Kas nupurtys iliuzijų smėlį?

Po veidmainystės skraiste

Trečias kūrinys pavadintas kaip ir pati paroda – "Dykumėjimu". Užtamsintoje galerijos salėje ant grindų patiesti minkštos medžiagos kilimai su tokiais pat minkštais spygliais. Kai kuriose vietose po kilimu paslėptos garso kolonėlės skleidžia žemo dažnio vibracijas – vaizdas primena garso jūrą. Ant sienos – vaizdo instaliacija. Iš įvairių geltonų atspalvių sudėlioti kvadratėliai juda ir primena nuolatos šviečiančią saulę.

Jautiesi it atsidūręs keistoje dykumoje: saulė šviečia, tačiau tvyro tamsa; girdėti garsas, tačiau neaišku koks. Pati dykuma – minkštai spygliuota. Svarbu čia tampa ir žemų garso dažnių vibracijos. Iš tiesų tai daina, kuri skirta pranašo Mahometo pasveikinimui. Sutapimas ar ne, tačiau ši daina buvo adaptuota Kanados vaikų chorui, kuris šv.Kalėdų proga prieš metus ją atliko. Panašiu metu ši šalis pažadėjo priimti daugiau negu 20 tūkst. pabėgėlių. Tai žinant, projekcijoje šviečianti saulė staiga įgauna visai kitokią prasmę, o ir šio minkšto kilimo su spygliais interpretacija pasikeičia.

Menininkė pateikia, tačiau iki galo nesiima išplėtoti minties: Mahometas, būdamas garbaus amžiaus, vedė devynerių metų mergaitę Ališą, – jį sveikinantį kūrinį vėlgi atlieka vaikai. Pats šio kūrinio pavadinimas, pakartojantis ir parodos pavadinimą – "Dykumėjimas", čia iš tiesų įgauna nelengvą svorį. Anot pačios menininkės, čia dykumėjimą galima suvokti kaip laiko ir erdvės susitraukimą, kai šis erdvėlaikis taip stipriai susipina vienas su kitu, jog iš geresnio gyvenimo pažadai ima mirguliuoti kaip dykumos peizažas.

"Tolerancija ir veidmainystė maišosi tarpusavyje, pakyla it smėlio dulkės ir uždengia horizontą..." – rašo K.Inčiūraitė. Ši netikra saulė iš geltonų kvadratėlių, žemo garso dažnio vibracijos, iš kitos patalpos ataidintys Mariko Takagi švilpavimai ir pilka tamsa aplinkui sukelia iliuziją, kad smėlis ima girždėti burnoje, užpusto akis. Erozija žmonijoje, visuomenėje, emigracijos ir imigracijos temose tampa veidmainystės sinonimu.

K.Inčiūraitės parodos kūriniai laiko prasme apima nemenką istorijos dalį. Juose prasmės manevruoja nuo Japonijos ir JAV santykių, nuo islamo religinės dainos iki jų adaptavimo į krikščioniškąjį kontekstą, nuo lietuvės moters kelionių po Ameriką iki keliasdešimties tūkstančių pabėgėlių Kanadoje. Ima painiotis laikas ir erdvės. Galbūt dykumėjimas čia reiškia šių dviejų kontekstų išnarpliojimą ir atskyrimą. Tačiau ar tai įmanoma?

Kur? POST galerijoje.

Kas? K.Inčiūraitės personalinė paroda "Dykumėjimas".

Kada? Veikia iki gruodžio 1 d.