Kaip skamba kerdžiaus ragas XXI a.?

Pernai rudenį išleistame albume "Lietava" paskelbė muzikinį manifestą, laviruojantį tarp praeities tradicijų ir nuolat kintančios dabarties. Dueto koncertuose ši praeitis atgyja šešiolikos instrumentų skambesiu: girdime kerdžiaus rago, dambrelio, Sekminių ragelio, žvejų lentos, Labanoro dūdos melodijas.

Sausį muzikinio žurnalo "The Wire" įsimintiniausių 2017 m. įvykių suvestinėje aprašytas lietuvių kūrėjų projektas į Kauną atvyksta po sėkmingo turo Jungtinėje Karalystėje, kurio metu albumas buvo pristatytas reikliai Edinburgo, Birmingamo ir Londono publikai. "Įspūdingas koncertas. Jo rezultatas – magiška valanda, kai publika pasineria į instrumentų ir gamtos įrašų sąveiką: atmosfera, kurioje susiduria folkmuzika ir gamta", –  apie pasirodymą Edinburge rašė škotų meno ir kultūros žurnalas "The Wee Review".

Visi instrumentai yra keliaujantys ir kintantys pasaulio piliečiai, užsukę ir pas mus, šiek tiek mutavę dėl naudojamos medienos.

Viena svarbiausių dueto idėjų – tai "kintančios folkmuzikos" (angl. "shifting folk") koncepcija, besistengianti išlaikyti folkmuzikos aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje. "Pasaulis keičiasi – todėl kisti turėtų ir folkmuzika. Ji turi būti gyvas organizmas. Nes gyvename dabar", – įsitikinęs D.Strupinskas.

Pokalbyje su "Santaka" D.Strupinskas pasidalijo įspūdžiais iš neseniai įvykusio dueto turo Jungtinėje Karalystėje, albumo įrašymo istorijomis ir savo įžvalgomis apie folkmuziką.

– Kokia buvo jūsų ir Sauliaus Petreikio bendradarbiavimo pradžia?

– Prieš trejus metus Saulius pasiteiravo, ar galėčiau sukurti atmosferinių garsų rinkinį, kaip papildymą jo atliekamai instrumentinei muzikai. Tuo metu buvau dar mažai pažįstamas su folkscena, norėjau išvengti pernelyg tiesmuko žanrų mišinio, tad įkalbėjau Saulių atsisakyti elektronikos, apkrautų aranžuočių ir pasiūliau įrašyti dokumentinio žanro albumą, kuris atskleistų kiekvieno instrumento unikalią garsinę spalvą.

– Jūsų bei S.Petreikio kūrybinės biografijos – itin įspūdingos. Jūs į "Lietavą" atėjote iš elektroninės muzikos terpės, o S.Petreikis – instrumentinės muzikos virtuozas. Kokie šių skirtingų muzikinių sferų ir patirčių bendradarbiavimo ypatumai?

– Nedominuojant ir nuoširdžiai bendradarbiaujant skirtis tarp šių muzikinių sferų pradeda nykti. Tembrai, kūrinių formos, įvairūs improvizacijos aspektai supanašėja. Esminis skirtumas, kad vienam reikia elektros, o kitas gali be jos apsieiti. Na, ir pasitelkiami komunikacijos būdai.

– Projektas "Lietava" – unikalus tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste. Kokie jo įkvėpimo šaltiniai?

– Unikalaus garso paieškos, noras suprasti jo istoriją ir galimybė šiek tiek to garso įsisavinti.

– Albume pristatote šešiolika tradicinių lietuviškų instrumentų. Koks buvo jų atrankos procesas? Gal turite mėgstamą instrumentą, kuriam šiame albume neliko vietos?

– Turėjome ribotą laiko tarpą, tad įrašinėjome instrumentus, kuriuos tuo metu pavyko gauti iš įvairių liaudies meistrų, Sauliaus asmeninės kolekcijos, muziejų. Mano mėgstamiausiam instrumentui vietos albume atsirado. Tai švilpa. Muzikantas, grodamas pagrindinį toną, dar gali žaisti virštoniais. Jausmas lyg kontroliuotum akmens sukeltus vandens raibulius ir nukreiptum juos norima kryptimi.

– Kiekvienas instrumentas albume turi savo charakterį, istoriją, ištisą garsų peizažą. Koks buvo šių siužetų kūrimo procesas?

– Iš anksto kreipėmės pagalbos į kelis muzikologus. Jie aprašė mūsų pasirinktus instrumentus, suteikė jiems kontekstą. Įrašų metu į tai atsižvelgėme. Tarkime, istoriškai žvejų lenta būdavo skambinama įleidus ją į Kuršių marių eketę... Tai ir važiuojame "ant marių", tris valandas pjauname skylę lede, leidžiame lentą gilyn ir... įrašas vyksta!

– Albumo dizainas – itin minimalistinis, tai atsispindi ir jo kūriniuose. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie minimalistinę "Lietavos" estetiką bei idėjas?

– Galima nesutikti, bet mes laikomės nuomonės, kad visi instrumentai yra keliaujantys ir kintantys pasaulio piliečiai, užsukę ir pas mus, šiek tiek mutavę dėl naudojamos medienos. Manau, albumo dizainerė Lauryna Narkevičiūtė rado neutralų vizualinį vidurį su švelniu lietuvišku poskoniu.

– Pirmieji projekto koncertai vyko Jungtinėje Karalystėje. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši šalis? Kaip tradicinius lietuviškus instrumentus sutiko tenykštė publika?

– Albumą išleido britų kompanija "The state51 Conspiracy" ir pakvietė atvykti jo pristatyti. Buvome sutikti labai šiltai. Britanijos publika šiek tiek pavargusi nuo rėkiančio turinio, todėl galimybė paklausyti nuogo instrumento jiems buvo maloni patirtis. Po koncertų diskutuodavome su auditorija. Išvada – mūsų instrumentai labai panašūs. Apibūdinimai "lietuviškas" ar "angliškas" – tik techninės variacijos. Vieniems jos atrodo labai smulkios, kitiems milžiniškos.

– Pasaulis keičiasi – todėl kisti turėtų ir folkmuzika, teigiate projekto svetainėje. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie kintančio folko (angl. "shifting folk") idėją ir garso ekologiją?

– Pabandysiu iliustruoti. Vienam sugroti visą koncertą soliniais instrumentais sudėtinga: reikia tiek fizinės ištvermės, tiek gebėjimo išlaikyti publikos dėmesį. Todėl turo metu atsargiai pradėjome naudoti papildomų elektroakustinių garsų, kurie publikos įgeidžiu vis garsėjo, o pabaigoje tapo kone lygiaverte medžiaga.

Turbūt reikėjo apeiti didelį kūrybinį ratą, kad Sauliaus noras sujungti šias iš pažiūros skirtingas disciplinas įvyktų organiškai (ekologiškai) ir galų gale folkmuzika adaptuotų savyje naujus XXI a. instrumentus.

– Koncertas Tarptautinėje kultūros dienoje "Echosistemos" –  pirmasis jūsų projekto pasirodymas Lietuvoje. Kokie projekto "Lietava" ateities planai?

– Dar nežinau, bet tikiuosi, kad susidėlios aplinkybės įprasminti "shifting folk" mintį ir įrašyti kažką naujo.