Kam reikalingas menas?

"Žiūrovai – lyg domino kaladėlės, kurias tinkamai sustačius ir stumtelėjus vieną, krinta visos. Tačiau iš anksto numatyta kryptimi", – apie kūrėjo ir auditorijos santykį sako instaliacijų, konceptualaus meno projektų kūrėja Bronė Sofija Gideikaitė.

Meno kūrinių analizė prasideda apsilankius galerijoje, apžiūrint eksponatus ir interpretatyviai suvokiant jų prasminius tūrius. Visa tai – jau nuėjus kelią nuo parodos idėjos iki jos realizavimo.

Kaip kūriniai atrenkami? Kaip vyksta komunikavimo procesas tarp menininko ir parodos kuratorių? Ilga ir sudėtinga veiksmų seka, tapusi priežastimi, jog galerijoje stovi / kabo / guli konkretus meno kūrinys – ne mažiau įdomi nei pats kūrybos objektas. Apie sistemas, veiksnius, veiksmus, standartus, kurių paisoma rengiant parodas, – pokalbis su B.S.Gideikaite.

– Jūsų kūryba neatsiejama nuo asmeninės patirties. Ketverius metus praleidusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, ėjusi direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai pareigas, kūrybos tyrimu lauku pasirinkote biurokratines sistemas ir jų susidūrimus su kultūrinės informacijos neobjektyvumu, neracionalumu. Kaip gimė ši tema? Kokios patirtys nulėmė jos radimąsi? Kokie teminiai aspektai jus domina?

– Priklausant sistemai, koordinuojančiai parodos visumą, tiek į menininko, tiek į jo kūrybos judėjimo trajektoriją galima pažvelgti iš kitos pusės – matyti vykstančius procesus tarsi "Google" žemėlapius, kuriuose bet kuri detalė gali būti padidinta, išryškinta. Įsivaizdavau save, supančiotą egzistuojančių pasaulinių standartų, reitingų, atstovavimo kažkam svarbos, politizuotos, socialiai angažuotos kultūros kontekste.

Šiuo atveju biurokratinė sistema tampa racionali, nes atlieka veiksmus, užtikrinančius meno kūrinio pateikimą, o kultūrinė informacija susijusi su šiuo procesu – abejotina, nes jos neįmanoma pamatuoti jokiais sisteminiais vienetais. Ji – iracionali.

Būdama ir darbuotoja, ir menininkė vienu metu, reagavau į emocingus kultūrinio lauko virpesius ir į žvangančias logistinės grandinės dalis. Vykdydama darbuotojos funkciją, t.y., būdama organizuojančios sistemos vienetu, turėjau išlikti šalta bei racionali, koordinuodama pačios sistemos veiklą (nes kultūriniai dalykai turėjo būti surūšiuoti ir standartizuoti).

Minėta sistema yra pagrįsta reitingų, tam tikro institucijų tarpusavio susitarimų konstrukto, kuris įgauna prasmę tik vartojant produktą – šiuo atveju meną ir menininką, nepriklausomai nuo to, kuo jis pats save laiko: anarchistu ar ekspresionistu, dizaineriu, inžinieriumi ar medijų meno specialistu. Šiai sistemai svarbiau kiek tu esi jai naudingas ir reikalingas, nei ar apskritai esi.

– Analizuojama tema reflektuojama ir naujausioje jūsų parodoje "Kreipiančioji sistema", eksponuotoje Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje. Veikėjai ir jų komunikavimo formos, skatinančios hierarchizuotų biurokratinių sistemų nestabilumą – instaliatyvios ekspozicijos pagrindas, kurią įvardijate kaip natūralų eksperimentą. Jo eiga, kaita ir rezultatai priklauso nuo publikos aktyvumo – jos fizinio veikimo ekspozicijos erdvėje. Ar publikos įtaka kūrinio būčiai veda prie jo išbaigtumo, ar jį pratęsia?

– Publika yra būtina, nes per kūrinius plėtoju dialogą su žiūrovais – kalbuosi su jais apie jų vaidmenis. Kūriniai – tarsi veidrodis, atspindintis publikos, kaip išskirtinės meno proceso, t.y. logistinės grandinės (idėja–kūrinys–menininkas–mecenatas–kritikas–žiūrovas–parodinė erdvė– ir pan.), dalis. Žiūrovai – lyg domino kauliukai, kuriuos tinkamai sustačius ir stumtelėjus vieną, krinta visi. Tačiau iš anksto numatyta kryptimi.

Kalbame apie komunikacinę jėgą, turinčią tam tikrą kryptį – kultūrinę. Paradoksalu, kad net ir nedalyvaujant publikai, mano kūrinys veikia, nes jis, net ir nesuaktyvintas žiūrovo judesio, siunčia žinią – šiuo metu komunikacija nevyksta, – kuri taip pat yra statistikos dalis, o pastaroji yra gyvybiškai svarbus, minėtos logistinės grandinės fragmentas.

