Kaip tarpukario Kaunas jaukinosi Paryžiaus madas

Vis dėlto bandymų kurti aukštąją madą būta. Pavyzdžiui, Zojos Kempinskienės skrybėlių salono modeliai, pritaikyti konkretiems žmonėms, gaminti kolekcijų principu. Požiūrį į madą kaip į meną bandė formuoti Stasė Gudonytė-Bizokienė savo įsteigtoje moterų amato meno mokykloje (vėliau ji buvo pavadinta Moterų dailės darbų aukštesniąja mokykla) ir moterų drabužių braižybos, kirpimo ir siuvimo, skrybėlių kursuose.

Siuvimo praktikai atlikti buvo skirtas mokyklai priklausantis moterų drabužių salonas. Jame buvo priimami užsakymai, kuriuos atliko amatų mokyklos ir prie jos veikusių drabužių siuvimo kursų moksleivės. Kursų dalyvės pačios bandė kurti madingus drabužius atsižvelgdamos į mados tendencijas, o ne aklai jas kopijuodamos.

Į mokymo procesą buvo įtrauktas ir įvairių parodų, muziejų lankymas. Kursai pasižymėjo laisva mados traktuote, kurios trūko J.Bernoto, K.Dubošino, A.Grincevičiaus, V.Jalovo, V.Rimšos bei kitų organizuotiems kursams, kuriuose buvo mokoma siūti pagal jų vadovų sistemą, taip pat propaguojama Paryžiaus mada, kuri tarpukariu buvo virtusi mados etalonu. Tiesa, reikia pripažinti, kad nors šie kursai ir neskatino kūrybiškumo, tačiau pagal šių siuvėjų meistrų parengtas supaprastinto sukirpimo sistemas pagrindinių sukirpimo ir siuvimo principų išmoko kelios siuvėjų kartos.

Pasirinkimui – šimtai siuvyklų

Laikinoji sostinė garsėjo ne tik kvalifikuotais siuvėjais, bet ir jų skaičiumi. Per visą 1918–1940 m. laikotarpį Kaune veikė apie 800 siuvyklų ir kepurių, skrybėlių, baltinių, trikotažo, korsetų ir kt. dirbtuvių. Daugiausiai buvo asmenų, įsteigusių nedideles įmones. Keletas didelių akcinių bendrovių – Amerikos lietuvių akcinė bendrovė "Rūbas", "Drobė", ekonominė karių bendrovė ir Lietuvos karo invalidų akcinė bendrovė – taip pat turėjo savo siuvyklas.

Kaune vyravo universalios siuvyklos: jose buvo siuvami drabužiai vyrams, moterims, vaikams, kariškiams ir uniformos. Kai kurios siuvyklos specializavosi siūti tik vyrams, moterims ar vaikams. Buvo kelios bažnytinių drabužių siuvyklos, o kai kurios siuvyklos didžiąją dalį užsakymų gaudavo uniforminiams drabužiams siūti. Buvo ir siauros specializacijos siuvyklų: pavyzdžiui, kelnių, kelnių ir liemenių, guminių paltų, paltų moterims, plisė (klostyto audinio ar trikotažo) siuvyklos, blauzdinių ir kojinių, pirštinių, kaklaraiščių dirbtuvės.

Siuvėjo amatas tradiciškai buvo šeimos verslas, į kurį įsitraukdavo vyras, žmona, vaikai (Bernotai, Jalovai, Šapiros ir kt.). Kai kada net ir amato vaikai išmokdavo pas tėvus, pavyzdžiui, Roza Jalovaitė baigė mamos Chajos Jalovienės korsetų siuvimo ir kirpimo kursus.

Privalomi atributai

Laikinosios sostinės ir to meto pasaulinės mados tendencijos atsispindėjo daugybėje vyrų ir moterų skrybėlių ir korsetų salonų bei dirbtuvių.

Skrybėlės buvo būtina šventinės aprangos dalis tiek vyrams, tiek moterims. Jos buvo dėvimos kasdien, daug dažniau nei šiais laikais. Korsetas taip pat buvo labiau paplitęs nei dabar. Jis buvo dėvimas ne vien dėl madingo siauro liemens ar dėl medicininių priežasčių, bet ir vienokiems ar kitokiems figūros trūkumams taisyti. Žinoma, korsetas dažnai buvo dėvimas ir tiesiog dėl to, kad tai buvo madinga.

Garsaus siuvėjo ir siuvimo kursų vadovo Volfo Jalovo žmona Chaja Judis Jalovienė netgi tobulinosi korsetų siuvimo srityje Paryžiaus modernaus drabužių sukirpimo mokykloje, o po to įsteigė korsetų kirpimo ir siuvimo kursus Kaune, kurie veikė 1934–1940 m.

Šiais laikais labai dažnai reklamuojama intymios higienos priemonės ir apatiniai drabužiai. Laikinojoje sostinėje iš apatinių drabužių buvo reklamuojami tik korsetai. Liemenėlių ir kelnaičių reklamos spaudos puslapiuose visai nebuvo, o iš intymių dalykų buvo reklamuojami tik prezervatyvai. Liemenėles siuvo tik kai kurios korsetų dirbtuvės.

Buvo įprasta, kad apatinius, kaip ir madingus viršutinius drabužius, aksesuarus ir skrybėles Kauno aukštuomenės damos, verslininkų (daugiausia žydų) žmonos, meno pasaulio atstovės parsiveždavo iš užsienio, dažniausia iš Paryžiaus. Madingi drabužiai, atkeliavę iš užsienio, būdavo kaip pavyzdžiai vietos siuvėjams, kurie taip pat vykdavo į užsienį susipažinti su mados tendencijomis ir parsiveždavo drabužių pavyzdžių, brėžinių.

Siuvėjas – tik gerai pažįstamas

Dauguma žinomų Kauno siuvėjų savo verslą pradėjo kaip kitos siuvyklos sukirpėjai arba drabužių siuvimo bendrovių dalininkai, pagrindiniai siuvėjai, o vėliau įsteigė savo siuvyklas.

Štai Juozas Močiškis buvo Kazio Kuosaičio vyrų drabužių siuvyklos sukirpėju, po to atidarė savo siuvyklą, populiarumu nenusileidžiančią K.Kuosaičio siuvyklai. Julius Mačeržinskas vadovavo ekonominės karių bendrovės siuvyklai, buvo jos pagrindiniu siuvėju, o atidaręs savo siuvyklą į ją perviliojo daugumą buvusių užsakovų.