Kalvio rankos juodos, o duona balta

Ir menui, ir buičiai

Kalviai dirbdavo pačius įvairiausius darbus: nuo paprasto žemės ūkio inventoriaus, transporto priemonių kalimo ir kaustymo iki sudėtingų mašinų taisymo bei jų detalių kalimo. Meniškos prigimties kalviai kaldavo kapinių kryžius, koplytstulpių viršūnes, bažnyčių durų vyrius, rankenas, kitų daiktų metalinius pagražinimus.

Griežtai nustatyto kalvystės amato mokymosi laiko nebuvo. Dažniausiai mokslas truko 1–2 metus. Tarpukaryje už vienus metus paprastai meistrui mokėdavo 100 litų. Mokinius vadindavo gizeliais, gizais, gižais.

Kai kurie vien savo amatu besivertę kalviai dalį ar net visą pagamintą produkciją parduodavo aplinkiniuose turguose. Kalviauti mokėjo ir gana dažnas ūkininkas, pats pasitaisydavęs ar nusikaldavęs sau reikalingų namų apyvokos padargų bei įnagių.

Kalviai žaizdrus įsirengdavo kalvėse arba gyvenamojo namo negyvenamajame gale. Kalves paprastai statydavo prie kelio, kad būtų patogiau privažiuoti. Saugantis gaisro nuo gyvenamųjų namų jos stovėdavo per 50–60 m. Dumplės buvo sūrio, retkarčiais cilindro arba stačiakampio formos. Lietuvoje taip pat plačiai naudodavo kilnojamus žaizdrus su koja sukama orapūte. Kalvėse stovėdavo ir po kelis priekalus. Juos pirkdavo arba pasigamindavo patys. Kuo sunkesnis ir didesnis priekalas, tuo kalviui didesnė garbė.

Pažintis iš arti

Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM) sukauptas didžiulis kalvystės įrankių, darbo priemonių ir įrangos rinkinys. Muziejuje saugomas septynių kalvių naudotas inventorius. 1967 m. buvo įgytas Varniuose gyvenusio kalvio Petro Juškevičiaus įrankių komplektas, kurį sudaro 477 eksponatai. Dalis įrankių padaryti paties kalvio, su įkirstomis datomis ar inicialais P.J. Odinės dumplės pirktos prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1981 m. į muziejų pateko kalvių Aleksandro, jo sūnų Vlado ir Stasio Misevičių, gyvenusių Punios kaime (Alytaus rajonas) įrankių rinkinys. Jame yra net 677 daiktai. Jų pagaminimo laikotarpis – XIX a. pabaiga – XX a. vidurys. Įdomu, kad kalvystės amatu vertėsi ir kiti du A.Misevičiaus sūnūs. Šis užsiėmimas buvo įrašytas kalvio pase.

1991 m. muziejus įgijo ir šaltkalvio dirbtuvėje, tarpukaryje veikusioje Kaune, Vilijampolėje naudotų įrankių bei kitų joje buvusių daiktų komplektą, kurį sudaro 234 eksponatai.

Muziejuje lankytojai taip pat gali susipažinti net su keturiomis skirtingomis kalvėmis. Dvi yra Aukštaitijos sektoriuje, po vieną Žemaitijoje ir miestelyje.

Nenutrūkstantis procesas

Prie Daujėnų sodybos stovi iš Šniurkiškių kaimo Biržų rajone 1971 m. į muziejų atkelta kalvė-garinė. Tai XX a. pradžioje statytas žemas, iš rąstų suręstas pastatas su krosnimi, plačiomis dvivėrėmis durimis, pro kurias buvo galima įvežti vežimaitį ar roges kaustyti, ir mažu, į vidurį atsidarančiu langeliu. Stogas dvišlaitis, dengtas lentomis. Prie kalvės yra nedidelis priestatas (garinė). 1973 m. Šniurkiškių kalvėje įrengta kalvystės amato ekspozicija. Tai viena pirmųjų muziejaus ekspozicijų.

Pagrindinė pastato patalpa – kalvė. Jos dešiniame kampe įrengtas žaizdras su kaminu. Kairėje stovi odinės dumplės. Dumplėmis į žaizdrą buvo pučiamas oras geram degimui. Pūsdavo sverteliu, rankomis. Žaizdre kaitindavo geležį. Ją kaldavo ant priekalo. Iš įkaitintos geležies formuodavo reikiamus gaminius. Didesnius kaldavo dviese. Prie langelio stovi darbastalis su kalvio spaustuvu detalėms laikyti. Specialiai tam skirtoje dėžėje sudėti arkliams kaustyti reikalingi įrankiai.