– Publika užmezga asmeninį kontaktą su jūsų kūriniu ir, žengdama žingsnį po žingsnio, aiškiai apibrėžtoje teritorijoje, seka įvykių eigą (žodžių dėliones). Kūrinys ir žiūrovas uždaroje galerijos erdvėje apsikeičia informacija. Ar siekiate rinkti, kaupti šią informaciją? Ar tai tik trumpalaikiai susidūrimai be lūkesčių?

– Šis procesas nuolat kinta, tęsiasi. Kiekvienas naujas kūrinys, paroda, koreguojami atsižvelgiant į žiūrovo reakcijas – jo lūkesčius. Jam leidžiama keisti būsimo kūrinio koncepciją, apie kurią jis dar net nežino. Paradoksas, tačiau realizuodama ateities projektus, aš tarsi toliaregė vadybininkė turiu nuspėti, ko publika gali norėti. Svajonių išsipildymas, ateitis ir dabartis, logistiniuose algoritmuose eina ir lygiagrečiai, ir priešingomis kryptimis. Galbūt 18-as kažkieno kažkurioje šios grandinės vietoje žengtas žingsnis užkerta kelią 4-am, tačiau po 64-o žingsnio vėl atsiduriame žaidimo pradžioje.

Paradoksas, tačiau realizuodama ateities projektus, aš tarsi toliaregė vadybininkė turiu nuspėti, ko publika gali norėti.

Susidūrimas be lūkesčių – tai realus pamatymas savęs, ryžtingai žengiančio iš tam tikros perspektyvos, kurią, deja, nustato sistema. Tai ne pesimizmas. Tai liberalioji ekonomika, kuri egzistavo visada nepaisant mūsų lūkesčių.

– Keturi žodžiai švieslentėje tampa nebe raidžių junginiais, o emocijomis, gestais, žvilgsniais, judesiais, mintimis. Pranešimo formatas, kurį siuntėte, grįžo neformatu – interpretacija, refleksija. Emocionali patirtis, įgyta susidūrus su kūriniu, tarsi išmuša pagrindą iš po kojų: abejojama sistemomis, už jas atsakingais asmenimis – viskas tampa fiktyvu. Ar to siekėte?

– Jūs teisi. Siekiau papasakoti apie menininko kelią, kuris gali būti vizualizuojamas, kad ir taip, kaip realizuota instaliacijoje: objektai žiba, blyksi, kviečia, bet kartu primena, kad tai laikina. Mūsų visų tarpusavio santykiai yra laikini, nes rytoj jau gali įvykti persigrupavimas. Keičiasi netgi jausminės, santykius lydinčios skalės. Nieko nėra tikro. Realybė tik projektuojama. Visi tai giliai viduje žinome ir suprantame, tačiau vis tiek pasiduodame paviršiaus įtaigai – įvaizdžiui, nenorime nerti gilyn, nes saugome save. Juk pažinę meno kūrybos procesų valdymo sandarą, nusiviltume. Tad fikcija, kaip ir tikėjimas, palieka viltį. Kokią? Kad vėl susitiksime ten, kur bus geriau, saugiau – kokybiškai išreklamuotoje meno kūrimo prasmėje (mano atveju – kitoje, patobulintoje parodoje).

Tiriamajame lauke svarbus tampa hierarchinių sistemų bipoliariškumas, palaikantis ir kartu griaunantis jas. Kaip jūs rūšiuojate šias sistemas: ar remiatės daugumos nuomone, ar kuriate savo vertinimo kriterijus? Ar biurokratinis kultūros laukas ir jo veikėjai tampa svarbūs tik dėl to, kad esate menininkė?

Biurokratiniame lauke kriterijai apskritai nėra svarbesni nei kitos kūrybinės logistikos dalys. Jie tiesiog turi būti įvardyti, apibrėžti, kad algoritmas veiktų. Tiek griovimo, tiek palaikymo sąvokos reikšmes įgauna apie jas diskutuojant. Kaip pačios kažką kuriančios sistemos žingsniai, jie nėra nei teigiami, nei neigiami ir, pagal poreikį, gali įgyti bet kokią reikšmę, kuri savo ruožtu nėra nei bloga, nei gera. Niekas niekada negali pateikti galutinės išvados, jog 15-as ėjimas – griauti buvo teisingas sprendimas, o 16-as – kurti neteisingas. Nes ėjimai tęsiami tol, kol lieka bent du žaidėjai:

a) bet kas, pateikiantis kažką ir siekiantis dialogo;

b) bet kas, galintis priimti informaciją apie tai.

Visi veikėjai man yra svarbūs tik todėl, kad veikia mano kūrybos lauke ir jį paveikia. Nebūdama meno lauko atstove, turbūt nepastebėčiau tų veikėjų arba neįtarčiau jų esant, mano santykis su jais būtų kitoks.

