęstis ir kaip prie to gali prisidėti patys miestiečiai ar Kauno gerbėjai.
– Pirmojoje ciklo parodoje „Kaunas fotografijose“ buvo eksponuojamos miesto fotografijos nuo šeštojo dešimtmečio, kurias įvairaus pobūdžio leidiniams pateikė to meto fotografai, antrojoje pristatyti septintojo dešimtmečio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus narių darbai. Abiejose parodose eksponuotos keliolikos autorių fotografijos. Tačiau trečiojoje ciklo parodoje pristatomi tik dviejų autorių darbai. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Surengęs antrąją parodą žinojau, kad trečioji bus kitokia, nes norėjosi atsitraukti nuo senesnių vaizdų archyvų ir pažvelgti į miesto dabartį. Abu autorius pažįstu. Kartu dirbame viename kultūriniame leidinyje, tad žinojau, kad jie fotografuoja. P. T. Laurinaitis, kurio fotografijose vyrauja urbanistinis siužetas, eina į vietas, kurios jam įdomios kaip architektūrologui, todėl jo nuotraukose užfiksuoti ne tik savaime gražūs vaizdai. Jose jis neretai dalijasi artėjančio pokyčio nuojauta. A. Čiukšio nuotraukos kitokios. Jo fiksuojama medinė architektūra – daili, romantiška, bet už gražios išorės slepianti sudėtingą buitį. Man įdomus šis dviejų autorių fotografijų susikirtimo taškas. P. T. Laurinaičio kadruose atmosferą sustiprina tamsus paros metas, A. Čiukšio – saulėta diena.
– Įvardijote, kas skiria autorius. Tačiau kuriant parodos architektūrą svarbu rasti ir tai, kas skirtingus kūrėjus jungia.
– P. T. Laurinaitį ir A. Čiukšį jungia negalėjimas nefotografuoti. Tai žmonės, kurie turi priklausomybę kolekcionuoti vaizdus. A. Čiukšys renka fotografinius vaizdus, o P. T. Laurinaičiui fotografija dar yra ir kaip tiriamoji priemonė.
– Autorių nuotraukose užfiksuota ir tai, ko jau nebėra. Pokytį, kaip minėjote, fiksuoja ne tik P. T. Laurinaitis, bet ir A. Čiukšys.
– Tai atsitinka savaime. Parodų ciklas „Kaunas fotografijose“ vienija žmones, kuriems šis miestas svarbus. Ar jie kauniečiai, ar ne, nėra taip svarbu. Svarbiausia – vienyti žmones, įamžinančius miestą, nes jis gali pasikeisti vos per vieną dieną. Padaryta nuotrauka tampa įrodymu ir paskatinimu kalbėtis.
– Ar žvelgdamas į abiejų autorių kūrinius pastebėjote jų nuotraukose ką nors, ko jau nebėra, bet nebuvote to fiksavęs savo žvilgsniu anksčiau?
– P. T. Laurinaitis nuotraukose užfiksavo prekybos miestelio „Urmas“ bazes, Elektrėnų gatvę – nesu matęs šių vietų tamsiu paros metu. Vaizdai labai kinematografiški, į juos įdomu žiūrėti. Parodos atidarymo renginyje akcentavau, kad abu autoriai vienas kitą papildo. Dėl to ekspozicija atrodo vientisa, tarsi vieno autoriaus. Tai labai gerai. Abu autoriai neužsiima fotomanipuliacijomis. Jų darbai – tarsi dokumentai. Tai ir yra tikra miesto fotografija.
– Paroda „Kaunas fotografijose 3“ veikia iki gegužės 24 d. Ar pagalvojate, kaip parodų ciklas galėtų būti tęsiamas? Kokia galėtų būti ketvirtoji ciklo paroda?
– Galbūt galėtų būti pristatoma gatvės fotografija. Dalį medžiagos turiu, bet neabejoju, kad gali atsirasti kas nors dar įdomesnio. Po kiekvienos parodos labai laukiu grįžtamojo ryšio iš žiūrovų, raginu juos peržiūrėti savo archyvus – galbūt juose yra unikalių, įdomių nuotraukų, kuriomis jie norėtų pasidalyti. Taip pat norėtųsi parodyti kitą miesto pusę – jame vykusius ar vykstančius reiškinius. Tačiau, kol yra galimybė rodyti miesto aplinką, tol norisi tai tęsti.
– Žmonės atsiliepia į Jūsų kvietimą. Ar ką nors jau esate atradęs jų archyvuose?
– Ne visas nuotraukas iš asmeninių archyvų yra lengva pritaikyti parodai. Jos įdomios, bet, norint radinius iš skirtingų žmonių archyvų sudėti į vientisą ekspoziciją ir parodyti įdomiai, reikia laiko. Turiu svajonę, kad atsiras žmogus, kuris turės didelį archyvą ir bus galima surengti parodą, tokią, kaip, pavyzdžiui, Antano Igelevičiaus, o gal pavyks netikėtai rasti kaunietišką Vivian Maier. Žinoma, būtų įdomu susipažinti su užsienio autoriais, kurie savo nuotraukose fiksavo Kauną: galbūt tai galėtų būti pasakojimai apie miesto mikrorajonus, parkus, aikštes ar tai, ko vietinė akis nepastebi.
– Ar esate pagalvojęs, kad vietoj Kauno galėtų būti kitas miestas?
– Ši paroda – tai simboliška duoklė Kaunui, kasmet rengiama žymint jo gimimo dieną. Šiais metais Kauno gimtadienį – gegužės 23 d. – švęsime kviesdami miestiečius ir miesto svečius į du turus po parodą. Į juos registruotis iš anksto nereikia, dalyvauti galima įsigijus galerijos bilietą. Labai kviečiu gegužės 23 d., šeštadienį, apsilankyti parodoje „Kaunas fotografijose 3“. 12–12.40 val. ir 13–13.40 val. jūsų lauks parodos autoriai P. T. Laurinaitis ir A. Čiukšys.
Naujausi komentarai