– Kaip pasirenkate priemones ir formas kūrinių koncepcijoms išreikšti? Ar ieškote glaudaus ryšio su tiriamuoju lauku, ar, priešingai, priemones renkatės kuriančias prieštarą tarp objekto / instaliacijos turinio ir vizualinės raiškos?

– Ieškau tinkamos išraiškos faktūros. Labiausiai mėgstu išvirkščiąją pusę ir išverstus vidurius, todėl preparuoju laidus, mikroschemas bei kitas medžiagas. Išraiška privalo turėti ne tik regimąją, bet ir išvirkščiąją puses. Specialiai prieštarų kurti nereikia. Mano pasirinkta strategija leidžia komponuoti tuos pačius, tik skirtingai meno publikos traktuojamus dalykus. Meno kūrinio suvokimas yra tarsi Mėbijaus juosta. Visada yra tik vienas paviršius, nors regime jį kiekvienas savaip.

– Teigiate, kad meno kūrinys – tai viešojo administravimo funkcija, logistika ar oficialus standartas, procedūra. Pakomentuokite plačiau.

– Kol meno kūrinys pasiekia, žiūrovo akimis žvelgiant, įprastą jam vietą – parodų salę, autorius ar jam atstovaujantys asmenys turi pasirūpinti daugybe įvairių organizacinių dalykų, kurie galiausiai lieka už kadro.

O jeigu meno kūriniu taptų pats organizacinis procesas? Įprastai kūrinio viešas pristatymas reikalauja daugybės organizacinių darbų: parodinio laiko ir erdvės derinimo, skrydžių ir viešbučių rezervavimo, fotosesijų ir kt. Kiekviename etape tenka daryti įvairių nuolaidų, siekti kompromiso, kol galiausiai meninė idėja įgauna praktišką formatą. Gerai papasakota istorija apie idėjos virtimą meno kūriniu pati gali tapti puikiu kūriniu.

– Esate pelniusi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos stipendiją, dalyvaujate tarptautinėse parodose, projektuose ir bienalėse įvairiose šalyse: Lietuvoje, Danijoje, Irane, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vengrijoje ir kt. Kūryboje analizuojant įvairialypes biurokratines sistemas, hierarchines pakopas, standartus, ką jums reiškia toks įvertinimas? Pakylate laipteliu aukščiau?


Šiame straipsnyje: Bronė Sofija Gideikaitėmenas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Martynui pritariu

Martynui pritariu portretas
Būtent - meno aplink mus yra daugiau nei susimąstome. Tik vis tiek negaliu suvokti meno rinkos dėsnių. Kol tampa profesionalu, muzikantas mokosi kokius 15 metų, ne mažiau: nuo kokių 7-erių pradeda skambinti pianinu ar čirpinti smuiką, mokosi muzikos mokykloje, paskui - aukštojoje. ir ką jis gauna? Zuikio ašaras. Tiek, kiek, geriausiu atveju, autobuso vairuotojas. Su visa pagarba pastarosios profesijos atstovams, jų darbo vis dėlto galima išmokti, na, per gerą pusmetį. Taiop, vairuoti autobusą - labai atsakinga, tačiau mums atrodo, kad menininkai neverti daugiau pinigų. O jei mes nemokame - moka valstybė. ir ačiūdie. geriau tegu paremia menininkus, nei stato kokius tualetus už milijoną.

Martynas

Martynas portretas
Žmnonės kurie kaltina menininkus dykaduoniavimu, pamiršta pasiskaityti knygas apie dvasinį kapitalą, nenagrinėja statistikos, kad menininkai - tokios pat bitės, kaip ir, tarkim, batsiuviai, savo indėlį į valstyėbs biudžetą irgi įneša: mokėdami mokesčius, leisdami rastis ir suktis galerijoms etc. gerbiamieji kritikai, jūs patys rinkdamiesi eilinę prekę - prdedant sūriu, baigiant batais, į ką kreipiate dėmesį? taip, pirmiausia turbūt į kainą. O paksui? Ar pirktumėte sūrį, pvz., juodoje pakuotėje. O pusvelčiui ar imtumėte, tarkime, ryžkiai oranžinės spalvos batus? O jei viena sbatas būtų juodas, o kitas - rožinis? Imtumėte pusvelčiui? taigi, kad ne. O juk visa tai - taip pat menas. Meno mūsų gyvenime yra daugiau nei susimąstome. kas kita, kai menininkai kuria kičą, kai nelavina mūsų visų skonio, bet vis rauda, kad negali savo molinių bokalų ar kičinių paveikslų su ramunėmis parduoti brangiau.

Karaliai

Karaliai portretas
Palaukit, gerbiamieji, koks menas, kai tiek žmonių nevalgę sėdi? Vien vaizdais sotus nebūsi.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių